7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Mažorinė tonacija virš senamiesčio stogų

Kristupo vasaros festivalio pradžios koncertas

Rita Nomicaitė
Nr. 26 (1132), 2015-07-03
Muzika
Giedrė Šlekytė. E. Levin nuotr.
Giedrė Šlekytė. E. Levin nuotr.
Pakiliai, Ludwigo van Beethoveno 9-ąja, nuaidėjus Vilniaus festivaliui, su Beethoveno 1-ąja atūžė Kristupo vasaros festivalis. „Dvi-de-šimt pir-mas!“ – atidarydamas festivalį birželio 28 d. išdidžiai paskelbė jo meno vadovas Donatas Katkus. „Festivalį rengiame, kad vasara melomanams būtų spalvingesnė“, – sakė jo direktorė Jurgita Murauskienė.
 
Ta proga klasikinei muzikai buvo atverta „Piano.lt“ vasaros terasa. Į buvusio Pranciškonų vienuolyno kiemą prigužėjo daugybė šurmulingos publikos, kuo neatsistebėjo nė pats Terasos sumanytojas Darius Mažintas. Nežinia, kokios aplinkybės lėmė suręsti itin aukštą sceną, regis, nelabai patogią nei atlikėjams, nei publikai (matyt, pritaikytą popmuzikai ir šokiams). Tačiau ji buvo konceptualiai išpuošta natūraliais žolynais, o virš scenos iš vienuolyno stogo stirksantis apgriuvęs kaminas, kolegės įsivaizdavimu, galėtų būti delikačiai apipaišytas.
 
Beethoveno simfonija Nr. 1 C-dur, op. 21, skambėjo antroje vakaro dalyje. Koncertą, taigi ir visą šiųmetį festivalį pradėjo lietuvių autoriaus opusas – Osvaldo Balakausko „Meridionale“ (1994) trimitui, valtornai, trombonui, čembalui ir styginiams. Toliau girdėjome retai atliekamą Wolfgango Amadeus Mozarto koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 22 Es-dur, KV 482 . Vakarą baigė siautulingieji Zoltáno Kodály „Galántos šokiai“.
 
Šią solidžios trukmės programą (1,5 val. vien muzikos; į bendrą koncertų laiką jau turėtume įskaičiuoti ir publikos plojimus kūrinių vidury) griežė specialiai suburtas nedidelis orkestras. Jo pagrindą sudarė Šv. Kristoforo kamerinio orkestro (meno vadovas ir dirigentas D. Katkus) muzikantai, pasipildę styginiais bei pučiamaisiais iš kitų orkestrų. Išgirdome labai gerą nuostabių muzikantų ansamblį. Visuose vakaro kūriniuose yra daug svarbių solo epizodų, todėl gaila, kad festivalio informacijos jūroje neiškilo nė viena orkestro solisto pavardė.
 
Šio koncerto tarsi mažorinės dominantės ir tonikos vaidmenis atliko jaunosios kartos dirigentė Giedrė Šlekytė. Jos pasirodymas sukėlė nemažą ažiotažą, nes įvyko jai ką tik laimėjus teisę kovoti prestižinio jaunųjų dirigentų konkurso finale Zalcburge bei didžiausiame dirigentų Nikolajaus Malko konkurso finale Danijoje. Giedrė yra M.K. Čiurlionio menų mokyklos (Eglės Ganusauskienės choro dirigavimo kl.) absolventė, vėliau dirigavimą studijavusi Graco universitete, Leipcigo muzikos ir teatro bei Ciūricho meno akademijose, dirbanti su įvairiais Vokietijos orkestrais. G. Šlekytė jau yra ne kartą bendradarbiavusi ir su Šv. Kristoforo orkestru. Orkestro artistai prasitaria su ja bendraują labai mielai.
 
Balakausko „Meridionale“ – 1994 m. rugsėjo 26 d. (įrašas partitūros rankraštyje) baigtas opusas, skirtas Witoldui Lutosławskiui; PWM užsakytas šiam lenkų kompozitoriui atminti (mirė tų pačių metų vasarį) ir pirmą kartą atliktas lenkų muzikantų, o išleistas Lenkijos radijo (Polskie radio) CD bei autorinėje Balakausko kompaktinėje plokštelėje, kurią įrašė Šv. Kristoforo orkestras. Taigi „Meridionale“ jau turi ir atlikimo istoriją bei tradicijas, todėl galėjome palyginti interpretacijas. Tai gyvo tempo, smulkių elementų pjesė. Jos horizontalėje ir vertikalėje dominuoja sekundos, judama trumpučiais garsais. Dramaturginė įtampa mažinama palikus groti du instrumentus (čembalo ir trimito su surdina dueto epizodas), skaidresne faktūra (grojant ne visiems instrumentams kartu, o tarsi kalbantis, perimant motyvus vienam iš kito) – tempo iš esmės nelėtinant. Todėl, viena vertus, pagrįstai esame labiau įpratę girdėti energingesnį, agresyvesnį „Meridionale“ skambesį. Kita vertus, G. Šlekytė pasiūlė švelnesnę, grakštesnę interpretaciją, tarsi kitą šioje muzikoje natūraliai (ar bent esmingai neprieštaraujančią vaizdinyje įsitvirtinusiai Balakausko muzikos stilistikai) slypinčią kalbėseną, juoba atsidūrusią klasicizmo apsuptyje.
 
