7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Kolekcija

Apie Vilniuje ką tik užsidariusias ir tebeveikiančias parodas bei performansus

Agnė Narušytė
Nr. 16 (1122), 2015-04-24
Dailė
Jonas Jurcikas, „Aš išeinu iš paveikslų“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Jonas Jurcikas, „Aš išeinu iš paveikslų“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dabar visi ką nors kolekcionuoja. Kai kurie, žinoma, kolekcionuoja paveikslus – tai senas tradicijas turinti veikla. Tačiau dabar ir patys menininkai kolekcionuoja sovietinius daiktus ir jų prikaupia tiek, kad gali įkurti „Muziejų“ Venecijos bienalėje. O yra ir dar keistesnių kolekcijų. Visi, kurie pažįsta Ričardą Šileiką, žino, kad jis kolekcionuoja geležėles, skelbimus, smėlį ir galbūt dar ką nors. Algimantas Kunčius kolekcionuoja debesis, ypač tuos, kurie atplaukia rudenį. O štai Aurelija Maknytė, kaip įsitikinome, kolekcionuoja viską: blusturgiuose perka knygas, svetimus dienoraščius, užrašų knygeles ir laiškus, dar renka bebrų nugraužtus medžius, senas vaizdajuostes ir t.t. Daiktai jai yra durys į svetimas istorijas, kurių pėdsakais sekdama ji grasina įsibrauti į nieko neįtariančių žmonių gyvenimus. Bet jos parodoje „Tėvų kambarys“ palikti siuvėjos laiškai dukrai buvo tik pasiplepėjimai, vaiko nugirsti, kol klientė matuojasi suknelę. Per juos tarsi timptelėjusi už sijono Aurelija nuvedė ten, kur niekas neitų – į šarvojimo kambarį. Ten motinai ir tėvui jau stovi paruošti stalai, bet jų kūnams atstovauja iš laidojimui skirtų batų išimtas laikraščio gumulėlis ir eilėraščiu paverstas skrodimo aprašymas. Iki šiol žiūrėdama į žmones, kuriuos myliu, girdžiu paskutinę frazę: „paspaudus pablykšta / ir savo spalvą atgauna po 1 min.“ Toje vietoje suabejojau, ar aprašytasis žmogus buvo tikrai miręs, ir ėmiau skaityti iš naujo. Taip intymiai tiriamas tik labai artimas. O čia buvo tik šaltas patologo aprašymas, nepalikęs vietos paslaptims. Paskui dar kartą panašiai sutrikau žiūrėdama filmą „Vaidmuo“: ilgai į mirtį žvelgiantis vaikas, vainikų kalijos ir moteris, labai panaši į Aureliją. Bet tai ir yra Aurelija, keistai vyresnė nei dabar, vaidinanti to vaiko motiną prieš dvidešimt metų. Tarsi būtų tą laikraščio gumulėlį išėmusi sau. Ir pati paavėjusi tuos batus, kad neprisišauktų.
 
Bet aš nieko nekolekcionuoju, ir jaučiu, kad jau reikia susirūpinti. Gal kas nors man ne taip? Kartais net nueinu į blusturgį ir pabandau apsidžiaugti kokiu nors radiniu. Ir visus padedu atgal – įsivaizduoju, kaip nuo jų valysiu dulkes. Tačiau po Maknytės parodos staiga taip truktelėjo laikas, kad bedirbant visokius pašalinius darbus (teko grąžinti kelias pernykščių tekstų skolas) prisikaupė pamatytų, bet neapmąstytų parodų. Jas nusifotografavau ir dabar turiu savo kolekciją. Ji neužima vietos ir nekaupia dulkių. Bet greitai ėmė graužti skola menininkams – juk turiu ką nors už jų taip dosniai išdalintus vaizdus atiduoti?
 
