Eidamas 68-uosius birželio 13 d. mirė Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, skulptorius Regimantas Midvikis.
R. Midvikis gimė 1947 m. sausio 5 d. Eidintų kaime (Tauragės r.). Baigęs Tauragės vidurinę mokyklą, 1965–1971 m. studijavo skulptūrą Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Dar besimokydamas pradėjo dalyvauti parodose. Gavęs paskyrimą į Telšius, kelerius metus dėstė Telšių taikomosios dailės technikume, o 1975 m., tapęs Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, persikėlė į Klaipėdą ir pradėjo darbuotis kombinate „Dailė“.
Regimantas, kaip ir daugelis jo kartos jaunų, ką tik institutą baigusių menininkų, į Klaipėdą buvo tiesiog „atviliotas“. Tuometinis miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys skatino į miestą vykti jaunus dailininkus, jiems Klaipėdoje buvo sudaromos palankios gyvenimo ir kūrybos sąlygos. Tad 8-ajame dešimtmetyje uostamiestis sulaukė tikro jaunų menininkų antplūdžio.
Sparčiai augančiame mieste skulptoriui buvo kas veikti. Jis sukūrė dekoratyvinių kompozicijų viešoms erdvėms, dalyvavo 1977–1991 m. Klaipėdoje, Smiltynėje, vykusiuose granito skulptūrų simpoziumuose. Jų metu buvo suformuotas Skulptūrų parkas, garsinęs miestą šalyje ir už jos ribų. Parke iki šiol viena populiariausių kompozicijų yra R. Midvikio „Žemė kėlė žolę“ (1980) – sunku būtų suskaičiuoti, kiek vaikų sėdėjo tame smagiame granito balne. Dar daugiau miestelėnų simpatijų pelnė „Senamiesčio katinas“ (1979), kuris, nors taip mylimas, vieną naktį ėmė ir „išėjo“, tad 2006 m. jo vietoje R. Midvikis pastatė autorinę kopiją. Kiti du jauno skulptoriaus kūriniai sulaukė išties karštų diskusijų. Klaipėdos gimdymo namuose pastatyta gražios, jaunos, bet plikagalvės ir nuogos motinos su vaikeliu skulptūra „Žeme, nepalik mūsų“ (1979) daugeliui tada atrodė pernelyg drąsus iššūkis. Bet būtent šis kūrinys 1981 m. sulaukė pirmo apdovanojimo – TSRS sąjunginės Lenino komjaunimo premijos.
Netikėtas buvo ir 1980 m. R. Midvikio pasiūlytas pirmos lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo įvaizdis, lyg sparnai atverstos knygos puslapiuose likęs kaip skulptūrinės formos negatyvus atspaudas-pėdsakas. Skulptūrą tuomet įsigijo Lietuvos dailės muziejus, ji buvo ilgokai eksponuojama Klaipėdos paveikslų galerijoje. Pirmieji darbai bylojo apie darbštų, atvirą eksperimentams ir įdomios plastinės formos kūrėją. Tolesnė skulptoriaus kūrybinė karjera tai patvirtino, nė vienas naujas kūrinys nebuvo sutiktas abejingai ar nepastebėtas.
Martyno Mažvydo tema ilgam įkrito į širdį, pasak skulptoriaus, „tapo tikra epopėja“. 1997 m. Lietuvininkų aikštėje Klaipėdoje, minint 450-ąjį pirmosios lietuviškos knygos jubiliejų, buvo atidengtas R. Midvikio sukurtas paminklas Martynui Mažvydui. Paminklas iškilo po emociškai, matyt, sunkiausio darbo – Rainių memorialo (Telšių r., 1991), už kurį R. Midvikiui kartu su kitais dailininkais ir architektais 1994 m. buvo paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Rainių kančios koplyčiai jis sukūrė keturias skulptūras bokšte, altorinę skulptūrą bei trijų kryžių kompoziciją žudynių vietoje.