Nestebina, kodėl dažniau grojami 23-ias, 21-as, 20-as, 19-as Mozarto fortepijono koncertai. 22-asis – ne toks divertismentiškas, jis rimtas, net didingas. Instrumentinio teatro genijus Mozartas Es-dur koncertą parašė tarsi operos planą – sudėtinga dramaturgija, įdomios formos, ir taip jau paprastai lakios dailios jo melodijos dar labiau „vokalizuotos“. Fortepijono partiją skambinęs Petras Geniušas romantikos bei džiazo vėjų buvo nublokštas nuo klasicizmo stiliaus (minkšti garsai, frazių paskutinio garso atitraukimas su liuftpauzėmis ir patylinimas, dinamikos „pūslytės“, lėtesni nei orkestro tempai ir kt.), tokiu būdu netikėtai išryškino Mozarto muzikos gelmėse slypinčius visų epochų stilius (šių eilučių autorei Koncerto finale pasigirdo ir Sergejaus Rachmaninovo kalbėsenos atgarsių). Filosofinių minčių kupina pianisto galva Mozarto muziką pasiūlė suvokti kaip Vytautas Landsbergis Čiurlionį: lyg neišsenkamą kūrybos idėjų gausą. Čia ypač žavu, kad pianistas improvizavo abi (pirmosios dalies ir finalo) kadencijas, pirmojoje kiek „užgriebęs“ ir džiazo harmonijos, finale – švariu klasikos stiliumi.
 
Dirigentė laikėsi griežtesnės (beje, taip pat neišsemiamos) stiliaus linijos, ir, ypač norėčiau pabrėžti – nepasidavė madai Mozartą, paskui Beethoveną groti švelniu, vilnijančiu garsu, o išgavo kaitrų, smarkų, vidinės energijos kupiną skambesį. Jai pavyko įskelti tą klasikinį džiaugsmo jausmą, narsiai prasiveržiant per pasikartojančias Beethoveno simfonijos struktūras – emociškai nenusilpti per tokius iš anksto nuspėjamus pasikartojimus yra vienas didžiausių išmėginimų artistams. Taip skaidriai interpretuojamus klasicizmo pagrindus, be to, grojant lietuvių muzikantams, išgirstame itin  retai.
 
Kodály aštuonerius vaikystės metus praleido Galantos (Slovakija) provincijoje, ir jo sielon įsirėžę čigonų šokiai negalėjo neišsilieti kūriniu (1933 m.), kaip yra sakęs kompozitorius. Aistros prisisunkę kūrinio epizodai pakaitomis gretinami su kiekvienąkart labiau įsismaginančiu sūkuriu, – tam su neslepiamu smagumu jaunatviškai atsidavė muzikantai, jau „atpylę “ labai sudėtingą koncerto programą.
 
Antrasis Kristupo vasaros koncertas, vykęs 30 d. Šv. Kazimiero bažnyčioje, buvo skirtas pagerbti vienus iš festivalio rėmėjų – Aleksandrą ir Juozą Kazickus bei padėkoti Fondo darbus tęsiantiems jų vaikams. Kaip šie rašo festivalio buklete, Juozas Kazickas yra sakęs: „Žmogus vertas ne tiek, kiek jis turi, bet tiek, kiek jis gali duoti. Gyvenimas turi vertę tik tada, kai žmogus dalinasi savo turtu su kitais ir prisideda prie visų geresnio gyvenimo.“ Festivalio ciklo „Sakralinės muzikos valandos“ (kurį šis atminimo vakaras ir pradėjo) meno vadovė Renata Marcinkutė-Lessieur per spaudos konferenciją džiaugėsi, kad savo muzikavimu padėkoti yra tiek daug norinčių, jog pasidarė keblu visus gražiai sutalpinti viename koncerte. Apskritai šįmet šis ciklas aprėps net 12 renginių.
 
Kristupo vasaros festivalis mūsų kasdienybę pasiruošęs spalvinti iki rugsėjo 10 dienos. Suplanuota 45 koncertai. Be jau minėto Sakralinės muzikos ciklo, dar girdėsime 7 Naktinius fortepijono rečitalius (liepos 11 d. pradės Ieva Jokubavičiūtė, atvykstanti iš Niujorko); „Kristupo piknikai“ VU botanikos sode Kairėnuose (startas liepos 19 d. su austrų vokaliniu ansambliu „Beribiai balsai“). Pirmąkart festivalyje bus surengti du koncertai kūdikiams (iki 1,5 metukų).
 
Žinoma, didžioji Kristupo vasaros koncertų dalis į ciklus neįsispraudžia. Šiemet kaip niekad koncertuose sutelkta aukštų idėjų ir skoningų pramogų: nuo koncertų, skirtų Mykolo Kleopo Oginskio bei danų klasiko Carlo Augusto Nielseno gimimo metinėms, styginių kvarteto iš Silezijos gastrolių iki džiazo ir eksperimentinių muzikinių junginių (čigoniškas Brahmsas, improvizacijų vakaras „Bachas vyksta į Iraną“ ir kt.).
 
Daugelis koncertų bus tiesiogiai transliuojama per Lietuvos radijo „Klasikos“ kanalą, juos įrašys televizija. „Galima klausytis ir transliacijos, bet jei ateitumėte, nusifilmuotumėte“, – linksmai agitavo festivalio meno vadovas.

 

Giedrė Šlekytė. E. Levin nuotr.
Giedrė Šlekytė. E. Levin nuotr.
Petras Geniušas. E. Levin nuotr.
Petras Geniušas. E. Levin nuotr.
Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, Giedrė Šlekytė, Petras Geniušas. E. Levin nuotr.
Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, Giedrė Šlekytė, Petras Geniušas. E. Levin nuotr.