7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Jing Ju: tarp dangaus ir žemės

Pekino opera Vilniaus festivalyje

Birutė Mar
Nr. 23 (1129), 2015-06-12
Muzika
Vakaro „Pekino opera iš arti“ Filharmonijoje akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Vakaro „Pekino opera iš arti“ Filharmonijoje akimirka. D. Matvejevo nuotr.
„Geriau ją vadinkime Jing Ju (tariama maždaug Zin ziu), nes Pekino opera labai skiriasi nuo vakarietiškos operos sampratos, – pasiūlė renginio moderatorius Xu Zhaoqun birželio 2 d., per įstabų Vilniaus festivalio vakarą filharmonijoje „Pekino opera iš arti“. Netradicinis teatralizuotas susitikimas su Pekino nacionalinės operos solistais tapo puikia edukacine įžanga į spektaklį „Jangų giminės karvedės“, tiesiog privaloma kitataučiam žiūrovui, besirengiančiam išvysti ir suprasti tradicinę Jing Ju. Visi, kuriems tą vakarą pasisekė būti filharmonijoje, galėtų paliudyti, jog susitikimas su Pekino operos kūrėjais savo nuoširdumu pralenkė daugelį surepetuotų sceninių pasirodymų.
 
Šių eilučių autorę renginys sugrąžino į tą laiką, kai prieš gerą dešimtmetį teko studijuoti tradicinį japonų teatrą ir šokį (no ir kabuki) Tokijuje, domėtis rytietiškų scenos ženklų kalba, pirmąsyk susitikti su kitonišku Rytų teatro prasmių pasauliu. Prisiminiau vieną tuometinį apsilankymą tradicinio no teatro spektaklyje Tokijuje. Atvykau į teatrą kruopščiai pasiruošusi: bibliotekoje išstudijavau pjesės siužetą ir atidžiai sekiau jį žiūrėdama į scenos vyksmą. Tačiau kai po gero pusvalandžio ėmė darytis nuobodoka, atsigręžusi į žiūrovų salę pamačiau, kad dauguma žiūrovų užsimerkę. Miega? Ko jie tuomet visi čia atėjo? – negalėjau patikėti. O kolegė japonė, kuriai grįžusi namo pasiguodžiau, visai nenustebo: natūralu, juk žiūrovai po darbo, pavargę... Taigi, jie atėjo į no spektaklį tiesiog pamedituoti – tai ne mažiau prasminga.
 
Dar atmintyje išlikę akimirkos iš teatro festivalių egzotiškose šalyse: sykį stebėdama afrikiečių spektaklį (mūsų akiai primenantį klojimo teatro pasirodymą) buvau liudininkė, kaip jį žiūrėdami juodaodžiai svečiai leipsta iš juoko. O žiūrėdama arabų šalių pasirodymus (mūsų akimis – tikrų tikriausias „muilo operas“) nesyk mačiau, kaip vietiniams žiūrovams rieda tikros ašaros. Ir vakaro „Pekino opera iš arti“ metu neapleido mintis: vertinti kitokybę gali tik žinodamas kontekstą – autentiškus papročius, istoriją, kultūros tradiciją.
 
Pekino operos ištakos – viduramžiai, stilizuota senųjų amžių šokio ir muzikos kalba, to laiko estetika, moralės nuostatos. Jing Ju išpopuliarėjo XVIII–XIX a. Pekine, imperatoriaus rūmuose Čingų dinastijos laikais. Tad ir operų siužetai – istoriniai, pakilūs, pompastiški, deklaruojantys etikos ir moralės principus. Sukurta daugiau kaip tūkstantis tradicinės Jing Ju siužetų, iš jų apie 400 atliekama iki šių dienų. Vaizduojami Kinijos istoriniai įvykiai – Jing Ju net vadinama „kinų kultūros enciklopedija“.
 
