Kas bendro tarp dviejų Nobelio literatūros premijos laureatų – Thomo Manno ir šiemet pasaulį palikusio Günterio Grasso? Anot literatūros istoriko Axelio E. Walterio, abu juos sieja ne tik faktas, kad prestižiniu apdovanojimu rašytojai buvo pagerbti už savo pirmuosius stambius kūrinius – romaną „Budenbrokai“ (1901) ir romaną „Skardinis būgnelis“ (1959). Thomą Manną ir Günterį Grassą riša ir bekompromisė pilietinė pozicija. Abu jie manė, kad kūrėjas savo auditorijai turi būti intelektualinis ir moralinis vedlys, drąsiai pasisakantis aktualiais pilietinio bendrabūvio klausimais.
Tokiu kampu į du didžiuosius praėjusio šimtmečio Vokietijos kūrėjus buvo pažvelgta birželio 6-ąją Nidoje vykusiame renginyje. Saulėtą pavakarę Thomo Manno memorialiniame muziejuje skaityta paskaita, sutraukusi gausų ir, kaip įprasta, tarptautinį klausytojų būrį, buvo skirta Th. Manno 140-osioms gimimo metinėms. Šia proga prie profesoriaus A. Walterio išvados būtų galima pridurti – Günterį Grassą ir Thomą Manną sieja dar ir tai, kad abudu praėjusio šimtmečio literatūros korifėjai yra kelis kartus lankęsi Nidoje: Mannas tarpukariu, Grassas – daugiau kaip prieš dešimtmetį.
Pasaulyje nedaug vietų, tiesiogiai susijusių su Th. Manno gyvenimu ir veikla bei puoselėjančių jo palikimą. Rašytojo gimtajame Liubeke nuo 1993 m. veikia Heinricho ir Thomo Mannų centras Budenbrokų namų literatūros muziejuje. Ciuriche, Šveicarijoje, kurioje Nobelio premijos laureatas prieš 60 metų mirė, jo palikimą saugo Thomo Manno archyvas, įsteigtas Šveicarijos technologijos institutui paties rašytojo perduotų dokumentų pagrindu. Ten, Ciuriche, pirmųjų Th. Manno mirties metinių dieną, buvo įsteigta Ciuricho Thomo Manno draugija, kurios vokiškas analogas Liubeke įkurtas tik 1965 metais.
Trečioji vieta, kurioje Nobelio premijos laureatas praleido dalį savojo gyvenimo ir kuri populiarina jo palikimą, yra Lietuvoje. Tai – Thomo Manno kultūros centras ir memorialinis muziejus, prieš dvidešimt metų įsteigti Kuršių nerijoje. Dvi po vienu stogu veikiančios institucijos įkurtos 6 km nuo dabartinės Lietuvos ir Rusijos sienos, Skruzdyne vadinamoje Nidos miestelio dalyje, ant vadinamojo Uošvės kalno 1930 m. paties rašytojo už Nobelio literatūros premijos pinigus – 200 tūkst. reichsmarkių – pastatytame vasarnamyje. Kultūros centro ir memorialinio muziejaus įkūrimas Lietuvoje Th. Manno palikimo ir idėjų sklaidai suteikė visiškai naują impulsą, palyginti su dar iki jų įsteigimo pradėjusia veikti Lietuvos Thomo Manno draugija.
Pats faktas, kad Thomo Manno draugija Lietuvoje atsirado pačiais pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, rodo, kad rašytojo kūryba, idėjos ir netgi pilietinė pozicija jau tuomet, prieš 25 metus, buvo suvokiamos kaip inspiracijos šaltinis jaunai demokratijai. Tai neturėtų stebinti. Nors per Pirmąjį pasaulinį karą Thomas Mannas angažavosi šovinistinėms idėjoms, šlovindamas karą kaip priemonę Vokietijos įtakai išplėsti, 3-iajame dešimtmetyje jis stojo ginti demokratijos ir humanizmo.
Tai vertybės, nuo kurių rašytojas nenusisuko iki pat gyvenimo pabaigos. Trečiajame dešimtmetyje jis kritikavo vokiškumą, suvokiamą siaurai nacionalistiškai, tikindamas, kad tai pirmiausia esti pilietiškumas, humaniškumo, žmogaus ir jo idėjos gynimas. Nacionalistinius šūkius pasitelkusią, vieną Vokietijos piliečių dalį – žydus – užsipuolusią nacių partiją, 1930 m. tapusią antrąja pagal dydį Vokietijos reichstage, Berlyne jis viešai sukritikavo ir išvadino nacius barbarais. Per Antrąjį pasaulinį karą BBC transliavo nacionalsocialistų režimą ir pačių vokiečių elgesį toliau kritiškai vertinusius Th. Manno radijo kreipimusis į vokiečių tautą. Vienas pirmųjų jis prabilo apie kolektyvinę vokiečių kaltę už tai, kad išrinko valdžion antidemokratinius radikalus. 1938 m., atvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, spaudos konferencijoje rašytojas pareiškė: „Vokietija tenai, kur esu aš. Savo vokiečių kultūrą aš turiu savyje.“ Suprask, kur manęs nėra, ten nėra ir Vokietijos – vėl kritikavo atmosferą nacių uzurpuotoje Vokietijoje Th. Mannas.
