7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ar meno pasaulis tėra sandėris?

Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis apie šiuolaikinio meno mugę „Art Vilnius ’15“

Birutė Pankūnaitė
Nr. 26 (1132), 2015-07-03
Tarp disciplinų Dailė
Danas Aleksa, „Privatus laikas“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Danas Aleksa, „Privatus laikas“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Šventės prasideda ir baigiasi. Susivokti, ką galėtų reikšti birželio 25–28 d. „Litexpo“ parodų ir kongresų centre Vilniuje vykusi tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „Art Vilnius ’15“, bando menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis. Jį klausinėja Birutė Pankūnaitė.
 
Ar per tuos šešerius mugės gyvavimo metus išaiškėjo, kas yra mugė „Art Vilnius ’15“? Kaip ją apibrėžtum? Kultūrinis fenomenas? Tai komercinis renginys, kuriame nedaug perkama. Ji nėra ir tikslus paskutinių metų meno scenos veidrodis. Dalyvauja ne visos galerijos ir jų ekspozicijos dažnai neatitinka kasdienybės. Tačiau joje plačiajai publikai vis dėlto paviešinama tai, kas vyko – nuolatiniams parodų lankytojams dažnas kūrinys nėra naujiena.
Pažiūrėkime, kaip vis dėlto tas meno pasaulis funkcionuoja. Manai, jis iki šiol puikiausiai veikė ir be mugės, ar ne? Ar tai buvo normali, ar iškreipta situacija? Ar funkcionavimas buvo natūralus, ar primestas galių iš šalies? Gal į lietuvišką meno pasaulį įsikomponavus mugei jis įgyja savo natūralią raišką? Ir atsiranda reiškinys, kuris užpildo ir užbaigia meno pasaulio funkcionavimo pilnatvę. Ją sudaro dailininkas, kūrinys, auditorija, menotyrininkai, leidiniai, rėmėjai arba pirkėjai – mugė čia sudėtinė dalis. O jei dar pažiūrėtume iš toliau, tai paaiškėtų, kad meno pasaulis ir yra vien didelė mugė ir niekada kitaip nebuvo. Tai tik pardavimo-pirkimo sandėris, funkcionuojantis tūkstančius metų. Užsakymo, pirkimo, derybų procesas. Šią mugę turime tik šeštus metus, taip mažais žingsneliais grįždami į tikrąjį meno pasaulio apibrėžimą ir realybę. Juk turėjome visiškai nenormalią situaciją, kurioje rinka buvo išstumta, ideologizuota, primesta. Natūralių santykių tarp rinkos dalyvių (užsakovo, pirkėjo, rėmėjo ir menininko) nebuvo.
 
O ar tau neatrodo, kad mūsų mugė gana konservatyvi? Negana to, kad gausu masėms patinkančio kruopštaus atlikimo, figūratyvo, realistinių formų, šį įspūdį dar sustiprino ir vertinimo komisijos paskirstyti prizai. Orientuojamasi į respektabilią kokybę? Nesinorėtų, kad mugė pasirinktų radikalesnę, šiuolaikiškesnę kryptį?
Meno kūrinių rinka yra marga, įvairialypė, kaip ir visuomenė, kurią sudaro labai skirtingos ir viena kitai prieštaraujančios socialinės grupės, turinčios savo skonį, patyrimą, ekonominę galią: ją apima ir paprasčiausi suvenyrai, reprodukcijos, ir prabangos prekės, garsiausi istoriniai šedevrai. Lokalių rinkų yra daugybė: nuo Rytų Europos iki Filipinų ir t.t. Toje pačioje Lietuvoje rinkų yra tiek, kiek yra socialinių grupių. Kiekviena šeima yra susijusi su kokiu nors vizualios kultūros artefaktu, kiekviena saugo ką nors įsirėminusi. Mugė bando subalansuoti visas tas rinkas, ieško tam tikro aukso vidurio ir bando įsiklausyti į mūsų socialinių grupių skonius ir poreikius. Neišvengiamai ir pati meno ikonografija prisitaiko, persisuka, išsiriečia prieš šią publiką ir jos pageidavimus. Tai yra meno kalba, gramatika, kuri skirta tik tai aplinkai. Būtent todėl į visumą surinkti tokie kūriniai, būtent taip sukomponuoti, kad neįžeistų čia lėtai vaikštančio savimi patenkinto naujojo lietuviško buržua, kad sužadintų jo vaizduotę, troškimą būti arčiau meno ir ką nors įsigyti. Tai gražus organizatorių, menininkų ir pačios publikos sandėris, tylus sąmokslas patirti malonumą visiems kartu. O neatitinkantys šių taisyklių išstumiami ir į šią pusę net nežiūri, nesidomi, yra nutolę. Kažkur galima įsivaizduoti ir kitas subkultūrines rinkas. Nesakyčiau, kad „Art Vilnius“ aprėpia visą meno pasaulio įvairovę. Bet įsiklauso į aplinką ir pagal ją piešia savo kontūrus. Tai lemia kūrinių pobūdį: figūratyvas, ne siurrealistinis, o popsiurrealistinis menas, ne aštri ir rėžianti abstrakcija, o nudailinta ir sušvelninta, prie tokios rinkos prisitaikęs formatas. Visa tai labai svarbu meno rinkai. Kūrinio kainą ir vietą aukcionuose nulemia stilius, formatas, spalvos ir visa kita.
 