Todėl ir rašau dabar apie viską iš karto. Mėginu sutalpinti kelis skirtingose erdvėse tuo pat metu paraleliai vykusius renginius į vieną laikraščio plokštumą. Problema ta, kad apie daugelį parodų sunku rašyti kaip apie visumas, nes, nepaisant vienijančio pavadinimo, dažniausiai jos atrodo kaip greitai surinktos tą akimirką turėtų darbų kolekcijos. Tokia iš pažiūros buvo ir jaunosios kartos tapytojų grupės „Kuklus klanas“ paroda „Trumpa iššvaistyto laiko istorija“. Pavadinimas – kaip tik man. Kam nors kitam nei kūrybai skiriamas laikas vis labiau nyksta kaip nebuvęs, o dar ta nuoroda į Stepheną Hawkingą...
 
Jau prie įėjimo labai realistiškas darbininkas, regis, dažė ne paveikslo, o pačios „Pamėnkalnio“ galerijos sieną – visuomenės požiūriu tai būtų gerokai naudingesnis studijuojant įgytų gebėjimų panaudojimas. Šio Jono Jurciko paveikslo pavadinimas „Requiem svajonei“ autoironiškai susikalba su kitu jo darbu: „Aš išeinu iš paveikslų“. Už kampo kybančios Konstantino Gaitanži „Vėlinės“ komentavo Jolantos Kyzikaitės „Paparčio žiedą“, kur plokščiai laimingas vaikas džiaugiasi pigiu žaisliuku. Jo atitikmuo kitai kartai būtų šalia kapinių angelo psichodeliškai švytintys grybai. Evaldo Janso paveiksle realūs dabarties žmonės (vienas – tai jis pats), aprengti riterių šarvais, fechtuojasi dėl užmirštų kultūros vertybių, kurias Eglė Karpavičiūtė šaipydamasi vis pertapo kartu su visais prabangiais rėmais. Beveik visų kūrinių šaltai ir tiksliai ištapyti kontūrai, metalu švytintys paviršiai vertė šias tarsi nufotografuotas akimirkas mumijomis kur kas efektyviau nei pati fotografija ir atitiko tą šizofrenišką būseną, kai norisi džiugiai klykti, kad viskas tobula, nors iš tiesų žinai, kad niekam nieko nereikia ir laukia vien kultūros (ir ne tik) kapinės. Tiktai Agnės Jonkutės „Šešiolikta fotografijos pamoka apie dvi detales“ pertraukė klyksmą panardindama ten, kur matyti galima tik vidumi – norisi pabūti priešais tą tamsą, kurioje lyg ir yra kažkas už visais degėsių atspalviais žioruojančio paviršiaus.
 
Taigi nors iš pradžių kiekvienas kūrinys svaidė mintis į skirtingas puses, tarsi menininkai juoktųsi iš mano pastangų viską jungti, vis dėlto iš turinių ir pavadinimų štai surezgiau pasakojimą. Tikriausiai tuo tik pasipriešinau numatytai parodos žiūrėjimo choreografijai, kuri atitinka būseną, kai daugybė egzistenciškai bereikšmių reikalų, darbų ir prisiminimų trupina visas pastangas ką nors suprasti ir kurti.
 
„Trumpa iššvaistyto laiko istorija“ apibūdino šiuolaikinio žiūrovo situaciją, kuriam realios parodos įsiterpia kaip maža dulkėta planeta interneto galaktikoje. Praskriedamas nugriebi vaizdą šen, vaizdą ten, galvoje kaupiasi fragmentai, kurių negali išmesti. Kaip Mato Dūdos „Švieselė“, paskutinę minutę pamatyta galerijoje „Kairė–dešinė“. Daugumoje lakštų tarsi nieko nėra, tik dažų tamsoje skraidančios akvatintos musytės, ir bežiūrint lange išryškėja kažkas. O kituose atsispaudė ilgam paliktų darbo įrankių – liniuočių, vinių, pieštukų – fosilijos. Tai tarsi seniai užmiršto amato kultūra, kurią apgulusios dulkės jau susiklostė į geologinį sluoksnį. Dar vienas atsisveikinimas su rankų darbo įgūdžiais – lyg visame mieste menininkai būtų susitarę kalbėtis apie dabartį kaip sudarytą iš niekam nebereikalingų minčių fragmentų.
 
