Vargonų muzika – reikalas sudėtingas, skirtas nebent inteligentams ir profesionalams, arba snobams. Tačiau, pasak Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios vargonininkės Astos Saldukienės, patys vargonininkai į vargonų muzikos koncertus retai tevaikšto, inteligentų susirenka dešimtis kita, o snobams sėdėti bažnyčiose ir per šalta, ir per kieta. Nepaisant to, iš mudviejų pokalbio aiškėja, kad ir tokie koncertai gali būti „anšlaginiai“, o užsukusi į vieną jų suprantu: vargonuoti galima net regtaimą!
Šiemet jau šeštą kartą išrankų muzikos klausytoją kviečia Tarptautinis vargonų muzikos festivalis „Jubilate Deo“, kurio pagrindiniai koncertai skamba Kaune, o keli tradiciškai rengiami Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje. Festivalio partneriais sostinės liuteronų maldos namai pasirinkti ne tik dėl šios tikėjimo bendruomenės nuo seno puoselėjamų muzikinių tradicijų, bet ir puikaus čionykščių vargonų skambesio, viliojančio pasaulinio garso atlikėjus.
Vienas tokių, Brėmeno (Vokietija) bažnyčios vargonininkas Andreasas Kettmannas, Vilniaus evangelikų liuteronų maldos namuose kelioms dešimtims susirinkusiųjų koncertavo pirmąjį birželio šeštadienį. Jau kitą dieną svečias išvyko į Kauną, kur Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje publiką žavėjo vargonų muzikos improvizacijomis pagal M.K. Čiurlionio paveikslų ciklą „Sonata IV (Vasaros sonata)“, skirtomis iškiliausio mūsų tautos dailininko ir kompozitoriaus 140-osioms gimimo metinėms. Prieš artėjančius kitus koncertus kalbiname vargonininkę Astą Saldukienę.
Klasikinės muzikos atlikimo tradicijos Lietuvoje stiprios, esame išauginę ne tik pasaulinio masto atlikėjų, bet ir gausų reiklios publikos būrį. Kaip lietuvio muziko ausims skamba Andreaso Kettmanno atliekami kūriniai?
Aš, pavyzdžiui, geresnio vargonininko nesu girdėjusi. Jo repertuaras, grotas Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje, buvo prancūzų mokykla, šiek tiek papildyta rusų kompozitorių ir esto kūriniais. O Kaune A. Kettmannas improvizavo pagal M.K. Čiurlionio paveikslą „Sonata IV“, ir tai buvo išties įspūdinga. Taip pagroti neįstengtų jokia moteris, nes tam reikia ir tvirtų pirštų, ir jėgos, ir fizinio pasirengimo. Ką jau kalbėti apie nestandartinį paties A. Kettmanno muzikos supratimą – tiek jo kūriniams, tiek jo improvizacijoms būdinga tai, kad nežinai, kas netrukus atsitiks, ir kad jis pats nežino, kas toliau bus. Tam, kad suprastumėm šio kompozitoriaus ir atlikėjo talentą, pačiam reikia būti bent šiokiu tokiu vargonininku, nes tik tada gali suvokti paties kūrinio atlikimo sudėtingumą.
Kaip Kettmanną sutiko publika Kaune?
Reikia pripažinti, kad kauniečiai buvo padarę didesnę koncerto reklamą nei mes Vilniuje. Todėl nežiūrint to, kad buvo sekmadienis, karšta ir miestas atrodė tuščias, Sobore sėdėjo apie keturiasdešimt klausytojų (Vilniuje susirinko mažiau). Kaip vargonų koncertui – tai daug. Vokiečiai turi tokį posakį orgel wetter (liet. vargonų oras) – kai lyja, šalta ir nėra daugiau kur eiti, muziką mėgstantys žmonės renkasi į bažnyčią paklausyti vargonų. Kaune buvo priešingai – ne orgel wetter, tikrai norėjosi leisti laiką kur nors gamtoje, o koncertas sutraukė štai tiek žmonių, kurie nuoširdžiai plojo ir nenorėjo išeiti. Beje, pačioje koncerto pabaigoje A. Kettmannas ėmė improvizuoti mūsų himno, „Tautinės giesmės“, tema. Iš pradžių nusigandau reakcijos: gal žmonės nesupras, pradės skirstytis? Tačiau publika įvertino labai šiltai.
Kaip ir, beje, pralinksminusį regtaimą, kuriuo Kettmannas užbaigė savo pasirodymą Vilniaus liuteronų evangelikų bažnyčioje. Kaip jis pats paaiškina tokį savo repertuaro pasirinkimą?
Šiemet A. Kettmannas į Lietuvą atvažiavo jau trečią kartą, nes sakosi įsimylėjęs mūsų šalį. Jam patiko ir Čiurlionis, tad nusitvėrė minties pamėginti improvizuoti ir jį, o kokį kūrinį rinktis, šiek tiek pasufleravo kauniečiai. Savo programą A. Kettmannas vertina kaip jam pačiam sudėtingą, bet pavykusią keliais aspektais: pirma, pasisekė adekvačiai pavaizduoti Čiurlionio paveikslus, t. y. paveikslo meninė išraiška sutapo su muzikine; antra, publika liko neabejinga, įtraukta, sužavėta, sukrėsta, užhipnotizuota, nes atlikėjas labai gerai jaučia, ar klausytojas girdi, ar atėjo tik pasėdėti bažnyčioje. Ir dar A. Kettmannas sako šįkart tikrai supratęs, kad jį ir toliau trauks į Lietuvą. Juolab kad ir patiems festivalio organizatoriams norisi pritraukti tokio aukšto lygio atlikėjus.
