7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Mažorinė tonacija virš senamiesčio stogų

Pakiliai, Ludwigo van Beethoveno 9-ąja, nuaidėjus Vilniaus festivaliui, su Beethoveno 1-ąja atūžė Kristupo vasaros festivalis. „Dvi-de-šimt pir-mas!“ – atidarydamas festivalį birželio 28 d. išdidžiai paskelbė jo meno vadovas Donatas Katkus. „Festivalį rengiame, kad vasara melomanams būtų spalvingesnė“, – sakė jo direktorė Jurgita Murauskienė.
 
Ta proga klasikinei muzikai buvo atverta „Piano.lt“ vasaros terasa. Į buvusio Pranciškonų vienuolyno kiemą prigužėjo daugybė šurmulingos publikos, kuo neatsistebėjo nė pats Terasos sumanytojas Darius Mažintas. Nežinia, kokios aplinkybės lėmė suręsti itin aukštą sceną, regis, nelabai patogią nei atlikėjams, nei publikai (matyt, pritaikytą popmuzikai ir šokiams). Tačiau ji buvo konceptualiai išpuošta natūraliais žolynais, o virš scenos iš vienuolyno stogo stirksantis apgriuvęs kaminas, kolegės įsivaizdavimu, galėtų būti delikačiai apipaišytas.

Keisti rekordai

 

Finansinė Graikijos krizė tapo bene žiūrimiausiu žiniasklaidos serialu. Vis dėlto tai gana pamokomas vaizdelis, nes kiekvienas gali įsitikinti, ką reiškia balsuoti už neatsakingus populistus. Tik bijau, kad šitą pamoką išmoks ne visi ir po metų kitų lietuviai vėl atiduos balsus už visokius marginalus arba naujuosius ponus Valinskus.

 
LRT kultūra (8 d. 22.30) ir Christoso Georgiu filmas „Smulkus nusikaltimas“ primins kitokią – šviesių ir šiltų atostogų Graikiją. Filmo herojus – jaunas ir ambicingas policijos karininkas – siunčiamas dirbti į tolimą Egėjo jūros salą. Jis svajoja apie sudėtingas kriminalines mįsles, bet priverstas užsiimti nuobodžia rutina, kol aptinka senio Zacharijaus kūną. Bandymai įminti jo mirties paslaptį atveda Leonidą pas pačią garsiausią iš salos kilusią moterį – televizijos laidų vedėją Angeliką. Tačiau kiekvienas salos gyventojas turi savo atsakymą, kas nužudė Zachariją, o policininkas ir televizijos žvaigždė įsimyli vienas kitą.
 
Visai kitokia žmogžudystė laukia šįvakar (LRT kultūra, 3 d. 22.30) Olesio Jančuko filme „Žmogžudystė rudeniniame Miuchene“ (1995). Jame pasakojama apie vieną labiausiai saugomų sovietų žvalgybos paslapčių – Ukrainos išlaisvinimo armijos vado ir nacionalinio judėjimo ideologo Stepano Banderos nužudymą 1959-aisiais. Tačiau režisieriui, regis, svarbiausia buvo ne parodyti pasikėsinimo aplinkybes ir atskleisti Banderos asmenybę, o papasakoti apie šios armijos istoriją ir kovas pokario Ukrainoje. Keistas dalykas, bet kurdamas filmą Jančukas pasinaudojo visais sovietinių filmų stereotipais ir schemomis, tik sukeitė vietomis teigiamus ir neigiamus personažus bei pabrėžė, kad pokario metais ukrainiečiai liko vienui vieni, kai gynė savo laisvę ir kovojo prieš sovietus.

