Apie amerikietę Amandą Knox, kuri 2007 metais buvo apkaltinta Perudžoje užmušusi savo kambario draugę britę Meredith Kercher, o šiemet išteisinta ir grįžo namo, parašyta ne viena knyga ir sukurtas ne vienas filmas. „Angelo veido“ („The Face of an Angel“, D. Britanija, Italija, Ispanija, 2014) režisierius – produktyvusis Michaelas Winterbottomas rėmėsi žurnalistės Barbie Latza Nadeau knyga „Angel Face: Sex, Murder, and the Inside Story of Amanda Knox“. Tik užuot parodęs dar vieną – daugiau ar mažiau įtikinamą nusikaltimo kino versiją, jis sukūrė filmą apie save – madingą režisierių, iš kurio visi laukia įspūdingo trilerio, tik jam pačiam tai visiškai neįdomu. Bet filmas nuvils ne tik tuos, kurie laukė pasakojimo apie mįslingą žmogžudystę, net jei atsižvelgtume į „Angelo veido“ pradžioje išsakytą požiūrį, kad norint papasakoti tiesą reikia ją paversti fikcija. Beje, matyt, todėl ir „Angelo veido“ veikėjų pavardės pakeistos, juolab kad filmuota teismo procesui dar nepasibaigus.
Pagrindiniu Winterbottomo filmo personažu tapo režisierius Tomas Langas (Daniel Brühl). Jis atvyksta į Italiją, Sieną, kur įvyko nusikaltimas, pabūti teismo procese ir parašyti scenarijų. Tomas iškart pajunta antipatiją visiems žurnalistams, kuriems šis teismo procesas tapo itin pelningas, nes istorijos apie mirtį, narkotikus, sekso orgijas ir jaunus žudikus visada paklausios. Tomas išdidžiai pareiškia, kad ieškos savo požiūrio, tik jo paieškos tokios nevaisingos, kad iškart pajutau solidarumą su kritiškai jas vertinančiais Tomo bendradarbiais. Kai Tomas ima aiškinti norįs šiai kriminalinei istorijai pritaikyti Dante’s „Dieviškosios komedijos“ struktūrą, akivaizdu, kad tai tik paistalai, į kuriuos prodiuseriai, redaktoriai bei kiti Tomo filmu suinteresuoti žmonės reaguoja, sakyčiau, net gana santūriai, nors Winterbottomas ir neslepia, kad į juos žiūri iš aukšto.
Amžinąją Beatričę su įtariamąja žudike ar jos auka sieja nebent geografinė padėtis. Visa kita – tik bevaisės abiejų režisierių (Tomo ir Winterbottomo) pastangos išsisukti nuo filmo. Winterbottomas tai daro pagal įprastas europietiško arthouse taisykles: griebiasi filmo filme, rodo asmeninę Tomo dramą: jis ilgisi mylimos dukters Beatričės, kuri liko Los Andžele su motina – kitą vyrą pamilusia Holivudo įžymybe, įpina į veiksmą erotinį nuotykį su žurnaliste Simona (Kate Beckinsale), kad užmaskuotų dramaturginį „Angelo veido“ stuporą, retkarčiais iš dokumentiškai filmuojamos realybės paneria į Tomo sapnus, narkotines vizijas ar Dante’s kūrinio vizualizaciją, kuri, jei atvirai, padvelkia salsvu Disney’aus stiliumi, gausiai cituoja Dante, o galiausiai pasiūlo dokumentiškai nufilmuotą ekskursiją rudeniška (ar pavasariška?) Toskana kartu su kita filmo heroje studente Melani (Cara Delevingne tikrai įspūdinga, tik Winterbottomas, deja, neturi jai ko pasiūlyti).
Filme visko yra daug – personažų, temų, užuominų, neapykantos medijoms, didaktikos, susižavėjimo Italija, kūrybinės negalios, bet „Angelo veidas“ baigiasi taip ir neprasidėjęs. Matyt, Winterbottomui paprasčiausia neįdomu pasakoti svetimas istorijas, nes melodramiškos Tomo pastangos įrodyti, kad neįmanoma rasti tiesos apie tai, kas įvyko, paprasčiausiai neįtikina. Iki šiol Winterbottomas sėkmingai kūrė įvairių žanrų ir stilių filmus, lyg chameleonas prisitaikydamas prie arthouse kino madų. „Angelo veidas“ – bandymas apie tą kiną pasakyti kažką „nuo savęs“. Vis dėlto tik bandymas.
