Sąlyginę šokio tuštumą, kuri liko Vilniuje, kai gastrolių su dviem klasikiniais baletais – Piotro Čaikovskio „Gulbių ežeru“ (2 spektakliai) ir Adolphe’o Adamo „Žizel“ (4 spektakliai) – į Kiniją išvyko Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupė, užpildė Nerijaus Juškos baleto ir šokio mokykla: birželio 6 d. ji iškilmingai baigė mokslo metus ir šia proga parodė spektaklį „Don Kichoto šalyje“.
Prieš keletą metų įvykusios šio spektaklio premjeros neteko matyti, tačiau akivaizdu, kad jo patrauklumas – nuolat besikeičianti šokių kompozicija ir kviestiniai baleto solistai, pasirodantys kartu su įvairaus amžiaus mokyklos auklėtiniais. Spektaklį pastatė choreografė ir pedagogė Rūta Kudžmaitė, sukomponavusi muziką iš įvairių Ludwigo Minkaus baletų. Miguelio de Cervanteso romano herojus, lydimas tarno Sančos Pansos, kaip ir gerai žinomame balete, klajoja po Ispaniją, ieškodamas vizijoje jį aplankiusios Dulsinėjos, o įžvelgęs smuklininko dukros Kitrės panašumą į savo viziją, padeda merginai nugalėti šykštų tėvą Lorencą ir manieringą jaunikį Gamašą bei laimingai ištekėti už mylimojo barzdaskučio Bazilio.
Paprastas siužetas, kurio veiksmas vyksta miesto aikštėje, čigonų tabore, sapnų karalystėje ir rūmuose, leidžia intrigą megzti ne netikėtais pasakojimo vingiais, bet spalvingu šokių kaleidoskopu, kurio leitmotyvas – ispaniškos temos, mokyklos pedagogų ir choreografų Nerijaus Juškos, Rūtos Kudžmaitės, Giedrės Zasčižinskaitės, Rasos Taučiūtės, Ingos Gerulskytės, Erikos Eismontaitės, Godos Bernotaitės pritaikytos pagal klasikinę choreografiją arba originaliai sukurtos vaikams.
Spektaklis – galimybė pasirodyti keliems šimtams vaikų, kuriuos scenoje „gano“ dvi „ispanės“ – Monika Garlauskaitė ir Ramunė Balsevičiūtė. Tai reginys tėvams, iki kraštų užpildžiusiems Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, atlydėjusiems savo atžalas ir norintiems jomis pasididžiuoti. Pagarbos vertas mokytojų triūsas, gebėjimas suvaldyti būrius šokėjų, kurie stropiai šoka, tegul kartais ir ne visai darniai, o baigę savo šokius oriai nusilenkia ir vorele ištipena iš scenos. Aiški, ritminga muzika leidžia vaikams nepasiklysti, tonizuoja ir juos pačius, ir žiūrovus, o kai kuriuos epizodus būtų įdomu pamatyti atliekant ir profesionalius šokėjus.
Čigonų bei sapno scenoje pasirodė ir vyresnės mokyklos auklėtinės – ir joms choreografija sukurta pagal jų sugebėjimus, merginos šoko gana darniai, perteikdamos charakteringus ispaniškus rankų judesius bei sumaniai valdydamos juodų ilgų suknelių su raudonais pridurkais klostes.
Spektaklio dekoracijos – vaizdo projekcijos: biblioteka prologe, saulėta aikštė, tamsus miškas su liepsnojančiu laužu. Tik Don Kichoto sapne šokėjams foną sudarė aitrių spalvų ratilai, tačiau prisiminus, jog jis gavo į galvą malūno sparnu, šis sprendimas neatrodo nelogiškas. Sapno scenos, o galbūt ir visos kelionės po Don Kichoto šalį atradimas – žavingas Amūras, aštuonerių metų Ūla Drobnytė, šokusi lengvai ir sklandžiai, išsiskyrusi grakščia rankų plastika, o jos šokio nuotaika buvo akivaizdi net iš atokesnių žiūrovų salės vietų.
Spektaklyje buvo ką žiūrėti ir tiems, kurių vaikai ar vaikaičiai nesimoko šioje baleto mokykloje ir kurie mėgsta žinoti, kas vyksta Lietuvos baleto pasaulyje. Šiais metais į „Don Kichoto šalį“ buvo pakviestos Baltarusijos nacionalinio akademinio didžiojo operos ir baleto teatro žvaigždės – scenos meistrai Jekaterina Oleinik ir Konstantinas Kuzniacovas.
J. Oleinik Vilniaus scenoje jau matyta – pirmą kartą šoko „Don Kichote“ 2010-aisiais kartu su Igoriu Yebra. Jau tada šokėja demonstravo puikią šokio techniką, ryškius, tvirtus sukinius ir Kitrės vaidmeniui reikalingą temperamentą, per kelerius metus tapusį dar raiškesnį ir organiškesnį. K. Kuzniacovas, kurio choreografinį kūrinį „Fado“ matėme projekte „Kūrybinis impulsas II“ 2013-aisiais – techniškas šokėjas ir patikimas, stiprus partneris; abu solistai nedarė sau jokių nuolaidų ir gali būti vertinami kaip stiprios klasikinio baleto mokyklos pavyzdžiai.
Mokyklos meno vadovas Nerijus Juška šoko Toreadorą; pastaraisiais metais scenoje retai matomas šokėjas, dėl valiūkiško elgesio nestokojantis pramogų pasaulio raibulius medžiojančios žiniasklaidos dėmesio, išsaugojo neblogą formą ir bravūrišką artistiškumą, tinkantį spalvingam ir aistringam herojui sukurti. Jo Mersedes – nuo 2013 m. Vilniuje dirbanti LNOBT artistė Daria Olefirenko, dvidešimt dvejų metų ukrainietė, mokiusis Kijevo nacionalinio baleto mokykloje, dalyvavusi daugelyje baleto konkursų, vykusių Ukrainoje ir Rusijoje, kur pelnė ne vieną apdovanojimą. Atlikėja šoko jausmingai, išraiškingai, o kiek redaguota choreografinė partija leido jai pademonstruoti ir ryškius dvigubus sukinius, suteikusius jos herojei dar daugiau spalvų. Galbūt šią jos heroję išvysime naujoje „Don Kichoto“ premjeroje, į kurią LNOBT kvies 2016 m. balandį (spektaklį statys choreografas iš Rusijos Vasilijus Medvedevas).
Daugybės mielų mažų ispanių būryje buvo įdomu matyti ir scenos veteranus, nepasididžiavusius pasirodyti šiame spektaklyje: Don Kichotą vaidino šiais metais karjerą baigęs Aleksandras Molodovas, Gamašą – Valerijus Fadejevas, Lorencą – Vytautas Kudžma. Sančos Pansos vaidmenį sukūrė iš Jurijaus Smorigino spektaklių pažįstamas Michailas Levinas. Netikėta buvo išvysti trumpam į didžiąją Lietuvos baleto sceną sugrįžusius vidurinės kartos baleto toreadorus – dabar choreografą ir pedagogą Donatą Bakėjų, taip pat šiuo metu Kauno muzikiniame teatre dirbantį Aurimą Sibirską; šis atlikėjas kurį laiką šoko Krokuvos operos teatre, kur baleto spektakliuose sukūrė kelis pagrindinius vaidmenis, tarp jų – Princą Sergejaus Prokofjevo „Pelenėje“ ir Velnią Igorio Stravinskio „Kareivio istorijoje“.