Be abejo, nuo vakarietiškos operos Jing Ju skiriasi daugeliu aspektų. Pasak pagrindinio vakaro svečio, operos „Jangų giminės karvedės“ režisieriaus Sun Guiyuan, vakarietiškoje operoje svarbiausia dainavimas, per kurį papasakojama istorija. Tuo tarpu Jing Ju jungia baletą, operą ir Rytų dvikovas, o įdomiausia – visa tai atlieka tie patys atlikėjai: stebina meistriškai dainininkų įvaldyta akrobatika, šokis, gimnastikos elementai.
 
Visai kitoks čia ir orkestras: instrumentai skirstomi į „švelnaus skambesio“ (styginiai) ir „trankaus skambesio“ (mušamieji: gongai, lėkštės, mažasis ir didysis būgnai – dažniausiai naudojami per kovos scenas). Įdomu, kad kinų operoje nėra dirigento – jo vietą užima būgnininkas: šaižūs būgnų kirčiai tolygūs dirigento lazdelei.
 
Pagrindinis Jing Ju principas, kaip ir senajame japonų no bei vėlesniame kabuki teatre, – sąlygiškumas: laiko ir erdvės, siužeto, sceninių išraiškos priemonių; atlikėjų plastikoje naudojami buitiniai pantomimos elementai, kuriamas alegoriškas judesio, balso ir žodžio sąskambis, savita sceninė poetika. Kostiumai, scenografija ir sceninė atributika atstovauja senajai Kinijos vaizduojamojo meno tradicijai – plazda ryškiaspalviai šilko, medvilnės, satino drabužiai, išmarginti paukščiais, kiniškais ženklais, gėlėmis – kostiumo grožį atgaivina atlikėjų judesio grakštumas.
 
Taigi, filharmonijos scenoje tą vakarą buvo galima gėrėtis demonstruojamais įvairiausiais Pekino operos aspektais: muzikantai kūrė stulbinančių ritmų bei instrumentų sąskambių teatrą; dainininkai-aktoriai, apsirengę patogia sportine apranga, demonstravo Jing Ju epizodus, balso tembrus, akrobatikos triukus, keitė kostiumus, perukus, barzdas. Visi kaip vienas pagal režisieriaus komandą meistriškai atlikdavo kelių minučių ar vos kelių sekundžių Jing Ju fragmentus, po kurių susižavėję žiūrovai imdavo ploti. Paties režisieriaus Sun Guiyuan, pasakojančio apie Pekino operos subtilybes, balsas skambėjo tarsi egzotiška muzika: kiniški garsai ir skiemenys liejosi taip muzikaliai, kad net nesinorėjo vertimo – tiesiog klausytis ir nieko nesuprasti... Prie grimo stalelių scenoje aktoriai dėjosi įstabų grimą, veidą paverčiantį kauke (Pekino operos atlikėjai grimuojasi patys) ir žiūrovų akivaizdoje virto neatpažįstamais personažais: beždžione-karaliumi, karžygiu, klounu.
 
Jing Ju tradiciškai reikšmę turi kiekviena grimo ar drabužio spalva: tarkim, raudona simbolizuoja ištikimybę ir teisingumą, geltona – nuožmų žmogų, mėlyna perteikia drąsą, balta – klastą, išdavystę; juoda – tvirtumą, nuoširdumą; žalia – kilnumą, dorą. Violetinė reiškia orumą, romumą, išmintį; auksinė – žmogaus galią ir didybę (auksinės spalvos drabužiais vilki Budą ar kitą dievybę vaizduojantis atlikėjas). Vaidmenys irgi skirstomi į savitas kategorijas: vyriški (sheng), kilnių karių išpieštomis kaukėmis (Jing), moteriški (dan) ir klounų (Chou). Kiekvienas kostiumo atributas, detalė simbolizuoja personažo statusą, amžių; statusą parodo ir hiperbolizuotas veikėjo juokas, stilizuota plastika ir eisena.
 