Rygos užrašai

Ryga yra didelė, čia matoma tikra miesto kultūra. Yra ir garsių teatro menininkų, gimusių ir augusių mieste, todėl miesto kultūrą, įspūdingų laiptinių, Art Novo ir uosto patirtį su savimi atsitempusių į sceną. Dėl to akivaizdžiai skiriasi, tarkime, Eimunto Nekrošiaus, gimusio Pažobrio kaime, ir Alvio Hermanio, gimusio Rygoje, pasirenkamos temos, estetika, kultūros ženklai, tekstai. Iš žinomiausių mūsų teatro režisierių tikrai retas kuris gimęs mieste, o dar retesnis – mieste, didesniame nei Šiauliai. Tad nenuostabu, kad lietuvių teatre matome viską mažo miesto ar kaimo žmogaus, neretai susidūrusio su ne visai pažįstamu miestu, akimis. Iš ten į sceną ateina ne tik lyriška, metaforiška vaizdų kalba, muzikalumas, bet neretai ir uždarumas. Tad miestas tampa grėsme įprastam gyvenimo būdui, kaip rodoma, pavyzdžiui, Jono Vaitkaus režisuotame Kazio Binkio „Atžalyne“. Bene vienintelis Lietuvos teatre miesto kultūrai įdomiau atstovaujantis režisierius yra Oskaras Koršunovas. Ypač su savo senesniais darbais „Roberto Zucco“, „Shopping and Fucking“ ar „Ugnies veidu“.

Ar meno pasaulis tėra sandėris?

Pažiūrėkime, kaip vis dėlto tas meno pasaulis funkcionuoja. Manai, jis iki šiol puikiausiai veikė ir be mugės, ar ne? Ar tai buvo normali, ar iškreipta situacija? Ar funkcionavimas buvo natūralus, ar primestas galių iš šalies? Gal į lietuvišką meno pasaulį įsikomponavus mugei jis įgyja savo natūralią raišką? Ir atsiranda reiškinys, kuris užpildo ir užbaigia meno pasaulio funkcionavimo pilnatvę. Ją sudaro dailininkas, kūrinys, auditorija, menotyrininkai, leidiniai, rėmėjai arba pirkėjai – mugė čia sudėtinė dalis. O jei dar pažiūrėtume iš toliau, tai paaiškėtų, kad meno pasaulis ir yra vien didelė mugė ir niekada kitaip nebuvo. Tai tik pardavimo-pirkimo sandėris, funkcionuojantis tūkstančius metų. Užsakymo, pirkimo, derybų procesas. Šią mugę turime tik šeštus metus, taip mažais žingsneliais grįždami į tikrąjį meno pasaulio apibrėžimą ir realybę. Juk turėjome visiškai nenormalią situaciją, kurioje rinka buvo išstumta, ideologizuota, primesta. Natūralių santykių tarp rinkos dalyvių (užsakovo, pirkėjo, rėmėjo ir menininko) nebuvo.

Po liuteronų bažnyčios skliautais – baltiškojo sakralumo dermės

 Šį penktadienį, liepos 3-ąją, Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios skliautai tradiciškai prisipildys vargonų muzikos, šįkart lydimos violončelės, smuiko ir fleitos garsų. Vargonininkės Jūratės Landsbergytės kartu su bendraminčiais parengta programa žada būti daugiabriaunė: joje liuteroniška muzikinė tradicija persipins su baltiškąja gamtos pajauta ir improvizacijų gijomis susisies su ukrainų liaudies melodijomis. „Improvizacija visada yra truputį staigmena“, – sako Jūratė Landsbergytė ir pripažįsta, kad penktadieninis koncertas nebus visai tradicinis. 

Politinis kirtimas

Priešais įėjimą į Pekino „Centure Theatre“ – minia, daugiausia jaunimo. Dominuojanti jų drabužių spalva – juoda. Mane užkabina vyras su bilietų į „Kirtimą“ krūva. Teatro kasoje bilietas kainavo 400–5000 juanių, dabar – triskart daugiau, išvertus į zlotus, beveik tūkstantis.
 
1700 vietų salė pilna. Žiūrovų salės atmosfera nepasižymi tokiu pietetu, koks karaliauja Lupos spektakliuose Lenkijoje. Vienas išeina nusipirkti gėrimo, kitas grįžta su traškučiais, keli žmonės filmuoja spektaklį mobiliaisiais telefonais, kažkas pasivėlino beveik valandą ir dabar tamsoje ieško savo vietos. „Nepaisant suirutės visuose keturiuose spektakliuose viešpatavo kažkoks godus susikaupimas, be reakcijos neliko nė vienas žodis, nė viena politinė aliuzija, nė vienas klausimas apie laisvę“, – sako Krystianas Lupa.
 