Demokratija ir humanizmas – vertybės, kurioms puoselėti ir buvo įkurtas Thomo Manno kultūros centras Nidoje. Jo steigimo projekte skaitome: „Galima sakyti, Thomo Manno vardas yra tapęs raktu, atveriančiu daugelio įsitikimų ir tautybių žmonių širdis, skatinančiu juos daugiau sužinoti ne tik apie patį autorių, bet ir vienas apie kitą.“ Centro steigimo iniciatoriai rašė: „Manome, kad Manno kūryboje akivaizdus humaniškumas turi būti vedančiuoju naujojo Thomo Manno kultūros centro principu. Kitaip tariant, Centras turi tapti vieta susitikimams, stimuliuojantiems kontaktus tarp skirtingų įsitikinimų ir skirtingo išsilavinimo asmenų, taip prisidedant prie abipusio supratimo ir tarpregioninių bei „paribio“ kultūrų pažinimo, įgyvendinamo įvairiausiomis formomis.“
Thomo Manno kultūros centrui įsteigti to meto sąlygomis reikėjo atskiro Lietuvos vyriausybės nutarimo. 1995 m. rugsėjį Adolfo Šleževičiaus vadovaujamas ministrų kabinetas leido Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Neringos savivaldybei ir Klaipėdos universitetui įkurti vieną pirmųjų šalyje ne pelno siekiančių organizacijų, kurios steigimas tapo bendru lietuvių ir vokiečių organizacinių bei finansinių pastangų rezultatu.
Nuo pat pradžių Centras nukreipė savo veiklą daugiausia į tarptautinių konferencijų organizavimą ir edukacinius renginius, skirtus Baltijos jūros regiono jaunimui. Juose diskutuota apie atsakomybę, demokratiją, abipusius vertinimus ir tautinius mitus, stereotipus, tradiciją ir tapatybę. Šiuose renginiuose buvo gilinamas tarpusavio supratimas, mezgėsi pirmosios jaunųjų mokslininkų tarptautinės pažintys.
Organizuoti tokio pobūdžio renginius Centrui padėjo bendradarbiavimas su gausiu partnerių būriu. Nuo 1996 m. Centras tapo savojo krikštatėvio – Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (tuo metu Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centro) – kasmetinių konferencijų vieta. Darbą su studentais ir doktorantais leido organizuoti bendradarbiavimas su „Borussia“ draugija Olštyne, Herderio institutu Marburge, Baltijos jūros akademija (Ostsee-Akademie) Liubeke ir jos veiklą pratęsusia Baltijos akademija (Academia Baltica) Sankelmarke. Per šią akademiją mezgėsi kontaktai su Heinricho ir Thomo Mannų centru Budenbrokų namuose Liubeke bei Vokietijos Thomo Manno draugija. Nuo pirmųjų veiklos metų Centro veiklą rėmė vokiečių kultūrą visame pasaulyje propaguojantis Goethe’s institutas. Kiek vėliau ne ką mažesniu mastu į jo veiklą įsitraukė Lenkijos institutas Vilniuje. Sykiu nuo pat veiklos pradžios Thomo Manno kultūros centras plėtoja Baltijos šalių germanistų ir manistų kontaktus, organizuodamas įvairius mokslinius ir kūrybinius susitikimus – seminarus, konferencijas, simpoziumus, diskusijas prie apskritojo stalo, plenerus ir kt. Tęsdamas šią veiklą, pastaraisiais metais Thomo Manno namelis yra tapęs kasmetinių Lietuvių kalbos instituto jaunųjų tyrėjų stovyklų vieta. Stovyklose dalyvauja kalbotyros, literatūros, istorijos, filosofijos ir kitų sričių doktorantai bei mokslininkai.
