Autorius: Birutė Mar
Birutė Mar
Dirigentės Mirgos Gražinytės pasirodymai Miunchene
Vasariški įspūdžiai iš Bavarijos sostinės
Atėjus vasarai teko džiaugsmas Miunchene klausytis Lietuvos vardą garsinančios Mirgos Gražinytės-Tylos diriguojamos muzikos, o ir pasimatyti su ja pačia. Susitikusios prisiminėme tikrą kūrybos šventę, kai prieš šešetą metų buvau jos pakviesta drauge dirbti Zalcburgo miesto teatre: įstabiame Helbruno parke pastatėme muzikinį pasivaikščiojimą-spektaklį „Iš vandens ir akmens“ (pagal Broniaus Kutavičiaus kūrinius „Iš Jotvingių akmens“, „Ten ir atgal“ bei operą „Kaulo senis ant geležinio kalno“). Zalcburgo senamiestyje, Kolegijos bažnyčioje (Kollegienkirche), sukūrėme muzikinį sceninį vyksmą pagal Kutavičiaus oratoriją „Jeruzalės vartai“.
Birutė Mar
Iliuzijų spektaklis vaikams apie jausmus
Ansamblio „Degam“ spektaklis „Saldainių lietus“ teatre „Pradžia“
Ko reikia, norint sėkmingai kurti teatrą vaikams? Spindinčių aktorių akių. Sceninio veiksmo lengvumo ir žaismės. Ne per sudėtingo ir išradingo scenarijaus, įsimenančios muzikos, spalvų, gebėjimo įtraukti mažuosius į veiksmą. Ir, žinoma, meilės jiems. Jei visa tai yra ir spektaklis režisieriaus profesionaliai sustyguotas, jaunieji žiūrovai džiūgauja ir atgalinis ryšys – garantuotas.
Birutė Mar
Dabarties ir praeities sąskambiai
Festivalis „SALVE!“
Apie Lietuvos kultūros veikėją Mariją Šlapelienę pirmąsyk sužinojau prieš keliolika metų, kai teko režisuoti Miko Petrausko operą „Birutė“ (pastatymas, skirtas pirmosios nacionalinės lietuviškos operos (1906 m.) šimtmečiui paminėti). Muzikiniu ir dramaturginiu požiūriu gan naivokoje operoje (nereikia pamiršti, kad ji pirmoji!) Kęstučio vaidmuo parašytas aktoriui, Birutės – operos solistei.
Birutė Mar
Kaukėtas gyvenimo karnavalas
Įspūdžiai po Giuseppe’s Verdi operos „Rigoletas“ Brėgenco scenos menų festivalyje
Nukeliauti į Brėgencą suintrigavo žiemą LRT ciklo „Žiemojimas su opera“ programoje parodytas Giuseppe’s Verdi operos „Rigoletas“ pastatymo vaizdo įrašas (režisierius Phillipas Stolzlas, scenografai Ph. Stolzlas ir Heike Wolmer, kostiumų dailininkė Kathi Maurer), kurio premjera įvyko 2019 m. vasarą Brėgenco (Austrija) scenos menų festivalyje („Bregenzer Festspiele“). Įspūdinga scena ant vandens, žiūrovų amfiteatras Konstancos ežero krante, milžiniška scenografija (sulig daugiaaukščiu namu sukonstruota kaukė ir sugniaužti delnai, kurių vienas laiko didžiulį oro balioną) – jos fone Rigoleto istoriją pasakojantys artistai atrodė tarsi maži taškeliai ežero horizonte. Įspūdingas reginys, o kartu be galo atpažįstama ir jautru – žmogaus likimo trapumas ir sykiu vidinė kiekvieno kadaise gyvenusio, gyvenančio ir gyvensiančio žmogaus drama, savo išgyvenimų didumu prilygstanti ežero, dangaus, horizonto platybei ir gelmei...
Birutė Mar
Nauja Mirgos Gražinytės pradžia Birmingame
Įspūdžiai iš birželio 24 d. įvykusios Mozarto operos „Idomenėjas“ koncertinės premjeros
Kai išlipus Birmingamo centrinėje traukinių stotyje pirmąsyk eini per miestą, atrodo, patekai į fantastinės juostos filmavimo aikštelę: monumentalūs futuristinių formų statiniai, tarp jų – senąją Angliją menantys apleisti namai-vaiduokliai, didinga Viktorijos aikštė, renovuojami XX a. pradžios monolitai. Sunki, žemiška miesto aura tvyro nuo tų laikų, kai Birmingamas buvo Anglijos industrinis centras, fabrikų ir gamyklų miestas su daugybe vandens kanalų, šiandien ambicingai ketinantis tapti ir šiuolaikinės kultūros centru – štai stūkso didžiulę modernią instaliaciją primenantis miesto bibliotekos pastatas, greta jo – 9-ojo dešimtmečio stiklo architektūros statinys „Symphony Hall“.
Birutė Mar
Medresesi teatras Turkijoje: svajonė, tapusi realybe
Įspūdžiai iš gastrolių monospektaklių festivalyje Turkijoje
Šią vasarą teko prisiminti kadaise, teatrinių studijų Sankt Peterburge metais, puoselėtą svajonę – teatras kaip kelionė, kaip sakrali savęs pažinimo erdvė; bendraminčių, norinčių būti ir kurti kartu, namai.
Tuomet „svajonių teatras“ buvo atpažįstamas iš knygų, ne taip lengvai prieinamų vaizdo įrašų – „skurdžiojo teatro“ guru Jerzy Grotowskio studija Lenkijoje (įsivaizdavau ją kaip aktoriaus meistriškumo „alcheminę“ laboratoriją), Piterio Brooko kelionės po pasaulį su įvairiataučiais aktoriais, jo trupės pasirodymai neregėjusiems teatro žmonėms „pasitiesus kilimėlį“ kur nors Afrikos ar Indijos gilumoje.
Vėliau teko išgirsti ir apie Tadashio Suzukio tarptautinį teatro centrą gamtos apsuptyje Togoje, Japonijoje; apie Eugenio Barbos teatrinę bendruomenę Holstebro kaime, Danijoje, kur, smalsumo vedama, nukeliavau (nors... tikriausiai per vėlai, praėjus keliems dešimtmečiams nuo E. Barbos trupės jaunystės – tad kiek nuvylė jaunatviškos energijos ir gyvybės nebetekusios teatro komunos realybė).
Visi šie XX a. teatro korifėjai ir reformatoriai svajojo apie idėjos suvienytą kūrėjų bendruomenę, apie teatrą, kaip kūrybos prigimties ir savęs pažinimo galimybę, ieškojimą kuo intymesnio santykio su žiūrovu, šitaip maištaudami prieš tradicinį teatrą, einantį jau išmintu keliu ir dažnai nebegyvą. (Įstrigusi E. Barbos mintis: „Teatre institucijoje aktorius niekada nerealizuos savo kūrybinio ir žmogiškojo potencialo.“)
Birutė Mar
Jing Ju: tarp dangaus ir žemės
Pekino opera Vilniaus festivalyje