Pekino operos struktūra – tai rečituojami bei dainuojami dialogai (kai herojai diskutuoja ar pykstasi), monologai (išreiškiantys emocijas, vidinius išgyvenimus) bei akrobatinės kovų scenos. Tradiciškai Rytų teatre scenos pabaigoje herojus sustingsta fiksuotoje pozoje kelioms sekundėms, taip sustiprindamas emocinį įspūdį, duodamas laiko žiūrovams prapliupti aplodismentais ir iš nuostabos sušukti: „hau!“ („gerai, bravo!“). Vaidyba stilizuota: štai režisierius pristato „senelio“ personažą, kurį aktorius pavaizduoja keliais plastikos štrichais: susikūprinęs, drebindamas plaštakas eina netvirtomis kojomis – kūnui judant virpa ir kostiumo klostės, įspūdį sustiprina intensyvūs mažojo būgno garsai.
 
Veiksmo vieta ir erdvė sąlygiškos – pavyzdžiui, jei nori scenoje pavaizduoti ilgą tūkstančių kilometrų kelionę („nuo Pekino iki Vilniaus“, juokavo režisierius), herojus tiesiog apeina scenoje ratą – štai ir atvyko! Šie sceniniai prisitaikymai vakarietiškai akiai atrodo naivoki, tačiau Jing Ju magiją kuria atlikimo tikslumas ir muzikalumas, itin griežtas sceninis ritmas.
 
Tikru susitikimo benefisu tapo bene penkiolika minučių trukęs sceninės kovos epizodas, kuriame du herojai kariūnai stilizuotai kovėsi tamsoje – vienas kito nematydami, ieškodami, jausdami, vėl paklysdami (nors scenoje degė šviesa ir visi viską puikiai matė). Sceninė atributika – tik žvakė, kardai, kovos dinamiką kuriantis muzikos instrumentų skambesys. Muzikai nutilus, ją pratęsdavo kardų mostų garsai tyloje – visa tai kūrė tokią „kovinio filmo“ įtampą, jog tikrai buvo smalsu, kuo gi ta dvikova baigsis. O kai aktoriai scenos finale ėmė demonstruoti akrobatinius triukus ir žiūrovai regėjo tiesiog erdvėje skriejančius kūnus, salėje pasigirdo nuostabos šūksniai: „Hau!“
 
Antroji svečių iš Kinijos dovana – spektaklis „Jangų giminės karvedės“, pristatytas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Be abejo, edukacinė pamoka apie Jing Ju nenuėjo veltui – po jos operą stebėti buvo kur kas įdomiau. Padėjo ir lietuviški subtitrai – senovės Kinijos legenda grįstą siužetą pasirodė visai nesunku suprasti: Jangų giminės moterys, netekusios savo maitintojo karvedžio Jang Zongbao, ryžtasi atkeršyti už jį ir telkia moterų pajėgas mūšiui su priešais. Pagrindinė operos veikėja – karvede tapusi šimtametė močiutė Še (ją meistriškai atliko Zhang Jing), kuriai paklūsta marčių bei tarnaičių palyda, ir imperatorius Renzongas, laiminantis moterų žygį, finale vainikuojamą pergalės. Be abejo, šiame epiniame kūrinyje esama ir subtilaus humoro (ypač regint močiutės vadovaujamą moterų kariuomenę).
 
Pirmo veiksmo pradžioje sutemus salei pakyla uždanga (ji visados nusileis ir vėl kils, besikeičiant paveikslams) – scenos dešinėje klūpi muzikantai ir pagrindinis mušamųjų atlikėjas (dirigentas). Gilumoje – kalnų ir miško scenovaizdis, scenoje patiestas žalias kilimas (be kurio Pekino operos atlikėjams neįmanoma būtų atlikti akrobatinių triukų). Pirmame epizode du kariai gedulo drabužiais vaizduoja grįžimą iš mūšio laiko (stilizuotas jojimas žirgais). Nusileidus ir tuoj pat vėl pakilus širmai, scenoje jau švyti prabangūs didžiūnų namai. Ruošiama gimtadienio puota namų šeimininkui Jang Zongbao. Grįžtančiojo laukia žmona, močiutė, giminaitės. Scena pribloškia kiniškai estetizuotu scenovaizdžiu: dvaro rūmai, užuolaidos, ryškiaspalviai žibintai ir girliandos, paauksintų kostiumų žvilgesys. Įėjęs baltabarzdis senukas prižiūrėtojas pristato du atvykusius kariūnus, kurie praneša: mūšio lauke sužeistas strėlės žuvo Jangas. Moterys maldauja karvedžių nesakyti nieko senolei Še. Skamba siaubingą žinią išgirdusių moterų melodramatiškas duetas, našle likusios Jango žmonos arija „Lyg krisčiau nuo aukštos uolos į bekraštę jūrą...“.
 