Regis, pataikiau. Kaip tik fragmento ir projekto sąvokos apibūdina šiuolaikinį meną, kuriamą suskilinėjusio subjekto kitam suskilinėjusiam subjektui, sako Peteris Osborne’as, kurio Londone pirktą knygą „Bet kur arba niekur. Šiuolaikinio meno filosofija“ („Anywhere or not at all. Philosophy of Contemporary Art“, 2013) vis pakeliui skaičiau. Fragmentas patogus tuo, kad yra tik visumos dalis ir to neslepia, bet kartu turi apčiuopiamą ir užbaigtą formą. Jis mūsų laikais yra turbūt vienintelė likusi romantizmo nuolauža, nes, kaip 1798 m. rašė Friedrichas Schlegelis, „Fragmentas, kaip miniatiūrinis meno kūrinys, turi būti visiškai izoliuotas nuo supančio pasaulio ir užbaigtas kaip ežys.“ Jei pamiršime, kad Lietuvoje ežys jau irgi yra tapęs paslaugos pavadinimu, parodose pasisavintų meno ežių spygliais galėtume ir apsisaugoti nuo išorės spaudimo švaistyti laiką, ir jau numanomos išminčių kritikos, kad kažko – visko – nepamatei: „Kiekvieno individualaus fragmento nepriklausomybė nuo kitų vaizduoja visumos idėją, iš kurios fragmentų ansamblis ar kolekcija pasisavina ir savo būtinumą – kaip išoriškai primestą ar sukonstruotą daugybės vienybę, montažo vienybę – ir savo neišbaigtumo jausmą“, – sako Osborne’as (p. 60). Mintis, kad XIX a. augant miestams rašytojai ir filosofai susivokė nebegalį aprėpti tokio sudėtingo pasaulio, dabar tik kelia juoką. Pamėgintų jie aprėpti šiandieninį pasaulį! Turbūt patys imtų kurti iššvaistyto laiko istorijas. Ir kartu aišku, iš kur tas kolekcionavimo protrūkis. Kolekcija, kaip fragmentiškas nepasiekiamos visumos nuotrupų asambliažas, dabarties neaprėpiamumo jausmą ir išreiškia, ir kompensuoja, nes pasiūlo vieningumo būvį, kuris visada yra tapsmo būsenoje ir yra potencialiai begalinis procesas. Kaip romantikams, mums belieka rinkti suvokimo „ežius“ į virtualią kolekciją, kuri pamažu izoliuodamasi nuo tikrovės sukuria savęs, kaip dar suvokiamo, bet kartu išsišakojančio į begalybę galimų istorijų, vaizdą. Ir kartu yra dabarties slinkčių visumos fragmentas.
 
