7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Aktoriaus mirtis

Nauji filmai – „Septintas veiksmas“

Živilė Pipinytė
Nr. 16 (1122), 2015-04-24
Kinas
„Septintas veiksmas“
„Septintas veiksmas“
Pradėjus žiūrėti naują Barry Levinsono filmą „Septintas veiksmas“ („The Humbling“, JAV, 2014) reikia kuo skubiausiai pamiršti, kad jis sukurtas pagal Philipo Rotho romaną „Pažeminimas“. Pasirodęs 2009-aisiais, romanas tapo vienu paskutinių nusprendusio neberašyti Rotho kūrinių. Pamiršti, kad visą filmą nepersekiotų mintis, jog jame nebeliko Rotho, jo pašaipūniško pesimizmo, seksualinių fantazijų bei nesibaigiančių provokacijų. Pastarosios, matyt, ir neleidžia rašytojui gauti Nobelio literatūros premijos, kurios jis jau seniai nusipelnė.
 
Taigi, pamiršti apie Rothą ir žiūrėti į Alą Paciną, kuris mėgaudamasis kiekviena ekrano minute, kiekvienu stambiu planu ir kiekvienu gestu suvaidins parabolę apie tai, kas atsitinka, kai staiga išnyksta talentas, o jo vietą užima negalia, senatvė ir mirties laukimas. Bet pirmiausia „Septintas veiksmas“ – pasakojimas apie tai, ką reiškia būti aktoriumi. Neatsitiktinai jis prasideda scena grimo kambaryje, kur Pacino herojus – šešiasdešimt septynerių aktorius Saimonas Eksleris – rengiasi išeiti į Brodvėjaus sceną. Iki išėjimo liko kelios minutės, aktorius kalbasi su savo atvaizdu veidrodyje ir vis kartoja Shakespeare’o žodžius apie tai, kad pasaulis yra scena, o mes visi – aktoriai. Ši įžanga į filmą lyg užprogramuoja viską, ką jame norės pasakyti ir parodyti Alas Pacino, nuo tos akimirkos, kai jo Saimonas Eksleris suprato, kad daugiau nebegali vaidinti, iki tos, kai scenoje įkūnydamas karalių Lyrą iš pradžių jis suvaidins mirtį, o paskui mirs iš tikrųjų.
 
„Septinto veiksmo“ siužetas nesudėtingas. Nukritęs nuo scenos, Eksleris bando nusižudyti, atsiduria psichiatrinėje gydykloje, nusprendžia pasitraukti iš teatro ir kino, apsigyvena dideliuose tuščiuose savo namuose ir bando susitaikyti su talento mirtimi iki tos akimirkos, kai jo namuose pasirodo seniai nematyta krikštaduktė Peigin (Greta Gerwig). Ji – Ekslerio draugų duktė, vaikystėje ėjo dėl jo iš proto. Tačiau susitikimas tik dar labiau sutrikdo aktorių, nes tarp jo ir Peigin užsimezga keistas romanas. Eksleris leidžiasi iš pradžių suviliojamas lesbietės Peigin, o paskui ir jos išnaudojamas. Netikėta meilė pažadina Ekslerį iš jausmų letargo, bet įstumia į kitas, dar baisesnes būsenas, kurias Pacino vaidina taip pavyzdingai ir gerai, kad kažkurią akimirką tampa nuobodu.
 
Po Alejandro Gonzálezo Iñárritu „Žmogaus-paukščio“, kuris net prasideda panašiai – Brodvėjaus teatro grimo kambaryje – ir kurio herojus aktorius taip pat nesugeba nubrėžti ribos tarp savo fantazijų, vaidmenų ir realybės, supranti, kad Ekslerio fantazijos yra ne kankinančių abejonių ar baimių (kuriomis jis nuolat dalijasi su psichoanalitiku), bet senatvės požymis. Bėgdamas nuo jos, nuo fizinės ir psichinės negalios, Eksleris kabinasi į jausmą Peigin, apie kurį nuolat kalba. Tačiau tuo jausmu vis dėlto sunku patikėti, nes Pacino, regis, įdomus tik jis pats, tik įvairiausių būsenų vizualizacijos procesas, priverčiantis patikėti aktoriaus meistriškumu. Todėl Gerwig suvaidinta Peigin, kurios buvimas kadre iš pradžių žada visai originalų duetą, netrukus redukuojama iki Ekslerio dirgiklio. Riba tarp realybės ir Ekslerio fantazijos, tarp scenos ir gyvenimo iš tikrųjų tampa ir nesvarbi, nes jos peržengimas tik liudija tai, ką pats Eksleris išsigandęs vadina nuovokos praradimu. Levinsonas, regis, ją taip pat kartais praranda, ypač scenoje, kur Eksleris įsivaizduoja Peigin ir restorane sutiktos Treisės grįžimą į namus, jų seksą, kurį stebi užsidėjęs ant veido tamsią kaukę.
 
Levinsonas išgarsėjo filmais „Lietaus žmogus“, „Uodega vizgina šunį“, „Banditai“, kuriuose meistriškai derino humorą ar net satyrą ir kritišką požiūrį į JAV visuomenę bei savo amžininkus. „Septintame veiksme“ ne viena scena patvirtina šį Levinsono stiliaus bruožą. Tai ir juokingas Ekslerio dialogas su Peigin tėvais veterinarinėje gydykloje, po to, kai aktoriui buvo suleista arkliams skirtų nuskausminamųjų ir jis vos apverčia liežuvį, ar psichiatrinėje gydykloje sutiktos Sibilės, norinčios, kad Eksleris nužudytų jos vyrą, nes filmuose jis puikiai moka elgtis su ginklais, linija, arba epizodai su pagyvenusia namų tvarkytoja, kuri, pasirodo, puikiai išmano erotinių prekių parduotuvės asortimentą. Tačiau panašios scenos, užuot atskiedusios Ekslerio ir Peigin santykių monotoniją, ją didina ir verčia nekantriai laukti neišvengiamos pabaigos.
 
Lietuviškas filmo pavadinimas akcentuoja septynis gyvenimo veiksmus, kuriuos vis prisimena Eksleris. Originalus pavadinimas, man regis, pabrėžia ką kitą – neišvengiamą pažeminimą, su kuriuo susiduria senstantis žmogus, tapdamas vis labiau priklausomas nuo savo kūno, ligų, aplinkinių reakcijos ir žlugusių iliuzijų. Pacino ir Levinsonas rodo, kad senatvės pažeminimo neišvengia net talentas ir menininko vaizduotė.

 

„Septintas veiksmas“
„Septintas veiksmas“
„Septintas veiksmas“
„Septintas veiksmas“
„Septintas veiksmas“
„Septintas veiksmas“