Iškart po „Didvyrių aikštės“ premjeros Nacionaliniame dramos teatre Krystianas Lupa išvyko į Kiniją, kur Pekine rodė Vroclave savo pastatytą šešias valandas trunkantį Thomaso Bernhardo „Kirtimą“ („Wycinka“). Lenkų teatro klasikas Kinijoje tapo avangardo simboliu. Į jo spektaklius veržėsi minios, o patys kinai kalbėjo apie Lupos revoliuciją. Savo įspūdžiais apie „Kirtimą“ Kinijoje savaitinio žurnalo „Newsweek“ puslapiuose gegužę pasidalijo JACEKAS TOMCZUKAS. Jo straipsnį spausdiname sutrumpintą.
Priešais įėjimą į Pekino „Centure Theatre“ – minia, daugiausia jaunimo. Dominuojanti jų drabužių spalva – juoda. Mane užkabina vyras su bilietų į „Kirtimą“ krūva. Teatro kasoje bilietas kainavo 400–5000 juanių, dabar – triskart daugiau, išvertus į zlotus, beveik tūkstantis.
1700 vietų salė pilna. Žiūrovų salės atmosfera nepasižymi tokiu pietetu, koks karaliauja Lupos spektakliuose Lenkijoje. Vienas išeina nusipirkti gėrimo, kitas grįžta su traškučiais, keli žmonės filmuoja spektaklį mobiliaisiais telefonais, kažkas pasivėlino beveik valandą ir dabar tamsoje ieško savo vietos. „Nepaisant suirutės visuose keturiuose spektakliuose viešpatavo kažkoks godus susikaupimas, be reakcijos neliko nė vienas žodis, nė viena politinė aliuzija, nė vienas klausimas apie laisvę“, – sako Krystianas Lupa.
Lenkijoje „Kirtimas“ suvokiamas kaip universalus pasakojimas apie šiuolaikinio elito būseną. Kinijoje spektaklis įgijo politinio manifesto ištarmę, o Lupa tapo laisvės ir angažuotumo simboliu. Išminčiumi, kuris žino, kaip apginti ir komunizmo, ir kapitalizmo epochoje laisvę prarandantį žmogų.
Uždraustas žodis „laisvė“
Lupa pasakoja: „Spektaklis buvo nutrauktas kelis kartus, bet visada tose pačiose vietose. Raktinis žodis, į kurį vietinė publika reaguoja, yra „Laisvė“. Jie įkvepia šį žodį kaip narkotiką, nors iki galo ir nežino jo skonio.“
Daugiausia aplodismentų sulaukė monologas apie tai, kad kultūrą valdo neišmanėliai. Ir dar ilga tiradai, kad kiekviena valdžia nori tik griauti. Pasak Lupos, „Lenkijoje tai turi metaforišką prasmę, Kinijoje – pažodinę“.
Tradicinė kinų statyba – hutong. Tai miestas mieste, vienaaukščių namų, siaurų gatvelių, kur visi pažįsta vieni kitus, labirintas. Dažniausiai čia įsikuria neturtingi žmonės, bet gyvena ir „seno gyvenimo būdo“ gerbėjai, menininkai, krautuvėlių savininkai, įvairūs niūrios kinų bohemos atstovai. Tos unikalios, su niekuo nepalyginamos vietos yra griaunamos. Jų niekas negina, jokia organizacija, tik savo kūriniuose apdainuoja menininkai. Hutong pasmerkti pralaimėti, nes visiems žinoma, kad už betoninio molocho statybų stovi valdžios žmonės.
„Kirtimas“ pasakoja apie vakarienę, kurią surengia Vienos miesčionių ir neįvykusių menininkų Auersbergerių šeima. Priėmimas Nacionalinio teatro aktoriaus garbei, susiklosčius aplinkybėms, tampa gedulingais pietumis po nusižudžiusios menininkės Joanos laidotuvių. Kai vienas iš personažų skundžiasi Nacionalinio teatro aktoriais, kinų žiūrovai jaučia, kad kalbama apie šį tą daugiau – abejones valdžios autoritetu.
