![]() | ![]() | ![]() |
Finansinė Graikijos krizė tapo bene žiūrimiausiu žiniasklaidos serialu. Vis dėlto tai gana pamokomas vaizdelis, nes kiekvienas gali įsitikinti, ką reiškia balsuoti už neatsakingus populistus. Tik bijau, kad šitą pamoką išmoks ne visi ir po metų kitų lietuviai vėl atiduos balsus už visokius marginalus arba naujuosius ponus Valinskus.
![]() | ![]() |
Ryga yra didelė, čia matoma tikra miesto kultūra. Yra ir garsių teatro menininkų, gimusių ir augusių mieste, todėl miesto kultūrą, įspūdingų laiptinių, Art Novo ir uosto patirtį su savimi atsitempusių į sceną. Dėl to akivaizdžiai skiriasi, tarkime, Eimunto Nekrošiaus, gimusio Pažobrio kaime, ir Alvio Hermanio, gimusio Rygoje, pasirenkamos temos, estetika, kultūros ženklai, tekstai. Iš žinomiausių mūsų teatro režisierių tikrai retas kuris gimęs mieste, o dar retesnis – mieste, didesniame nei Šiauliai. Tad nenuostabu, kad lietuvių teatre matome viską mažo miesto ar kaimo žmogaus, neretai susidūrusio su ne visai pažįstamu miestu, akimis. Iš ten į sceną ateina ne tik lyriška, metaforiška vaizdų kalba, muzikalumas, bet neretai ir uždarumas. Tad miestas tampa grėsme įprastam gyvenimo būdui, kaip rodoma, pavyzdžiui, Jono Vaitkaus režisuotame Kazio Binkio „Atžalyne“. Bene vienintelis Lietuvos teatre miesto kultūrai įdomiau atstovaujantis režisierius yra Oskaras Koršunovas. Ypač su savo senesniais darbais „Roberto Zucco“, „Shopping and Fucking“ ar „Ugnies veidu“.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Pažiūrėkime, kaip vis dėlto tas meno pasaulis funkcionuoja. Manai, jis iki šiol puikiausiai veikė ir be mugės, ar ne? Ar tai buvo normali, ar iškreipta situacija? Ar funkcionavimas buvo natūralus, ar primestas galių iš šalies? Gal į lietuvišką meno pasaulį įsikomponavus mugei jis įgyja savo natūralią raišką? Ir atsiranda reiškinys, kuris užpildo ir užbaigia meno pasaulio funkcionavimo pilnatvę. Ją sudaro dailininkas, kūrinys, auditorija, menotyrininkai, leidiniai, rėmėjai arba pirkėjai – mugė čia sudėtinė dalis. O jei dar pažiūrėtume iš toliau, tai paaiškėtų, kad meno pasaulis ir yra vien didelė mugė ir niekada kitaip nebuvo. Tai tik pardavimo-pirkimo sandėris, funkcionuojantis tūkstančius metų. Užsakymo, pirkimo, derybų procesas. Šią mugę turime tik šeštus metus, taip mažais žingsneliais grįždami į tikrąjį meno pasaulio apibrėžimą ir realybę. Juk turėjome visiškai nenormalią situaciją, kurioje rinka buvo išstumta, ideologizuota, primesta. Natūralių santykių tarp rinkos dalyvių (užsakovo, pirkėjo, rėmėjo ir menininko) nebuvo.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Šį penktadienį, liepos 3-ąją, Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios skliautai tradiciškai prisipildys vargonų muzikos, šįkart lydimos violončelės, smuiko ir fleitos garsų. Vargonininkės Jūratės Landsbergytės kartu su bendraminčiais parengta programa žada būti daugiabriaunė: joje liuteroniška muzikinė tradicija persipins su baltiškąja gamtos pajauta ir improvizacijų gijomis susisies su ukrainų liaudies melodijomis. „Improvizacija visada yra truputį staigmena“, – sako Jūratė Landsbergytė ir pripažįsta, kad penktadieninis koncertas nebus visai tradicinis.
![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
Mauritanijos režisierius Abderrahmane’as Sissako vadovaus kino mokyklai „Ciné Fabrique“. Tai trečioji kino mokykla Prancūzijoje po Antrojo pasaulinio karo metais Paryžiuje įkurtos „La Femis“ (anksčiau IDHEC) ir „Louis-Lumière“. „Ciné Fabrique“ netrukus atvers duris Lione. Jos steigėjai nori padaryti mokyklą naujos kinematografininkų kartos susitikimų vieta ir tikisi, kad čia susitiks iš skirtingų visuomenės sluoksnių kilę, motyvuoti ir originaliu požiūriu pasižymintys studentai. Prie šio kino projekto ištakų buvęs kinematografininkas Claude’as Mouriéras siekė, kad aplink jį susirinktų kino profesionalų kolektyvas. Mokykla siūlo nemokamas trejų metų kino studijas trisdešimčiai 18–25 m. jaunuolių. Studijos apims 5 kryptis: scenarijaus rašymą, vaizdą, garsą, montažą ir gamybą.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |