7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Birutė Mar

Birutė Mar

Nauja Mirgos Gražinytės pradžia Birmingame

Įspūdžiai iš birželio 24 d. įvykusios Mozarto operos „Idomenėjas“ koncertinės premjeros

Kai išlipus Birmingamo centrinėje traukinių stotyje pirmąsyk eini per miestą, atrodo, patekai į fantastinės juostos filmavimo aikštelę: monumentalūs futuristinių formų statiniai, tarp jų – senąją Angliją menantys apleisti namai-vaiduokliai, didinga Viktorijos aikštė, renovuojami XX a. pradžios monolitai. Sunki, žemiška miesto aura tvyro nuo tų laikų, kai Birmingamas buvo Anglijos industrinis centras, fabrikų ir gamyklų miestas su daugybe vandens kanalų, šiandien ambicingai ketinantis tapti ir šiuolaikinės kultūros centru – štai stūkso didžiulę modernią instaliaciją primenantis miesto bibliotekos pastatas, greta jo – 9-ojo dešimtmečio stiklo architektūros statinys „Symphony Hall“.

Autorės nuotr.
Autorės nuotr.
Birutė Mar

Medresesi teatras Turkijoje: svajonė, tapusi realybe

Įspūdžiai iš gastrolių monospektaklių festivalyje Turkijoje

Šią vasarą teko prisiminti kadaise, teatrinių studijų Sankt Peterburge metais, puoselėtą svajonę – teatras kaip kelionė, kaip sakrali savęs pažinimo erdvė; bendraminčių, norinčių būti ir kurti kartu, namai.

Tuomet „svajonių teatras“ buvo atpažįstamas iš knygų, ne taip lengvai prieinamų vaizdo įrašų – „skurdžiojo teatro“ guru Jerzy Grotowskio studija Lenkijoje (įsivaizdavau ją kaip aktoriaus meistriškumo „alcheminę“ laboratoriją), Piterio Brooko kelionės po pasaulį su įvairiataučiais aktoriais, jo trupės pasirodymai neregėjusiems teatro žmonėms „pasitiesus kilimėlį“ kur nors Afrikos ar Indijos gilumoje.

Vėliau teko išgirsti ir apie Tadashio Suzukio tarptautinį teatro centrą gamtos apsuptyje Togoje, Japonijoje; apie Eugenio Barbos teatrinę bendruomenę Holstebro kaime, Danijoje, kur, smalsumo vedama, nukeliavau (nors... tikriausiai per vėlai, praėjus keliems dešimtmečiams nuo E. Barbos trupės jaunystės – tad kiek nuvylė jaunatviškos energijos ir gyvybės nebetekusios teatro komunos realybė).

Visi šie XX a. teatro korifėjai ir reformatoriai svajojo apie idėjos suvienytą kūrėjų bendruomenę, apie teatrą, kaip kūrybos prigimties ir savęs pažinimo galimybę, ieškojimą kuo intymesnio santykio su žiūrovu, šitaip maištaudami prieš tradicinį teatrą, einantį jau išmintu keliu ir dažnai nebegyvą. (Įstrigusi E. Barbos mintis: „Teatre institucijoje aktorius niekada nerealizuos savo kūrybinio ir  žmogiškojo potencialo.“)

Medresesi teatras. K. Bratkausko nuotr.
Medresesi teatras. K. Bratkausko nuotr.
Medresesi teatras. K. Bratkausko nuotr.
Medresesi teatras. K. Bratkausko nuotr.
Medresesi teatras. K. Bratkausko nuotr.
Medresesi teatras. K. Bratkausko nuotr.
Efeso amfiteatro scenoje. K. Bratkausko nuotr.
Efeso amfiteatro scenoje. K. Bratkausko nuotr.
Efeso bibliotekos fasadas. K. Bratkausko nuotr.
Efeso bibliotekos fasadas. K. Bratkausko nuotr.
Birutė Mar

Jing Ju: tarp dangaus ir žemės

Pekino opera Vilniaus festivalyje

„Geriau ją vadinkime Jing Ju (tariama maždaug Zin ziu), nes Pekino opera labai skiriasi nuo vakarietiškos operos sampratos, – pasiūlė renginio moderatorius Xu Zhaoqun birželio 2 d., per įstabų Vilniaus festivalio vakarą filharmonijoje „Pekino opera iš arti“. Netradicinis teatralizuotas susitikimas su Pekino nacionalinės operos solistais tapo puikia edukacine įžanga į spektaklį „Jangų giminės karvedės“, tiesiog privaloma kitataučiam žiūrovui, besirengiančiam išvysti ir suprasti tradicinę Jing Ju. Visi, kuriems tą vakarą pasisekė būti filharmonijoje, galėtų paliudyti, jog susitikimas su Pekino operos kūrėjais savo nuoširdumu pralenkė daugelį surepetuotų sceninių pasirodymų.
 
Šių eilučių autorę renginys sugrąžino į tą laiką, kai prieš gerą dešimtmetį teko studijuoti tradicinį japonų teatrą ir šokį (no ir kabuki) Tokijuje, domėtis rytietiškų scenos ženklų kalba, pirmąsyk susitikti su kitonišku Rytų teatro prasmių pasauliu. Prisiminiau vieną tuometinį apsilankymą tradicinio no teatro spektaklyje Tokijuje. Atvykau į teatrą kruopščiai pasiruošusi: bibliotekoje išstudijavau pjesės siužetą ir atidžiai sekiau jį žiūrėdama į scenos vyksmą. Tačiau kai po gero pusvalandžio ėmė darytis nuobodoka, atsigręžusi į žiūrovų salę pamačiau, kad dauguma žiūrovų užsimerkę. Miega? Ko jie tuomet visi čia atėjo? – negalėjau patikėti. O kolegė japonė, kuriai grįžusi namo pasiguodžiau, visai nenustebo: natūralu, juk žiūrovai po darbo, pavargę... Taigi, jie atėjo į no spektaklį tiesiog pamedituoti – tai ne mažiau prasminga.
 

Vakaro „Pekino opera iš arti“ Filharmonijoje akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Vakaro „Pekino opera iš arti“ Filharmonijoje akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Vakaro „Pekino opera iš arti“ Filharmonijoje akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Vakaro „Pekino opera iš arti“ Filharmonijoje akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jangų giminės karvedės“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jangų giminės karvedės“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jangų giminės karvedės“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jangų giminės karvedės“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jangų giminės karvedės“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jangų giminės karvedės“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jangų giminės karvedės“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jangų giminės karvedės“. D. Matvejevo nuotr.