Po spektaklio – ovacijos stovint. Laikraščiuose – keliolika recenzijų. „Sanlian Life Weekly“ rašo: „Gal tik Kinijoje „Kirtime“ slypinti realybės kritika suvokiama taip tiesiogiai.“ „Beijing Daily“ spektaklį interpretuoja taip: „Tai susitikimas, rodantis žmonių civilizacijos pralaimėjimą.“ „People’s Daily“: „Lupa išmano žmogaus širdies paslaptis. Jis žino, kada žiūrovai pagyvės, o kada juos apims nuobodulys ar mieguistumas. Jis žadina mus, kartu sunervindamas. Lupos spektaklis – tai virtuoziškas kvietimas ilgai kelionei kartu.“
Kiniška beprotybė
Lenkų režisieriaus mada Kinijoje prasidėjo pernai, kai jis atvyko su spektakliu „Persona. Marilyn“. Lupa prisimena: „Tada maniau, kad už susidomėjimą turime būti dėkingi spektaklio temai, kad juos „užveda“ Marilyn. Sandra Korzeniak tapo absoliučia žvaigžde, Marilyn įsikūnijimu. Fotografai ją vijosi motoroleriais, aktorė visur dalijo autografus ir gavo daug pasiūlymų dirbti. Svarsčiau, kas šįkart taps tokiu magnetu.“
Šiemet žvaigžde tapo jis pats. Žiniasklaida Lupą pristato kaip didį meistrą, autoritetą, išminčių, tiesiog kinų teatro reformatorių. Režisierius prisipažįsta, kad priešais kinų publiką vaidina šį vaidmenį: „Bet jei tuo pačiu galiu padėti jiems kalbėtis apie teatrą ir pasaulį, neturiu nieko prieš tokį vaidmenį.“ „Tianjin Grand Theatre“, kurio kvietimu „Kirtimas“ atvyko į Kiniją, direktorius Qian Cheng įsitikinęs: „Susidomėjimas Lupa kilo todėl, kad jis mums pasakoja, ką patys norėtume pasakyti, bet neišdrįstame. O gal nežinome kaip. Savo teatre Lupa palietė daug svarbių klausimų, kurie mums labai aktualūs.“
Adomo Mickevičiaus instituto Azijos projekto vadybininkas Marcinas Jacoby sako, kad kinai pamažu pradeda suvokti siaubingą dvasinę tuštumą, kurią jiems davė komunizmas, sukryžmintas su kapitalizmu: „Viena vertus, akivaizdu, kad neišnyko Mao valdymo laikų palikimas, kita vertus, galima justi sutrikimą ir visuotiną vartotojiškumo įsigalėjimą. Lupa padarė jiems įspūdį, nes parodė, kaip giliai galima mąstyti apie žmogų ir jo dilemas.“
Kinų teatro legenda Lin Zhaohua dar kitaip aiškina režisieriaus populiarumo fenomeną: „Lupos menas labai tikras, jo teatras remiasi tikrais jausmais, o ne statiška konvencija. Žmonėms to reikia.“
Abu Lupos spektakliai gavo cenzūros, kuriai iš anksto buvo pateikti scenarijai ir vaizdo įrašai, leidimą. Politinių aliuzijų cenzūra neįžvelgė, bet papročių cenzūra suveikė: „Sandra Korzeniak „Marilyn“ daug scenų vaidina nuoga, jos santykis su kūnu – viena pagrindinių šio spektaklio temų. Kinijoje ji turėjo dėvėti liemenėlę ir kelnaites, kurias perbraukiau flomasteriu taip, kaip tikroji Monroe perbraukdavo tų kadrų, kurie jai buvo nepriimtini, negatyvų atspaudus. Nuotrauka, kurioje Korzeniak vilki šiuos drabužius su ryškiu kryžiumi ant apatinių, reprodukuota daugybę kartų ir tapo pasipriešinimo cenzūrai simboliu“, – sako Lupa.
„Kirtime“ yra tik viena trumpa scena, kai pagrindiniai veikėjai prieblandoje slepia savo nuogumą už bažnyčios suolų. Lupa juokiasi: „Tačiau gavome labai tikslius cenzūros nurodymus. Tai, kad žiūrovai visai neturi galimybių pamatyti herojės krūtis, neturi jokios reikšmės. Kinijoje aktorius negali būti nuogas scenoje, net jei gulėtų pridengtas antklode.“
Jūs įžeidinėjate kinų elitą
Susitikimas vieno iš dviejų oficialių nacionalinių teatrų salėje. Susirinko studentai, režisieriai, aktoriai, kritikai. Krystianas Lupa kaip išmanydamas vengia politikos, aliuzijų į aktualius įvykius. Jis kalba apie teatrą, darbo su aktoriais metodus, bet šioje mažoje teatro salėje viskas įgyja politinį lygmenį. Kažkas klausia apie gyvenimo ir meno santykius. Lupa atsako, kad visada pataria aktoriams susidraugauti su savo vidiniu bepročiu ir nebūti pernelyg racionaliems. Salėje nuvilnija šnabždesys.
