7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Atskaitos taškai

Niekad nepraleidžiu progos pasižiūrėti Rogerio Michello „Noting Hilo“. Jis primena auksinių Holivudo laikų komedijas apie vyrų ir moterų santykius, kuriose moterys visada pasiekdavo savo tikslą. 2010 m. sukurto Michello „Labo ryto“ (TV3, 11 d. 21.05) herojė – televizijos prodiuserė Bekė, kurią suvaidino Rachel McAdams, – taip pat iš tokių moterų. Ji nori prikelti pusrytinę televizijos laidą, kuri vadinasi „Morning Glory“.
 
Tačiau Michello filmas – ne tik istorija apie televizijos žmonių ambicijas ir sudėtingus santykius, bet ir gana kartokas pasakojimas apie nuolat, deja, ne į gerą pusę besikeičiantį pasaulį ir vis labiau mus kvailinančią televiziją. Dauguma skaitytojų, neabejoju, pritars šiai nuomonei ir Harrisonui Fordui, kuris vaidina patyrusį žurnalistą ir mizantropą Maiką. Kadaise jis atsidurdavo ten, kur vykdavo kas nors svarbaus, gavo visus įmanomus apdovanojimus, bet dabar jam paaiškinta, esą nesupranta naujųjų medijų specifikos ir turi trauktis. Maikas pasitraukė ir tapo niurgzliu bei beveik chamu. Ko gero, ir būtų galutinai juo tapęs, jei ne darboholikė Bekė, kuriai televizija ir yra gyvenimas. Gavusi darbą rytinėje laidoje ir nusprendusi pakelti jos beviltiškus reitingus, Bekė laidos vedėju pakviečia savo lyg dievaitį garbinamą Maiką. Tačiau šiam rytinė laida – gėda ir pažeminimas. Maikas nuoširdžiai nesupranta, kodėl jam reikia tiesioginiame eteryje kepti pyragus, komentuoti siužetus apie menopauzę, ir dar kartu su ne pirmos jaunystės „Mis Arizona“ (Diana Keaton).

Kovojant su likimu

Thomasą Hardy kinas mėgsta – sunku būtų suskaičiuoti visas jo kūrinių ekranizacijas. Thomaso Vinterbergo „Toli nuo skubančios minios“ („Far from the Madding Crowd“, D. Britanija, JAV, 2015), regis, bus jau penktas filmas pagal 1874 m. Hardy parašytą romaną. Yra dar ir opera, miuziklas, spektaklių (tarp jų ir šokio), populiarus komiksas „Tamara Drewe“ (beje, savo ruožtu įkvėpęs „Džemą Boveri“), anime, muzikos albumų ir dar daug visokių nuorodų, kurios galėtų sugulti net ir į kokią nors disertaciją. Rašytojo amžininkams Hardy romanai atrodė skandalingi, pernelyg natūralistiški, atvirai rodantys britų visuomenės socialines problemas. Karalienės Viktorijos laikais moralės klausimai literatūrai buvo itin opūs, bet bijau, kad dabar retas juose įžvelgs ką nors panašaus, juolab nesuprantamas bus ir pavadinimas – pasirinkęs elegiško Thomaso Gray’aus eilėraščio apie provincijos kapines eilutę, Hardy jai suteikė gana ironišką, prieštaringą prasmę, esą ir toli nuo didmiesčio šurmulio verda aistros ir dūžta likimai.
 
Matyt, kiną iki šiol pirmiausia traukia stiprūs Hardy veikėjų charakteriai ir jų žūtbūtinės kovos su likimu. Tokie personažai domina ir Vinterbergą – neteisingai pedofilija apkaltintas „Medžioklės“ herojus, iš gyvenimo dugno nuolat bandantys iškilti „Submarino“ ir fantastinio filmo „Viskas apie meilę“ veikėjai metė iššūkį visuomenei, jos normoms ir pabandė įrodyti savo tiesą, panašiai kaip Hardy romanų Tesė ar Džudas.