Lenkijoje „Kirtimas“ suvokiamas kaip universalus pasakojimas apie šiuolaikinio elito būseną. Kinijoje spektaklis įgijo politinio manifesto ištarmę, o Lupa tapo laisvės ir angažuotumo simboliu. Išminčiumi, kuris žino, kaip apginti ir komunizmo, ir kapitalizmo epochoje laisvę prarandantį žmogų.

Režisieriaus labirintas

Apie amerikietę Amandą Knox, kuri 2007 metais buvo apkaltinta Perudžoje užmušusi savo kambario draugę britę Meredith Kercher, o šiemet išteisinta ir grįžo namo, parašyta ne viena knyga ir sukurtas ne vienas filmas. „Angelo veido“ („The Face of an Angel“, D. Britanija, Italija, Ispanija, 2014) režisierius – produktyvusis Michaelas Winterbottomas rėmėsi žurnalistės Barbie Latza Nadeau knyga „Angel Face: Sex, Murder, and the Inside Story of Amanda Knox“. Tik užuot parodęs dar vieną – daugiau ar mažiau įtikinamą nusikaltimo kino versiją, jis sukūrė filmą apie save – madingą režisierių, iš kurio visi laukia įspūdingo trilerio, tik jam pačiam tai visiškai neįdomu. Bet filmas nuvils ne tik tuos, kurie laukė pasakojimo apie mįslingą žmogžudystę, net jei atsižvelgtume į „Angelo veido“ pradžioje išsakytą požiūrį, kad norint papasakoti tiesą reikia ją paversti fikcija. Beje, matyt, todėl ir „Angelo veido“ veikėjų pavardės pakeistos, juolab kad filmuota teismo procesui dar nepasibaigus.
 
Pagrindiniu Winterbottomo filmo personažu tapo režisierius Tomas Langas (Daniel Brühl). Jis atvyksta į Italiją, Sieną, kur įvyko nusikaltimas, pabūti teismo procese ir parašyti scenarijų. Tomas iškart pajunta antipatiją visiems žurnalistams, kuriems šis teismo procesas tapo itin pelningas, nes istorijos apie mirtį, narkotikus, sekso orgijas ir jaunus žudikus visada paklausios. Tomas išdidžiai pareiškia, kad ieškos savo požiūrio, tik jo paieškos tokios nevaisingos, kad iškart pajutau solidarumą su kritiškai jas vertinančiais Tomo bendradarbiais. Kai Tomas ima aiškinti norįs šiai kriminalinei istorijai pritaikyti Dante’s „Dieviškosios komedijos“ struktūrą, akivaizdu, kad tai tik paistalai, į kuriuos prodiuseriai, redaktoriai bei kiti Tomo filmu suinteresuoti žmonės reaguoja, sakyčiau, net gana santūriai, nors Winterbottomas ir neslepia, kad į juos žiūri iš aukšto.

Koncertai Palangoje ir Šventojoje suksis „Laiko ratu“

Liepos 25 – rugpjūčio 15 d. Palangoje ir Šventojoje vėl skambės muzikos festivalis „Ave Maria“, kurį rengia VšĮ „Cantus firmus“. Festivalis yra suradęs savo unikalią nišą ir jau septinti metai atliepia nemenkstantį klasikinės muzikos poreikį kurortuose.
 
Šiemet festivalio dedikacija – „Laiko ratu“. Kaip sakė organizatorė Gitana Krikščiūnaitė, visos siūlomos programos tarsi įsuks laiko ratą: jame skambės kompozitoriai nuo baroko iki šių dienų, pavyzdžiui, festivalį pradės W.A. Mozarto „Karūnavimo mišios“ (liepos 25 d.), pabaigs šiuolaikinio autoriaus Johno Rutterio „Vaikų mišios“ (rugpjūčio 15 d.). Su „laiko ratu“ susiję ir skirtingų kartų atlikėjų pasirodymai, prasmingas jų bendras muzikavimas. „Kartų ratas“ šįkart suksis Vyšniauskų šeimos koncerte „Apie meilę. Apie Jūrą. Apie paukštį. Apie dangų. Apie Mus“ (liepos 30 d.), profesorės Irenos Milkevičiūtės ir jos klasės studenčių koncerte (rugpjūčio 12 d.).