Daug klausimų apie Lenkiją, koks buvo teatras socializmo laikais, kaip jis kuriamas dabar. Lupa atsako: „Egzistuoja dvi menininkui priešiškos situacijos. Kai gyveni totalitarizmo sistemoje, iš tavęs reikalauja tarnauti. Kapitalistinis režimas, kuris nesuinteresuotas menu, iš tavęs laukia tik atsipirkimo. Jeanas-Paulis Sartre’as kadaise rašė, kad menas visada yra valstybės opozicijoje. Menas suinteresuotas permainomis, valstybė – išsaugoti status quo. Tačiau valstybė turi toleruoti tokią būseną.“ Režisierius sako, kad Lenkijoje komercinis teatras nesukūrė gerų spektaklių, kad valstybė turi maitinti menininkus. Salėje girdėti nepasitikintis juokas. Lupa tai sako 26 milijonų gyventojų mieste, kuriame tik du teatrus dotuoja valstybė ir tik viena šiuolaikinio meno galerija gali tikėtis valstybės paramos. Šalyje, kuri išlaiko tik išrinktuosius menininkus – propagandistus, kur nėra sveikatos draudimo ir nemokamos edukacijos.
Staiga vienas maždaug dvidešimtmetis žiūrovas akivaizdžiai susinervinęs šaukia Lupai: „Kodėl jūs įžeidinėjate kinų elitą? Kodėl pastatėte prieš mus nukreiptą spektaklį?“ Lupa ramiai jam atsako: „Nepakeičiau nė vieno sakinio, lygiai toks pat spektaklis vaidinamas Lenkijoje ir bus pristatytas Avinjone. Kalbu apie nuolatinį kiekvieno mūsų polinkį į prostituciją. Jis būdingas ne tik kinams. Tai kiekvienoje šalyje aktuali tema. Teatre yra per daug melo, kaip ir gyvenime. Scena – tai vieta, kur galima nuplėšti tuos melo žvynus. Visi esame išprievartauti melo.“ Vėl skamba aplodismentai.
Lupa sulaukė pasiūlymų Kinijoje kurti spektaklį. Jis sutiko, nors prieš metus atsisakė Rusijos projektų: „Neįsivaizdavau, kad galėčiau pradėti normalų darbą Rusijoje. Dirbčiau ten, jei galėčiau sukurti tekstą apie prievartą, politinę agresiją ar žmogaus teisių laužymą. Akivaizdu, kad tam nebus pritarta, o tokioje atmosferoje, kai masiškai remiama Putino politika, statyti Čechovą ar „Hamletą“ būtų totalus ir savęs, ir to, kas vyksta toje valstybėje, apgaudinėjimas. Čia sau uždaviau panašius klausimus ir atsakiau, kad verta pabandyti, nes tarp režimo ir meno gali egzistuoti tam tikras opozicinis susidūrimas. Galima jame sudalyvauti, su savo humanistine žinia atsistoti laisvo žmogaus pusėje.“
Lupa prisipažįsta, kad iš pradžių pagalvojo apie Shakespeare’ą ir šio Europos kultūros mito susidūrimą su vietine tikrove: „Tačiau atsirado kitas įdomus pasiūlymas – statyti neseniai mirusio kinų rašytojo Shi Tieseng (1951–2010) prozą. Jis visą gyvenimą praleido invalido vežimėlyje, buvo alkoholikas. Tačiau rašė neįtikėtinus tekstus apie košmarą – Kinijos tikrovę. Ir jis, ir aš esame autsaideriai. Pagalvojau, kad jo invalido vežimėlio perspektyva gali būti man išeities tašku bandant suprasti kinų žmogų, jo jausmus ir mintis. Pagalvojau, kad galiu kartu su juo pasėdėti tame vežimėlyje ir kad jis gali tapti mano gidu po hutong skersgatvius ir mentalitetą. Žinoma, bijau pasirodyti visišku profanu ir neišmanėliu.“