Pagrindinis renginys, diktuojantis Thomo Manno kultūros centro visų metų ritmą, yra tarptautinis Nobelio premijos laureato vardu pavadintas festivalis, šiemet vyksiantis jau devynioliktąjį kartą. Kasmet festivalis rengiamas savaitę, sutampančią su liepos 16-ąja, tą dieną Thomas Mannas kadaise atvyko į namelį Nidoje. Thomo Manno festivalis – tai savaitė įsimintinų susitikimų, pilną salę sutraukiančių akademinės muzikos koncertų, kino naktų seansų ir kūrėjų parodų atidarymų. Kaip teigia festivalį rengiančio Thomo Manno kultūros centro direktorė Lina Motuzienė, „tūkstančius lankytojų vėl sutraukiančio festivalio renginių savaitė jaučiama visoje Nidoje, nes plačiai skleidžiasi įvairiose miestelio vietose. Tą savaitę festivalis tiesiog „užvaldo“ Nidą, daugelį priversdamas būtent dėl šios šventės į ją sugrįžti.“
Kasmetiniai Thomo Manno festivaliai nėra pramoginiai. Veikiau tai bandymas per kūrybą pažvelgti į sudėtingus klausimus, kurių pažinimą ir sklaidą Thomo Manno kultūros centras suvokia kaip savo misiją. Neatsitiktinai kiekvienais metais festivalis turi savo moto. Pirmieji septyni festivaliai buvo skirti pačiam Thomui Mannui ir jo kūrybai, aštuntasis ir devintasis nagrinėjo Europos Sąjungos plėtrą ir kūrėjo atsakomybės klausimą. Vėliau trejiems metams festivalis buvo tapęs svarstymų apie skirtingus Baltijos regiono kultūrinius kraštovaizdžius vieta. Tryliktasis festivalis „Praeities šuliniai“ buvo skirtas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, o keturioliktasis „Dvasios diduomenė“ akcentavo intelektualų svarbą ir atsakomybę šiuolaikinėje visuomenėje. Prie šių – atsakomybės, demokratijos, tėvynės sampratos – klausimų buvo grįžta ir per trejų metų ciklą, skirtą Czesławui Miłoszui.
Nuo praėjusių metų Thomo Manno kultūros centras rengia penkerių metų trukmės festivalių ciklą „Modernybės palikimas. Šimtas metų po Didžiojo karo“. Karo, taikos ir kūrybos aktualijoms skirtas ciklas pernai startavo festivaliu „Šimtmečio vasara“. Šiemet liepos 11–18 d. į Nidą kvies antrasis šio ciklo festivalis „Sąžinės proveržis“.
Thomo Manno kultūros centro tarptautinio kuratoriumo pirmininkė Ruth Leiserowitz sako, kad festivalio organizatoriai nesiekia vergiškai pririšti viso savaitės trukmės renginių turinio prie festivalio moto. Veikiau sąmoningai stengiamasi pateikti pavienius akcentus, kurie atskleistų pasirinktą festivalio temą. Šiais metais festivalio rengėjai žada per brolių Thomo ir Heinricho Manno konfliktą Pirmojo pasaulinio karo metais atskleisti kūrėjo atsakomybės ir angažavimosi karui aspektus. Juos narplioti padės šių metų renginio žodžio programos „vinis“ – žymus Vokietijos ir Prancūzijos istorikas Étienne’as François. Brolių Mannų konfliktui Didžiojo karo metais bus skirta ir festivalio metu eksponuojama Reinbeko pilies kultūros centro ir Thomo Manno memorialinio muziejaus darbuotojų pastangomis parengta paroda „Brolystė kaip likimas. Thomas ir Heinrichas Mannai“. Klausimas, koks menas gimsta kare, bus narpliojamas Prano Domšaičio galerijos vadovės Kristinos Jokūbavičienės parengtoje parodoje „Dailininkai karo metu“ apie Nidos dailininkų kolonijos kūrėjus. Parodos metu bus eksponuojami VšĮ „Nidden“ sukaupti paveikslai, talkininkaujant klaipėdiečiui kolekcininkui Aleksandrui Popovui ir keletas privačių kolekcininko iš Berlyno Michaelio Leiserowitziaus grafikos darbų. Karo įvykius simbolizuos ir muzikinės programos kūriniai, skambėsiantys kas vakarą šimtus klausytojų į jaukią Nidos evangelikų liuteronų bažnyčią sutraukiančiuose akademinės muzikos koncertuose.
„Thomo Manno festivalio dvasia jungia skirtingų kultūrų žmones. Thomo Manno memorialinis namas tapo susitikimų vieta. Tai vokiečių ir lietuvių festivalis – tačiau jis ir europietiškas. Čia susirenka kultūros kūrėjai ir kultūros gerbėjai iš visos Europos“, – 2013 m. festivalio atidarymo kalboje sakė Vokietijos Prezidentas Joachimas Gauckas. Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus globojamas festivalis šiemet žada naujus susitikimus, per europinio požiūrio prizmę aktualizuosiančius amžinuosius karo patirties ir kūrėjo laikysenos karo atžvilgiu klausimus.
To mus moko Thomas Mannas. Likus kelioms dienoms iki mirties Šiaurės jūros paplūdimyje Nobelio premijos laureatas rašė: „Joks bent kiek nuovokus žmogus, nesvarbu, kokioje šalyje, dabar jau nemano, kad vien nacionalinėje plotmėje išsprendžiama kokia nors politinė, ekonominė, dvasinė problema. Dabar kalbama apie visumą, apie žmoniją, jos kultūrą ir egzistavimą.“