Veikla, įkvėpta Nobelio premijos laureato patirties

Kas bendro tarp dviejų Nobelio literatūros premijos laureatų – Thomo Manno ir šiemet pasaulį palikusio Günterio Grasso? Anot literatūros istoriko Axelio E. Walterio, abu juos sieja ne tik faktas, kad prestižiniu apdovanojimu rašytojai buvo pagerbti už savo pirmuosius stambius kūrinius – romaną „Budenbrokai“ (1901) ir romaną „Skardinis būgnelis“ (1959). Thomą Manną ir Günterį Grassą riša ir bekompromisė pilietinė pozicija. Abu jie manė, kad kūrėjas savo auditorijai turi būti intelektualinis ir moralinis vedlys, drąsiai pasisakantis aktualiais pilietinio bendrabūvio klausimais.
 
Tokiu kampu į du didžiuosius praėjusio šimtmečio Vokietijos kūrėjus buvo pažvelgta birželio 6-ąją Nidoje vykusiame renginyje. Saulėtą pavakarę Thomo Manno memorialiniame muziejuje skaityta paskaita, sutraukusi gausų ir, kaip įprasta, tarptautinį klausytojų būrį, buvo skirta Th. Manno 140-osioms gimimo metinėms. Šia proga prie profesoriaus A. Walterio išvados būtų galima pridurti – Günterį Grassą ir Thomą Manną sieja dar ir tai, kad abudu praėjusio šimtmečio literatūros korifėjai yra kelis kartus lankęsi Nidoje: Mannas tarpukariu, Grassas – daugiau kaip prieš dešimtmetį.
 
Pasaulyje nedaug vietų, tiesiogiai susijusių su Th. Manno gyvenimu ir veikla bei puoselėjančių jo palikimą. Rašytojo gimtajame Liubeke nuo 1993 m. veikia Heinricho ir Thomo Mannų centras Budenbrokų namų literatūros muziejuje. Ciuriche, Šveicarijoje, kurioje Nobelio premijos laureatas prieš 60 metų mirė, jo palikimą saugo Thomo Manno archyvas, įsteigtas Šveicarijos technologijos institutui paties rašytojo perduotų dokumentų pagrindu. Ten, Ciuriche, pirmųjų Th. Manno mirties metinių dieną, buvo įsteigta Ciuricho Thomo Manno draugija, kurios vokiškas analogas Liubeke įkurtas tik 1965 metais.

Kino naujienos trumpai

 Mauritanijos režisierius Abderrahmane’as Sissako vadovaus kino mokyklai „Ciné Fabrique“. Tai trečioji kino mokykla Prancūzijoje po Antrojo pasaulinio karo metais Paryžiuje įkurtos „La Femis“ (anksčiau IDHEC) ir „Louis-Lumière“. „Ciné Fabrique“ netrukus atvers duris Lione. Jos steigėjai nori padaryti mokyklą naujos kinematografininkų kartos susitikimų vieta ir tikisi, kad čia susitiks iš skirtingų visuomenės sluoksnių kilę, motyvuoti ir originaliu požiūriu pasižymintys studentai. Prie šio kino projekto ištakų buvęs kinematografininkas Claude’as Mouriéras siekė, kad aplink jį susirinktų kino profesionalų kolektyvas. Mokykla siūlo nemokamas trejų metų kino studijas trisdešimčiai 18–25 m. jaunuolių. Studijos apims 5 kryptis: scenarijaus rašymą, vaizdą, garsą, montažą ir gamybą.

 
Mokyklai vadovausiantis Abderrahmane’as Sissako, mūsų žiūrovams pažįstamas iš šiemet „Kino pavasaryje“ rodyto filmo „Timbuktu“, 1983–1989 m. mokėsi kino Maskvos kinematografijos institute. Savo diplominį filmą „Žaidimas“ („Le Jeu“) jis kūrė Turkmėnistane. Po studijų režisierius apsigyveno Prancūzijoje, kūrė filmus Mauritanijoje, Malyje, Tunise.
PUSLAPIS
IŠ
1003