Skrydis tarp Kanados ir Palestinos: dešimtasis Naujojo cirko savaitgalis

 „Nežinoti šiuolaikinio cirko yra tas pats, kas klausytis tik Bethoveno, ir, pavyzdžiui, apsieiti be Bitlų“, sakė akrobatas Duncan Wall. Dažnam Menų spaustuvės organizuojamo Naujojo cirko savaitgalio lankytojui jau nebereikia aiškinti, kad šiuolaikinis cirkas nebūtinai skirtas vaikams ir apskritai artimesnis teatro spektakliams nei tam, ką žmonės prieš daugybę metų įprato matyti keliaujančiose šapito palapinėse. Festivalis jau ne kartą įrodė, jog cirko pasirodymai menine kokybe yra lygiavertis (arba, gali net pranokti) bet kurią kitą scenos meno sritį.

 
Vilniuje jau tampa įprasta, kad būtent šiuolaikinis cirkas pradeda naują teatro sezoną. Šįmet rugsėjį Naujojo cirko savaitgaliui stuktelės pirmasis rimtas jubiliejus – festivalis rengiamas jau dešimtąjį kartą ir plečia savo trukmę, erdvę bei formą. Rugsėjo 7-13 dienomis vyksiantis savaitgalis prasidės trečiadienį ir tęsis iki pat sekmadienio vakaro. Greta tokių elitinių Europos cirko valstybių kaip Prancūzija, Suomija bei Danija, spektaklius atveža ir šiuolaikinio cirko meka Kanada. O jei egzotikos dar maža – atvyksta šiuolaikinio cirko duetas iš Palestinos.
 

Kaip iš dėlionės gabalėlių susideda visatos

Sudėlioti dėlionę iš 30-ties gabalėlių sugebėtų net vaikas. Ar taip pat lengva būtų surinkti dėlionę iš peilio, vaizdo pro langą, lovos, seniai mirusio prezidento ir raudonai dažyto traktoriaus? O jei tie objektai būtų išmėtyti po visą šalį, ar sugebėtum? O jei jie išsibarstytų ne vien erdvėje, bet ir laike, ar turėtum kantrybės išlaukti?
 
Jei smalsu pamatyti, kaip tai įmanoma, Pamėnkalnio galerijoje iki liepos 11 d. vyksta latvių modernaus ir šiuolaikinio meno paroda „30 iš 30“. Joje kuratoriai Raimondas Kalējas ir Uldis Jaunzemas-Pētersonas sudėliojo dėlionę iš trisdešimties per pastaruosius trisdešimt metų sukurtų kūrinių. Neapsiribodami kuria nors viena medija, latviai eksponuoja kone visas dailės šakas: tapybą, grafiką, skulptūrą, tekstilę, videomeną, fotografiją, netgi žemės meno dokumentaciją. Tokia įvairovė, nors ir subjektyvi, pagrįstai gali vadintis šiuolaikinio Latvijos meno apžvalga.
 
Paroda sužavi tuo, kad nėra apkrauta visa aiškinančiais tekstais, tad kiekvienas laisvai gali galvoti, ką tinkamas. Smagu, jog kūriniai tikrai kalba, pasakoja savo istorijas, verčia įsijungti vaizduotę. Neabejoju, kad ekspozicija siūlo šimtus skirtingų interpretacijos galimybių, priklausančių nuo pačių lankytojų.
 

Cirko šešėliai

Vėlų liepos 3-iosios vakarą (22.30) Klaipėdoje susibūrusi „Klounų teatro studija“ Ievos Simonaitytės bibliotekos kiemelyje parodė cirko spektaklį „Šapito Šardam“. Tai – lyg įvadas į kitą dieną Klaipėdos piliavietėje prasidėjusį festivalį „Šermukšnis“. Šis, nors ir puikuojasi „teatrų ant grindinio“ antrašte, kažkodėl į savo programą neįtraukė koncepciją atitinkančio klounų trupės pasirodymo. Galbūt bijota, kad šie klounai (kaip tikrieji juokdariai) sugadins visą festivalio grožį tėkšdami ant savo butaforinio grindinio nė kiek nepagražintos tiesos gabalėlį. Jei taip – be reikalo.
 