Visa šia ilga įžanga, į kurią įpyniau net tris jau žinomų menininkų parodas, norėjau pasiteisinti, kodėl apie jaunųjų parodas galiu ką nors pasakyti tiktai fragmentiškai. Balandžio pradžioje jos vyko vienu metu. Štai parodą „Juodos rožės“ Jono Meko vizualiųjų menų centre reikėjo apžiūrėti greitai, nes norėjau suspėti į performansą kitame miesto centro gale. Įsitikinau, kad Jurgita Žvinklytė ir toliau kūnu braižo erdves, o Milda Laužikaitė ne tik nebefotografuoja, nebefilmuoja, bet ir nebedegina juostų, tik renka pakeliui pasitaikančias augalų sėklas ir jau turi gražiai sudygusį atsitiktinumų sodelį. Gretos Vileikytės videoperformansas turbūt apibendrina jauno kūrėjo būseną: ekrane, tarsi griūdama ant nugaros, lyg nebeveiktų traukos dėsnis, labai atsargiai horizonto linija eina figūra – net skauda žiūrint, kiek pastangų reikia norint išsilaikyti ant žemės, nors ir žinai, kad tai – tik pasuktos kameros triukas. Tačiau iš transo ištraukė Eglė Grėbliauskaitė, pro kurios žodį „Kombinatas“ kasdien einu į Dailės akademiją, atitinkamai ir nusiteikusi. Parodoje yra tiktai kombinato fragmentas – supleišėjusios, iš lakštų sudurstytos raidės ON arba NO, priklauso nuo to, iš kurios pusės žiūrėsi. Žiūrėjimas – Eglės instaliacijos tema. Ji pragręžė sienoje skylę. Pro ją, aišku, galima stebėti gatvę, bet kur kas įdomiau užėjus iš kitos pusės stebėti parodos atidarymą. Skylė įrėmina vis kitą fragmentą ir, pavyzdžiui, iš geltonų merginos plaukų, pilko moherio šaliko ir eglute austo juodmargio palto pagamina „sekretą“. Nejučia juos ėmiau fotografuoti, užmiršusi, kad ta skylė – Eglės sukurtos sekimo sistemos dalis. Ji slapta įrašinėjo parodos lankytojų skleidžiamus garsus, o paveiksluose priminė, kas atsitiks, jei neatitiksi standartų, išprotėsi nuo prisiminimų, nuo baimės, nuo poreikio grumtis (už ką ir dėl ko?). O gal – perspėjimas, kad už meno pasaulio ribų yra tiktai languoto mokyklinio sąsiuvinio ir  ligoninės (kalėjimo) vienutės tvarka. Šis persekiojimo rinkinys suteikė stebėjimo prieskonį visai parodai, nors kiti darbai buvo ne apie tai.
 
Nebuvo ir kada gilintis, nes jau lėkėme į „Titaniką“ – į Ievos Tarejevos, Eglės Valadkevičiūtės, Ričardo Rutkausko ir Martyno Matulevičiaus performansą-provokaciją „Portalas Nr. 1“. Tai buvo įžanga į studentų meno dienų „Kosminę odisėją“. Kuratorės Dovilė Daunoravičiūtė, Rasa Kavaliauskaitė ir Eglė Jankauskaitė šįkart nutarė neapsiriboti paroda VDA koridoriuose, kaip buvo pernai. Aną „Kosminę odisėją“ recenzavusi Beatričė Zavadskaitė pavadino straipsnį „Kosmine apatija“ ir juo tiksliai nusakė įspūdį (7 meno dienos, 2014 04 18, http://www.7md.lt/daile/2014-04-18/Kosmine-apatija-). Dabar kuratorės užsispyrė išjudinti gyvenimą. Šalia tradicinės parodos vyko performansai, koncertai, momentiniai („Pop up“) pristatymai ir dar tiek daug ko, kad jau perskaičiusi anotaciją praradau viltį viską sugaudyti. Iš to, ką mačiau, galiu pasakyti, kad kuratorėms pavyko. Jau į tą įžanginį performansą susirinko minia, kuri vos tilpo į pirmąjį kambarį. Pradėdama veiksmą studentė paragino pasitikėti ir laukti. Laukti teko ilgokai, nes į kitą patalpą žmonės buvo įleidžiami po vieną, bet neprailgo, nes radau su kuo pasiplepėti. Kai įėjau, atsidūriau priešais kamerą, o jos operatorius liepė užsimerkti. Paklusau. Tada kažkieno rankos pradėjo kibinti man šonus ir po truputį judinti vis smarkiau, kol ėmė lenkti atgal. Tikriausiai šypsojausi. Nors ir bijojau, kad priešais kamerą užgriūsiu tą nematomą judintoją. Bet tada mane ta pati ranka nuvedė į trečią kambarį, o balsas leido atsimerkti. Atsimerkiau – ten jau susikaupusi nedidelė minia žiūrėjo televizorių. Ekrane vis pasirodydavo užsimerkusio žmogaus veidas, imdavo šypsotis, banguoti, virsti aukštielninkas, lyg patirdamas seksualinį malonumą. Vaizdas buvo neskausmingai dviprasmiškas – šypsenos beveik budistinės, nors atrodė, kad su jų savininkų kūnais nematomoje apačioje galėtų būti daroma kas nors daugiau nei iš tikrųjų. Veidai nežinojo, kad juos stebi ne vien operatorius, o šitiek žmonių realiu laiku. Paskui visi atsigręždavo, kaip tie žmonės atrodys išlindę iš už užuolaidos – tokie sumažėję, veidu atsliuogiant supratimui, kad ką tik buvai spektakliu šiems realiems ir pažįstamiems, o ne kada nors ateityje numanomiems ir neįsivaizduojamiems žiūrovams. Tačiau niekas nepyko. Nes veidai buvo rodomi gražiai ir tik tiems, kurie jau buvo likimo draugai. Patirties bendrumas neleido šaipytis iš kitų. Tiksliai sužaista stebėjimo sistema, kurioje visi yra svetimų malonumo akimirkų vartotojai, bendrininkai ir objektai.
 
Toje pačioje salėje po savaitės atidarytoje „Kosminės odisėjos“ parodoje taip pat spėjau užfiksuoti kelis fragmentus. Nuotaiką kūrė su kosmoso tema susiję darbai – Virginijos Armonavičiūtės švytinčios keraminės „Nuosavos planetos“, aptūptos žvėreliais ir nykštukais, skriejanti Lino Spurgos „Erdvė“ ir kiti. Bet mano subjektyvių prisiminimų kolekcijoje liko trys darbai. Karolinos Voicechovskajos vitražas „Užsakymas: 50 rožinių atspalvių“ kybojo ne vietoje – ne lange, o vos atitrauktas nuo sienos. Todėl susidarė šešėlių migla, pro kurią vujeristo žvilgsnis turėjo braute brautis – nes ten, pilkoje jūroje, staipėsi gal tūkstantis pusnuogių moterų. Ir tik paskui akis pagauna rožinės spalvos dėmes. Perfokusuoji žvilgsnį – tai gulbės, rožinės gulbės! Kad jas pamatytum, reikėjo pakilti į aukštesnį lygmenį.
 
Antrasis darbas – tai menotyrininkės Ievos Baublytės sukonstruotas studentų vigvamas „365 diena“. Šakelės paklotos, matyt, kad būtų jaukiau. Bet sienos kiauros, suregztos iš kortelių, kuriose studentai aprašė savo dienas. Būdamas viduje, gali žiūrinėti gyvulėlių, bangų, vabalų, gerklėje įstrigusio obuolio piešinėlius, šalia kurių diena apibūdinta kaip mieguista, graži, svajonių išsipildymo, darbinga, skubota ir t.t. Bet išėjęs laukan matai, kad visos, nors ir skirtingomis rašysenomis, sutartinai rėkia: „šiandien bus gera diena!“. Tiesa, šauktukų nėra, jų efektą sukuria to paties sakinio kartojimas, tarsi kas nors būtų privertęs šitaip atgailauti neklaužadas. Ir kartu supranti, kad tai parašyta mums, nuolatiniams stebėtojams ir vertintojams, kaip skydas, kurį nukalė šiuolaikinio pozityvaus mąstymo prievarta. Kitokios būsenos netinkamos šitam beprotiškam laikui. Visas 365 dienas.
 
