7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Po liuteronų bažnyčios skliautais – baltiškojo sakralumo dermės

 Pokalbis su vargonininke Jūrate Landsbergyte

Skaidrė Vainikauskaitė
Nr. 26 (1132), 2015-07-03
Muzika
Jūratė Landsbergytė
Jūratė Landsbergytė
Šį penktadienį, liepos 3-ąją, Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios skliautai tradiciškai prisipildys vargonų muzikos, šįkart lydimos violončelės, smuiko ir fleitos garsų. Vargonininkės Jūratės Landsbergytės kartu su bendraminčiais parengta programa žada būti daugiabriaunė: joje liuteroniška muzikinė tradicija persipins su baltiškąja gamtos pajauta ir improvizacijų gijomis susisies su ukrainų liaudies melodijomis. „Improvizacija visada yra truputį staigmena“, – sako Jūratė Landsbergytė ir pripažįsta, kad penktadieninis koncertas nebus visai tradicinis. 
 
Jūrate, kodėl liuteronų bažnyčia?
Nes čia – mano erdvė. Pati priklausau Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčiai, tad čia kaip ir mano namai. Groju joje per religines šventes, kartais drauge fleita pritaria ir mano sūnus – mums tai suteikia prasmę, leidžia kartu su liuteronų bendruomene per muziką tapti Bažnyčios dalimi. Kitos bažnyčios irgi turi dvasinę reikšmę, tačiau jas daugiau traktuoju kaip transcendentinę muzikavimo erdvę.
 
Kiek muzikavimas bažnyčioje artina prie Dievo? Arba – kaip kitaip leidžia išgyventi tikėjimą?
Be abejo, vargonavimas bažnyčioje per žmogišką, kūrybišką muzikos išgyvenimą išties labai nuostabiu būdu  priartina prie Dievo, nes bažnyčios erdvė nėra eilinė. Po repeticijos liuteronų, Šv. Kazimiero bažnyčioje, Vilniaus Arkikatedroje išeinu visai kitaip „pasikrovusi“, negu parepetavusi Muzikos akademijos salėje ar klasėje, kur santykis su instrumentu tėra formalus. Visai kitas jausmas, kita dimensija. Matyt, lemia daug kas: erdvė, sakralumas, būtinybė nusilenkti, atsiklaupti, persižegnoti, pasisveikinti su Dievu bažnyčios erdvėje. O grojant tai jaučiama dar labiau, nes ne tik ilgiau išbūni bažnyčioje, bet ir pripildai ją savimi. Tai – savotiška komunikacija. Laikas tarsi sutirpsta – bažnyčioje galiu groti kelias valandas ir jo nejausti; po visko išeinu nušviesėjusi.
 
Ko tikėtis klausytojui artimiausiame Jūsų koncerte liepos 3-iąją dieną?
Šis koncertas susietas su šiuolaikine sakraliąja muzika ir jis nebus visai tradicinis vargonų koncertas tuo, kad be manęs dar dalyvaus violončelininkė Ramutė Kalnėnaitė, mano sūnus fleitininkas Vytautas Oškinis ir smuikininkė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantė, Diemantė Merkevičiūtė.
 
Pasirinkome programą, susietą su Arvo Pärtu – nuostabiu, turbūt vienu geriausių šiuolaikinių kūrėjų, rašančiu muziką vargonams ir kartais dar vadinamu naujojo baltiškojo sakralumo kompozitoriumi. Estas A. Pärtas – tai savotiškas ir bene ryškiausias visų trijų Baltijos šalių ženklas šiuolaikinės rimtosios muzikos pasaulyje, labai išgrynintas, tylus, meditatyvus. Iš pradžių tiesiog norėjome sugroti vieną kitą jo kūrinį, bet paaiškėjus, kad šiemet švenčiama A. Pärto 80-ties metų sukaktis, repertuarą kiek papildėme. Koncerte skambės trys šio kompozitoriaus kūriniai: „Fratres“, „Veidrodis veidrodyje“ ir „Pari intervallo“, jį skiriu Mamos atminimui.
 
Žinoma, klausytojai išgirs ir J. S. Bachą – jo Toccata ir Fuga d-moll BWV 565 laikoma vargonų muzikos etalonu. Nuskambės naujas Algirdo Martinaičio kūrinys „Cantus relictus vilnensis“, parašytas specialiai fleitai ir vargonams. Įdomus, tik iš dalies martinaitiškas kūrinys, persipynęs su paukščių balsais ir giesmėmis. Jame A. Martinaitis griežtas, jaučiamas šioks toks baroko muzikai būdingas struktūriškumas, esama šokio elementų, o tuo pačiu – ir mano jau minėto paukštiškumo. Netikėtas derinys, bet jį malonu groti: abstrahuoji savo mąstymą ir sujungi su gamta, žmogum ir kažkokia labai griežta linija, dalinančia ir apjungiančia pasaulį.
 
Šiuolaikiškas ir savaip nebūdingas lietuvis skirsis nuo latvio Aivaro Kalejo – puikaus vargonininko, kompozitoriaus, improvizatoriaus, – kurio tokata „Allein Gott in der Hohe sei ehr...“ (liet. Yra vienas Dievas aukštybėse) pagal liuteronišką choralą bus labiau tradicinė, bet kartu improvizatoriškai šviesi.
 

Priešpaskutiniu koncerto kūriniu pasirinkome improvizaciją ukrainų liaudies dainos „Plyve kača“ (liet. Plaukia antys) tema. Pati buvau girdėjusi, ir draugai pasakojo per Maidano įvykius girdėję dainuojant šią nuostabią dainą, tad gimė mintis sukurti improvizaciją jos tema. Lyg tyčia sutikau pažįstamą Juozą Valiušaitį, patį sėdėjusį Maidane su Lietuvos vėliava, kuris, išgirdęs mano pasvarstymus, ir sako: jokių problemų, ir atsiuntė tos dainos natas. „Plyve kača“ melodija dėkinga improvizacijoms, nes savotiškai susijungia su J. S. Bacho d-moll Tokata ir A. Pärto „Fratres”, tuo pačiu labai artima lietuviškajai M. K. Čiurlionio d-moll tonacijai. Šis koncerto kūrinys bus savotiška dovana Ukrainai ir pasakymas: „Sese, tu ne viena!“. 

Jūratė Landsbergytė
Jūratė Landsbergytė