Didingas ir kupinas orios išminties, su karališkomis regalijomis rankose į sostą Gedimino bokšto papėdėje Vilniuje 2003 m. sėdo karalius Mindaugas. Tai žinomiausias R. Midvikio kūrinys. Galimybė kurti paminklą vieninteliam Lietuvos karaliui buvo išties išskirtinė, o užduotis – atsakinga. Prie paminklo skulptorius darbavosi Tauragėje – 2000 m. jis iš Klaipėdos persikėlė į gimtinę. Gyvenant čia, sukurti ir kiti darbai. Paminkle Juozui Miltiniui (2007, Panevėžys) įamžino režisierių, vienišą sėdintį tuščioje scenos erdvėje. Svarbiausiais paminklo, skirto Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, akcentais tapo ant aukštos kolonos iškeltas granito rutulys ir bronzinė valdovo ant žirgo figūra (Klaipėda, 2009).
Paminklai, skirti Lietuvai, svarbiems ir dažnai tragiškiems jos istorijos puslapiams atminti, iškilioms asmenybėms, šalies kultūrai nusipelniusiems, už krašto laisvę kovojusiems žmonėms tapo svarbiausia R. Midvikio monumentalių skulptūrų tema. Greta didžiųjų darbų rikiavosi mažesnės apimties, tačiau ne mažiau reikšmingi paminklai, tikri atminties ženklai: lietuviškos jūreivystės pradininkui kapitonui Liudvikui Stulpinui (1990, Smiltynės kapinaitės), Simonui Daukantui (1993, Lenkimai, Skuodo r.), Debeikių krašto partizanams (1994, Anykščių r.), Kęstučio apygardos partizanų atminimui (2009, Tauragė), taip pat bareljefas, įamžinęs Kražių skerdynių dramą (1993, Kražių bažnyčios šventoriaus vartai) ir kiti. Apie tai skulptorius kalbėjo: „Kaip žmonės į paminklą reaguos, priims jį ar atmes, man labai svarbu. Tokia mano nuostata, kitaip neturėčiau statyti paminklų. Kurdamas paminklą galvoju apie visa ko sintezę. Tai padaryti gana sunku. Viską sudėlioti, surežisuoti, rasti išraišką, į kokį indą visa tai sudėti, kad būtų prieinamas kiekvienam atsigerti. Ir kad tai netaptų nei kiču, nebūtų nei labai nuobodu, nei pernelyg modernu.“ Subtiliai išlaikydamas pusiausvyrą tarp tradicijų ir modernumo, R. Midvikis kūrė kompaktiškų, uždarų masių, apibendrintų formų, lakoniškų, bet išraiškingų siluetų monumentalias skulptūras. Visos jos turi tvirtą pagrindą, esminę „šerdį“. Dažnai derino šlifuotus, blizgius ir faktūrinius paviršius, jungė akmenį ir bronzą.
Per anksti iškeliavus anapus, liko pradėtų, bet neužbaigtų darbų: Rietavo dvaro parke rudeniop turi iškilti dekoratyvi, Oginskių herbo motyvą atkartojanti kompozicija kunigaikščiui Mykolui Kleopui Oginskiui ir jo palikuonims atminti; kovo mėnesį į Vilnių buvo atgabentas naujo paminklo tautiškumo skatintojams ir kultūros mecenatams broliams Petrui, Antanui ir Jonui Vileišiams modelis, pradėta ruoštis jo liejimui iš bronzos. Kiek sumanymų, idėjų, būsimų skulptūrų, paminklų apybraižų klostėsi kūrėjo mintyse ir vizijose, niekas nesužinos. Draugai galėtų daug gero papasakoti apie R. Midvikį kolegą, prisiminti visokių nutikimų, tik jam būdingų pašmaikštavimų, paminėti kūrėjo racionalumą ir pedantizmą, be kurių tokio užmojo ir svarbos kūriniai, reikalaujantys iš autoriaus ypatingo susikaupimo ir tikslumo, nebūtų įgyvendinti.