Toliau tarsi pasakoje – įspūdingas senolės Še pasirodymas (aktorė dėvi žalios spalvos kostiumą, simbolizuojantį kilnumą), paskui ją į gimtadienio puotą susirenka keturių kartų Jangų giminės moterys, įplaukiančios į sceną lyg kokios pasakų Snieguolės sidabru žėruojančiomis karūnomis. Močiutę Še apibūdina dažnai į jos arijas įsiterpiantis charakteringas, valdingas juokas (jau žinome: Pekino operoje parodantis veikėjo statusą) – ji sėdasi į sostą, daina šlovina giminę ir laimėtus mūšius. Marčios mėgina apsaugoti šimtametę senolę nuo baisios žinios – neleidžia kariūnams pasakyti tiesos apie Jango žūtį; visi geria į giminės sveikatą (sinchroniška, stilizuota „vyno gėrimo“ pantomimos scena), bet... močiutė nujaučia: atsitiko kažkas negera. Pagaliau kariūnai pasako tiesą: taip, penkiasdešimtmetis Zongbao žuvo. Į žinią moterys sureaguoja kaip viena: su šūksniu atsisėda, stilizuotai plastika ir balso intonacijomis vaizduoja ašaras ir raudojimą, pasikeitusį scenos ritmą ir užplūdusio skausmo įspūdį sustiprina ir mušamųjų „plaktukai“. Veiksmo finale močiutė Še nusprendžia surinkti kares moteris ir atkeršyti.
 
Pirmas veiksmas gana monotoniškas, lėtas, moterų dainuojami monologai ir dialogai, atliekami falcetu, prie vakarietiškos operos melodingų arijų įpratusiai ausiai iš pradžių skamba neįprastai šaižiai, bet vėliau imi priprasti – seki, kaip subtiliai kiekvieno muzikinio motyvo ar išdainuojamo sakinio įspūdį dainininkės sustiprina menkiausiu judesiu, žingsneliu, gestu ar net pirštelio virptelėjimu. Gerokai ilgesnės jų kostiumų rankovės irgi padeda perteikti emociją – jaudulį ar skausmą, atlikėjams sinchroniškai judinant iškeltas rankas. Reginio įspūdį dar sustiprina prožektorių šviesoje žaižaruojančios moterų „karūnos“, jų blykčiojimas kuria savitą scenografijos judesį, dinamiką. Mizanscenos (scenoje yra keliolika atlikėjų) išbaigtos, aiškios, tikslios kaip šokio spektaklyje. Matyti, kad solistai tiksliai žino savo plastikos partitūrą; kiekvieno personažo žingsniai scenoje stilizuoti, atliepiantys muzikos ritmą. Veiksmui pritariantis orkestras retsykiais nutyla, tuomet skamba dainininkų rečitatyvai ar dialogai. „Toks rytietiškas Wagneris“, – išgirstu netikėtą vienos žiūrovės komentarą.
 
Antro veiksmo pradžia – melsvai nušviestas kalnų scenovaizdis, kurio fone močiutė Še prašo imperatoriaus leisti moterims eiti į karo žygį. Į močiutės gretas stoja visos giminės moterys bei vaikaitis Jang Venguangas (subtiliai šį travesti vaidmenį atlieka moteris, Dai Zhongyu, kurdama drąsų jaunuolį intensyviu judesių ritmu, paaugliška balso tonacija). Senelės drąsa pakeri imperatorių – leidimas kariauti gautas. Močiutės Še moterų armija su vėliavomis ir ietimis bei kariūnių kostiumais (jų simbolika – virš galvos švytinčios juostos lyg liepsnų liežuviai ar aureolės) žengia į mūšį, kur jas pasitinka priešų vyrų, ginkluotų ietimis ir kardais, kariuomenė.
 