Šie kūrėjai, nežinia kodėl prisidengę Daniilo Charmso vardu, pasirodė esą visiškai nekenksmingi. Jų juokeliai, traukiami tiesiog iš oro, vos tik nuskambėję vėl keliauja ten pat, pavėjui. Šiek tiek keista, net nejauku stebėti jaunus žmones, visiškai nesidominčius šiandienos realijomis ir apsistojusius abstrakčiai jokiame (tačiau tikrai ne amžinajame) laike.

Hipnotizuojantys ratai

Senojo kino gerbėjai tikrai pamena 1956 m. Michaelio Andersono režisuoto filmo „Aplink Žemę per 80 dienų“ („Around the World in 80 days“) pirmąsias minutes – čia personažas Žanas Paspartu hipnotizavo žiūrovus tiesiog važinėdamasis Londono gatvėmis didžiuliu vienaračiu dviračiu. Ratai, sukami laidiniai telefonai, vinilinėse plokštelėse įrašytą muziką grojantys gramofonai dažnai pasitelkiami ir dramos teatrų spektakliuose. Tačiau ar teko susimąstyti, su kokiais šiuolaikinės muzikos opusais galėtų būti gretinami šie besisukančių objektų vaizdai?
 
Liepos 1 d. „Menų spaustuvėje“ įvykusiame akordeono muzikos koncerte-performanse „SuRrounded“ akordeonistas Raimondas Sviackevičius, smuikininkas Džeraldas Bidva ir kontrabosininkas Donatas Bagurskas atliko šešias savaip sukimosi idėją įprasminančias šiuolaikines lietuvių (šiai sudėčiai skirtos aranžuotės) ir užsienio autorių kompozicijas, kurias lydėjo specialiai šiam koncertui pritaikytos, į muzikinį vyksmą dar labiau įsukusios videomenininkės Jurgos Barilaitės (bendradarbiauta su Andriumi Kviliūnu) videoinstaliacijos.
 

„Il Cinema Ritrovato“: sugražinta kino patirtis

Birželio 28 d., dešimta valanda penkiolika minučių vakaro, Piero Paolo Pasolini aikštė, ekrane neapolietiškas, klasika tapęs nebylusis filmas „Asunta Spina“ (rež. Gustavo Serena, 1915). Jaukioje vasaros tamsoje, ekrane, įrėmintame medžių, lėtai pasklinda švelni šviesa iš visai šalia stovinčio ir rūkstančio it mažas kaminas kino projektoriaus. Kartu su šviesa pasklinda ir kvapas it degančios žibalinės lempos. Prasideda kino patirtis, kokios gyvenime dar neteko patirti – kinas po atviru dangumi, karštą naktį, iš nitratinės juostos – kinas nepaprastai aiškus ir ryškus, bet ir kartu labai subtilius, švelnus, gyvai įgarsinamas ir kvepiantis!
 
Taip ypatingai pradėjau savo kelionę į sugrįžtantį kiną – nuo birželio 27 d. iki liepos 4 d. Bolonijoje jau 29 kartą vyko kino festivalis „Il Cinema Ritrovato“ („Sugražintas kinas“). Kai festivalių ratas vis plečiasi ir jo sukimasis vis greitėja, Bolonijos kinematekos fondo (Fondazione Cineteca di Bologna) organizuojamas renginys trumpam šį ratą pasuka į kitą pusę, taip sulėtindamas tempą ir primindamas apie tai, kas turi būti prisiminta. Šis festivalis nėra naujienų medžiotojas – čia nekovojama dėl premjerų skaičiaus, nepardavinėjami dar nebaigti kurti filmai. „Il Cinema Ritrovato“ – atrastų archyvuose, mažai žinomų ar visai nežinomų filmų ir klasikinio kino festivalis, kuriame daug dėmesio skiriama kino restauravimui ir išsaugojimui.
 