Vargonų muzikos klausytojų auditorija Lietuvoje: kiek ji išprususi, kiek yra atradusiųjų instrumentų karaliaus muziką?
Tiesa, daugiausia į vargonų muzikos koncertus susirenka atlikėjų ar organizatorių draugai, bičiuliai. Patys vargonininkai yra pavargę nuo savų koncertų, repeticijų, organizacinių reikalų. Juolab kad vargonai – sudėtingas instrumentas: jais sunkiausia groti, nes rankomis kartais tenka groti trimis, o kartais – ir daugiau manualinių klaviatūrų, o kojomis – pedaline klaviatūra. Pavyzdžiui, vienam iš savo atliekamų kūrinių, Louis Vierne sonatai, kurią grojo ir Vilniuje, A. Kettmannas ruošėsi pusantrų metų: iš pradžių studijavo patį kūrinį, paskui rašėsi pirštuotę, kad būtų patogu groti kiekvieną taktą, ir tik tada sėdo repetuoti. Tik po pusantrų metų teorinių ir praktinių studijų, kurių metu kasdien grojimui skyrė po penkias valandas, ryžosi tą kūrinį pateikti publikai. O nuskamba tas didžiulis darbas per penkias ar dešimt minučių. Tad po tokio triūso prie savojo repertuaro vargonininkams mažai lieka noro sėdėti dar ir kolegų koncertuose, ateinama nebent profesiniais sumetimais, pasigaudyti idėjų.
Kodėl Vilniaus evangelikai liuteronai vis nepraleidžia progos pasigirti savaisiais vargonais?
Sovietmečiu liuteronų bažnyčios vargonai buvo sudeginti – kažkas šildėsi karo metais. Kita dalis nežinia kur dingo. Dabartiniai bažnyčios vargonai – naujut naujutėliai, pagaminti ypač geros vokiečių firmos „Johannes Klais Orgelbau“, kuri, nors ir nestokoja užsakymų, mūsiškių vargonų gamybos ėmėsi be eilės. Vokiečiai rūpinosi visa mechanika, kurios tokio lygio mūsiškiai pagaminti nesugeba dėl įrenginių ir praktikos stokos, o instrumento išorę darė lietuvio Laimio Pikučio firma. Ne paslaptis, kad dažnai bažnyčioms dovanojami vargonai būna surenkami iš jau naudotų instrumentų, kartais iš trejų sukomplektuojami vieneri, ir tada net vamzdžių spalvos skiriasi. Mūsiškiai – nauji, aukščiausios klasės, kokybiški, groti jais – tikras malonumas.
Pirmą kartą Vilniaus evangelikų Liuteronų bažnyčios vargonai su miestu pasisveikino Jūratės Landsbergytės ir fleitininko Vytauto Oškinio koncertu. Greitai jų ir vėl laukia susitikimas su publika?
Išties, Jūratės ir Vytauto pasirodymas planuojamas liepos 3 d. 18 val. O birželio 27 d. 19 val. turėsime įdomų vargonininką iš Italijos Enrico Presti. 45-erių italas – diplomuotas kompiuterijos specialistas, mokslus baigęs Bolonijos universiteto Matematikos fakultete. Vėliau toje pačioje Bolonijoje, po mokslų pas prof. Vladimirą Matesičių, E. Presti įgijo ir vargonininko diplomą. E. Presti talentą jau girdėjo Italijos, Liuksemburgo, Šveicarijos, Prancūzijos, Farerų salų, Skandinavijos, Austrijos, Rusijos ir Čekijos klausytojai. O Lietuvoje vargonininkas pristatys XIX–XX a. kompozitorių repertuarą, pradedant Jeano Sibeliuso ir baigiant Benjamino Britteno kūriniais. Kaip ir visi Vilniaus ev. liuteronų bažnyčioje vykstantys koncertai, taip ir šis bus nemokamas.
Enrico Presti (Italija) koncerto birželio 27 d. 19 val. Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje (Vokiečių g. 20) programa:
Jean Sibelius – Intrada (iš Dviejų pjesių vargonams, op. 111a),
Surusoitto (Gedulinga muzika iš Dviejų pjesių vargonams, op. 111a)
Marco Enrico Bossi – Ave Maria (iš Penkių pjesių vargonams,op. 104 n. 2
Ottorino Respighi – Preliudas a-moll pagal Bacho choralą (BWV 351) Ich hab’ mein sach Gott heimgestellt P 092 (1910)
Arija styginiams ir vargonams, P 032
Preliudas b-moll pagal Bacho choralą (BWV 51) In dich hab’ ich gehoffet, Herr” P 092
Antonio Certani – Improvviso
Jehan Alain – Postlude pour l’Office de Complies JA 29
Benjamin Britten – Preliudas ir fuga Vittoria tema