Na ir trečias darbas – Gabrielės Vingraitės „Vienos nakties klaida“ – pasitiko prie pat įėjimo. Ant plakatų buvo atspausti šlapi drabužiai, priklausę moteriai, kuri kartą pakliuvo į lietų su būsimu J.F. Kennedy žudiku ir jiedu ilgai džiovinosi – visus keliolika plakatų. Kūrinys skaičiuoja dienas, kurias jų susitikimas dovanojo prezidentui, jam to nežinant, įskaitant ir Merilyn Monroe dainą, ir inauguracijos priesaiką. „Jei būčiau sutikusi už jo tekėti, gal jis nebūtų žuvęs“, – cituojama mylimoji. Drabužių atspaudai tapo Turino drobulėmis. Bet man šis kūrinys paslaugiai susiuva teksto odisėjos pabaigą su pradžia – Maknytės siuvėjos iš senų sovietinių laikraščių pasidarytos drabužių iškarpos liko kyboti ant praeities sienų, jos lengvai suplazda, kai eini į mirties kambarį. Kitame laiko pakraštyje džiūsta jau pasiūti drabužiai – istorija tęsis, kol išgaruos paskutinis lašas.
 
Čia tekstą būtų galima ir baigti, bet dar buvo Česlovo Lukensko, Adelės Liepos Kaunaitės, Godos Lukaitės ir grupės studentų „Koncertas“. Atėjau penkias minutes pavėlavusi ir pamačiau tiktai iš VDA Gotikinės salės kyšančias nugaras – jokių šansų patekti vidun. Bet kai ką pavyko išgirsti, paskui, laimei, galima pasižiūrėti vaizdo įrašą. Muzikantai stovi atsukę žiūrovams nugaras, nes žiūri į salės gale pakabintą ekraną. Ten žvaigždėtame danguje slenka spalvotos juostelės, sagos, potėpiai, rutuliukai, raizginiai, juostos... Per jas lėtai braukia vertikali, apšarmojusi styga. Ką ji paliečia, tas turi suskambėti. Ir skamba patys keisčiausi instrumentai. Tiesa, kai kurie normalūs: violončelė, būgneliai, bosinė gitara, pianinas, kanklės. Bet instrumentu gali būti ir pagal potėpius plėšomas popierius, daužomas stiklas, vamzdžiai, akmenėliai, grėblys, vežimėlis, žmogus-orkestras, balsai, spiegimas, tešlos mėtymas, glamžymas, draskymas, pjūklas... netgi tyla. Visa tai išvardijus (o tai – tik fragmentas), skaitytojo galvoje tikriausiai jau pasigirdo kakofonija. Bet tai buvo tikras koncertas, kurį kaip performansą atliko vizualaus meno kūrėjai. Muzika gaminama kartu kaip verdamas maistas, tarsi buitiškai, bet ir dangiškai. Pavyzdžiui, kurį laiką kasdieniškai nykiai ridenasi grindimis vežimėlis – pirmyn, atgal, pirmyn, atgal. Po kiek laiko jau matai, kad vaikinas ima vieną iš pasiklotų popieriaus juostų ir glamžo, meta gniužulą atgal į žiūrovus. Tada kitą, trečią. Girdisi traškiniai, kuriems pritaria bėgiojimo skardos lakštais griaustinis. Ir taip toliau. Žiūrovai užburti sekė brūkšnį laukdami, kaip suskambės kiekviena vizualinė figūra. Todėl koncerto malonumo dalis buvo laukimas ir beveik žinojimas, kas bus. Ir kai pabaigoje po tamsos pauzės link brūkšnio ėmė lėtai važiuoti visa krūva ženklų (lyg Šileikos geležėlių pilna dėžutė), publika pratrūko juoktis. Garsas pranoko lūkesčius. O aš mačiau: atgimė fliuksiška mūsų jaunystės dvasia.
 
Štai tokia mano fragmentų kolekcija – dalinė šio laiko visuma. Ką apie ją galėčiau pasakyti? Kad nėra laiko? Kad jau iš anksto žinai, jog jis bus iššvaistytas? Kad visi jau suvokia esą didžiulio džiugiomis spalvomis nudažyto panoptikumo kaliniai ir iš to jau gali juoktis? Visko po truputį. Mano karta nuo viso to užsidariusi privačioje vienatvėje klausosi, kaip gražiai čeža iš laidotuvėms skirtų batų išimamas sovietinio laikraščio gumulėlis, o jauniausieji tuos laikraščius plėšydami kartoja: „šiandien bus gera diena!“ Kol visi stebėtojai užsikimš ausis.