Visą pirmą veiksmą neapleido akrobatinių kovų scenų laukimas, o antrajame šis „desertas“ buvo patiektas su kaupu: iki pat operos finalo buvo vaizduojamos stilizuotos moterų susidūrimo su priešais kovų scenos, priverčiančios aiktelėti: oho, argi taip įmanoma?! Sunku net aprašyti, kaip moterų įveikiami vyrai skrieja per sceną atlikdami keliolika salto, verčiasi kūlversčiais, vėl sinchroniškai kaunasi su kariūnėmis dvikovų scenose. Antras veiksmas pralekia viesulo greičiu ir baigiasi nugalėjusių moterų pergalės daina: „Tris dienas pailsinkit karius ir tuomet parneškim džiugią žinią į rūmus!“ – dainuoja narsioji močiutė Še. Krinta uždanga, seka stilizuoti Jing Ju atlikėjų nusilenkimai bei šilti lietuviški aplodismentai.       
 
Nesyk aplankė mintis, kad kinų opera savo sceninės išraiškos priemonėmis ir pantomimos elementais, kostiumų ryškumu ir nesudėtinga simbolika kiek primena vaikiškus pastatymus, o po „Jangų giminės karvedžių“ spektaklio tikriausiai ne aš viena pasijutau kaip vaikas, regėjęs pasakišką sapną ar kokį nors svečios šalies cirko pasirodymą, kai dar vis grįžta sceninio stebuklo – ryškių spalvų, ritmo, reginio – džiaugsmas.
 
Turbūt neatsitiktinai Jing Ju įkvėpė ir didžiuosius XX a. Vakarų teatro kūrėjus – Mejerholdą, Brechtą, Brooką, ieškojusius naujų išraiškos priemonių, naujų aktoriaus egzistavimo scenoje galimybių. Būtent aktoriaus meistriškumo prasme Jing Ju labiausiai nustebino: čia sceninė aktoriaus būtis reikalauja ypatingo pasirengimo, profesionalumo, disciplinos, asmenybės etikos. Aktoriai solistai – meistriškos plastikos ir šokio virtuozai, besimokantys įvairiapusiško Jing Ju meno nuo vaikystės: grojimo tradiciniais muzikos instrumentais, dainavimo, gimnastikos, Rytų dvikovų. Tik po keliolikos metų meistriškumo pamokų matyti akivaizdus sceninis rezultatas. Patiems atlikėjams Jing Ju – per kartas perduodamas tarnystės menas. Pasak jų, ir šiais laikais, tapę Jing Ju meistrais, jie gyvena savitą komunos gyvenimą (Pekino operos teatre net nėra atskirų grimo kambarių, visa trupė rengiasi ir grimuojasi už scenos drauge, padėdami vienas kitam).
 
Žalias kilimas ant scenos simbolizuoja žemę, melsva prožektorių šviesa (šviesų partitūra Pekino operoje neiliustruoja personažų emocijų) – dangų. O visa tai, kas egzistuoja tarp dangaus ir žemės, perteikia intensyvi Jing Ju atlikėjų sceninė būtis.

 

Vakaro „Pekino opera iš arti“ Filharmonijoje akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Vakaro „Pekino opera iš arti“ Filharmonijoje akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Vakaro „Pekino opera iš arti“ Filharmonijoje akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Vakaro „Pekino opera iš arti“ Filharmonijoje akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jangų giminės karvedės“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jangų giminės karvedės“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jangų giminės karvedės“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jangų giminės karvedės“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jangų giminės karvedės“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jangų giminės karvedės“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jangų giminės karvedės“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jangų giminės karvedės“. D. Matvejevo nuotr.