Susitikimai nepaisant atstumo

Šiemet į Ispanijos šiaurinio pajūrio miestą Santanderą susirinko 60 jaunuolių iš 30 šalių. Tik iš kelių atvažiavo daugiau nei po vieną atlikėją, o iš Lietuvos – net trys, vadinasi, mūsų jaunieji muzikantai išsiskiria savo pasirengimo lygiu iš 13 geriausių Europos aukštųjų muzikos mokyklų, iš kurių buvo atrinkti būsimieji Susitikimo dalyviai.
 
Mūsų šaliai šiemet atstovauja Morta Grigaliūnaitė (fortepijonas), Agnė Keblytė (arfa) ir Antanas Makštutis (klarnetas), pastarasis, priešingai nei merginos, Santandero susitikime svečiuojasi pirmą kartą. Agnei ir Mortai teko garbė pagroti pirmąsias šiųmetinio festivalio gaidas liepos 6 d. tarptautinio Menendeso Pelajo universiteto (UIMP) salėje, o Morta taip pat užbaigs Santandero muzikos ir akademijos susitikimą savo rečitaliu liepos 23 d. Santandero festivalių rūmų salėje.
 

Kino naujienos trumpai

Garsiam lenkų režisieriui ir scenaristui Tadeuszui Chmielewskiui šį rugsėjį per 40-ojo Gdynės kino festivalio uždarymo ceremoniją bus įteikti „Platininiai liūtai“ už kūrybos indėlį.
 
Tadeuszas Chmielewskis gimė 1927 m, baigė Lodzės kino mokyklą. Debiutinis filmas „Eva nori miego“ atnešė režisieriui San Sebastiano kino festivalio „Auksinę kriauklę“. Chmielewskis yra daugelio kitų populiarių filmų, tarp jų „Kur yra generolas“ (1963), „Nemėgstu pirmadienių“ (1971), „Ištikimoji upė“ (1983) autorius.
 
Gdynės kino festivalio direktorius Michałas Oleszczykas pabrėžė, kad Chmielewskis kaip joks kitas lenkų režisierius savo filmuose mokėjo sujungti sociologinį stebėjimą, komediografo amatą ir poetinį jautrumą.
 
„Platininius liūtus“ yra gavę Jerzy Antczakas, Witoldas Sobocińskis, Tadeuszas Konwickis, Romanas Polańskis, Jerzy Wójcikas ir Sylwesteris Chęcińskis.
 
Svarbiausias lenkų kinui skirtas renginys – Gdynės kino festivalis – šiemet vyks rugsėjo 14–19 dienomis.

Gūglinam Žemę

Šios galerijos nebuvo tarptautinėje mugėje „Art Vilnius’15“, jos apskritai dar tarsi nėra. „Oslo namai“ – tolimiausias pietinis Vilniaus meno erdvės taškas, vieta netoli stoties, kur norint nueiti, reikia ne tik išklysti iš įprastų takų, bet ir palikti senamiestį, rizikuojant gyvybe pereiti automobiliais, sunkvežimiais, troleibusais ir autobusais ūžiantį Kauno gatvės traktą ir lįsti į naujų, neįsidėmėtinai pilkų komercinių statinių salelę, visai nepanašią į jaukiai aptriušusias senamiesčio galerijas ar nebeveikiančias gamyklas, kur šiais laikais mėgsta glaustis menininkai. O toliau, kaip rašė Jurgis Kunčinas apie visai kitą Vilniaus vietą, „tik rūkas ir dangus, supranti?“... Ne, ten – ne dangus, o kelias į oro uostą ir geležinkelis. Pro „Oslo namus“ išvažiuojama. Dažnai – į patį Oslą.  

PUSLAPIS
IŠ
1003