 

Jonas Jurcikas, „Aš išeinu iš paveikslų“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Jonas Jurcikas, „Aš išeinu iš paveikslų“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Jonas Jurcikas, „Requiem svajonei“ („Requiem for a dream“). 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Jonas Jurcikas, „Requiem svajonei“ („Requiem for a dream“). 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Konstantinas Gaitanži, „Vėlinės“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Konstantinas Gaitanži, „Vėlinės“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Jolanta Kyzikaitė, „Paparčio žiedas“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Jolanta Kyzikaitė, „Paparčio žiedas“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Evaldas Jansas, „Foto kulisai. Vyro ir moters teisminės kovos Viduramžiais“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Evaldas Jansas, „Foto kulisai. Vyro ir moters teisminės kovos Viduramžiais“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Karpavičiūtė, „Mančesterio teatras“ („Manchester Theatre“). 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Karpavičiūtė, „Mančesterio teatras“ („Manchester Theatre“). 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Jolanta Kyzikaitė, „Negatyve matau pozityvą, pozityve – negatyvą“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Jolanta Kyzikaitė, „Negatyve matau pozityvą, pozityve – negatyvą“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Agnė Jonkutė, „Šešiolikta fotografijos pamoka apie dvi detales“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Agnė Jonkutė, „Šešiolikta fotografijos pamoka apie dvi detales“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Matas Dūda, „Skamba“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Matas Dūda, „Skamba“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Gabrielė Šermukšnytė, „Tuoj išskris paukščiukas“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Gabrielė Šermukšnytė, „Tuoj išskris paukščiukas“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Greta Vileikytė, „Be pavadinimo“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Greta Vileikytė, „Be pavadinimo“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Jurgita Žvinklytė, „Impromptu“. 2010 m. A. Narušytės nuotr.
Jurgita Žvinklytė, „Impromptu“. 2010 m. A. Narušytės nuotr.
Mildos Laužikaitės sodelis. A. Narušytės nuotr.
Mildos Laužikaitės sodelis. A. Narušytės nuotr.
Eglė Grėbliauskaitė, „Dvi skylės“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Grėbliauskaitė, „Dvi skylės“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Grėbliauskaitė, „Jie taip pat turėjo savo įrankius“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Grėbliauskaitė, „Jie taip pat turėjo savo įrankius“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Grėbliauskaitė, „Jie taip pat turėjo savo įrankius“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Grėbliauskaitė, „Jie taip pat turėjo savo įrankius“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Linas Spurga, „Erdvė“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Linas Spurga, „Erdvė“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Virginija Armonavičiūtė, „Nuosavos planetos“. 2014-2015 m. A. Narušytės nuotr.
Virginija Armonavičiūtė, „Nuosavos planetos“. 2014-2015 m. A. Narušytės nuotr.
Gabrielė Gervickaitė, „Kritinės situacijos patyrimas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Gabrielė Gervickaitė, „Kritinės situacijos patyrimas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Anastasija Sosunova, „Garso atspaudai“ („Sound Prints“). 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Anastasija Sosunova, „Garso atspaudai“ („Sound Prints“). 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Karolina Voicechovskaja, „Užsakymas. 50 rožinių atspalvių“. 2014 m.
Karolina Voicechovskaja, „Užsakymas. 50 rožinių atspalvių“. 2014 m.
Ieva Baublytė, „365 diena“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Ieva Baublytė, „365 diena“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Ieva Baublytė, „365 diena“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Ieva Baublytė, „365 diena“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Gabrielė Vingraitė, „Vienos nakties klaida“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Gabrielė Vingraitė, „Vienos nakties klaida“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.