Ką manai apie pasirinktą pilietinę, politiškai aktyvią poziciją pasikviesti svečiu Ukrainos galerijas? Ar tai lengva išeitis iš idėjų trūkumo, ar pozityvus sprendimas?
Konjunktūra visada pozityvi: ir politikoje, ir mene. Meno mugių renginiai vis dėlto yra ir kultūriniai, ir politiniai, jie įtvirtina tam tikras vertybes ir nuostatas. Ir pasaulinės meno mugės pasirenka tam tikrą poziciją: kokiam skoniui, kokioms vertybėms atstovaus. Ar tai būtų Londono „Frieze“, ar Bazelio mugė. Ar pasirinks politinį korektiškumą, ar mes jam iššūkį. Mes, būdami įvelti į geopolitinę situaciją, kuri tiesiogiai susijusi su Ukraina, manau, viską darome teisingai. Tiesiog yra galimybė nutverti tam tikrą simbolinį kapitalą, jį perkelti į mugę, suteikti jai dar vieną papildomą reikšmę. Kodėl ja nepasinaudoti? Juk tai rinkodaros renginys, o pagal jos taisykles viską darome teisingai. Ir labai gerai, kad ta tema dar aktuali, neišsikvėpusi. Ją išnaudojo visi – tiek Venecijos bienalė, tiek Europos Sąjungos struktūros. O ukrainiečiai kaip įmanydami stengiasi pasinaudoti galimybe. Kadaise ir mes pasinaudojome, kai buvome ryškūs pasaulinėje scenoje, ir rusai pasinaudojo (jų kūrinių vertė ypač iškilo Michailo Gorbačiovo laikais). Konjunktūra naudojasi visi.
 
Mano galva, ukrainietiško meno desantas šiek tiek priminė mūsų istorijos prieš 20 metų dvelksmą: politiniai įvaizdžiai, penkiakampės, daug natūralaus medžio, žemių ir kitų gamtinių medžiagų, patosas...
...heroizmas, neoromantizmas, „žalieji žmogeliukai“, militaristinių problemų sukarikatūrinimas... Taip, visa tai yra. Maža to – ukrainiečiai ir šiaip yra dažni ir aktyvūs „Art Vilnius“ svečiai. Jei jie anksčiau nebūtų lankęsi, jei jie nebūtų matyti... O juk mums žinomos ir galerijos, ir autoriai, ir kūriniai, ir ikonografija. Dabar juos mums bandoma pateikti kaip išskirtinį įvykį. Todėl ši idėja buksuoja, nes nėra išskirtinumo meninės kalbos prasme, tai labai pasikartojantys dalykai.
 
Kokį matai skirtumą tarp vieno kuratoriaus organizuojamos mugės ir tokios kaip ši, kurią vertino komisija? Matyt, mažiau pavyko pasikviesti užsienio galerijų, nebeliko individualių ryšių ir kontaktų? Kiek pastebėjau, dažnai atvyksta su lietuvių menininku susijusi galerija.
Šią kvietimo, pasirinkimo strategijos, prioritetų politiką geriau galėtų pakomentuoti mugės organizatorė Diana Stomienė. Jai tikrai aiškesni ir žinomi visi priimamų sprendimų užkulisiai. Mes jau galime numatyti tik patį rezultatą. Kita vertus, anksčiau nebuvo tokios ryškios tendencijos, kad lietuvius kviečia užsienio galerijos, o lietuviai kviečia užsieniečius į savo galerijas. Galbūt tai idėjų ar finansinių galimybių infliacija. Bet man atrodo, kad čia atsispindi per patirtį, per laiką įgytas lankstumas. Aš pats, atstovaudamas Šiaulių dailės galerijai ir joje dirbdamas kuratoriumi, ilgainiui suvokiau paprastą dalyką, kad mes juk nebūtinai turime atstovauti šiauliečiams. Galime pasikviesti ir patį geriausią Lietuvos menininką ar užsienietį. Ir mums bus įdomiau, ir tas menininkas atras galimybę pasireikšti. Todėl ta maišatis yra ne trūkumas, o privalumas, galerininkų ir menininkų veiklos lankstumas, naujų bendradarbiavimo formų atsiradimas. Man rodos, atsiras ir daugiau formų, menininkai ieškos dar ryškesnių savęs pateikimo būdų. Programa turėtų tapti dar įvairesnė ir įdomesnė, nes reikia sulaikyti publikos dėmesį, ją kviesti, intriguoti ir įrodinėti savo reikalingumą – kito kelio nėra.
 
Kas labiausiai mugėje įsiminė ar patiko, kas nuvylė ir nepateisino lūkesčių?
Labai standartinis klausimas. Tuomet standartiškai ir atsakysiu, pabandysiu rasti išeitį. Pirmiausia stebina tai, apie ką užsiminei: kad vis dėlto šis reiškinys dar yra gyvas, gyvuoja ir kiekvienais metais atsinaujina, kad neegzistuojant tikrai meno rinkai nei šiame geopolitiniame-kultūriniame regione, nei pačioje Lietuvoje, neegzistuojant jokioms meno rinkos tradicijoms, pagaliau nesant net šios meno rinkos studijų (vos beprasidedant susidomėjimui meno rinkos, vadybos istorija), – vis tiek šis meno, kultūros festivalis išlieka. Tai mane stebina ir aš tuo džiaugiuosi. Patiriu tas išskirtines emocijas būtent čia, o ne šiuolaikinėje konceptualiojo meno parodoje ar kičinėje komercinėje galerijoje. Čia įvyksta kažkas naujo, nauja kombinacija – erdvės, žmonių, kūrinių, nuotaikos. Tai nuteikia pozityviai ir optimistiškai, regeneruoja kažkokias galias ir piešia ateities kontūrą, kad Lietuvos meno pasaulis gali vystytis ir dar viena kryptimi: klausykite, mes atsisakėme visų klišių ir stereotipų apie kūrėją ir meno kūrinį, mes drąsiai žvelgiame į rinką, nebijome jos dėsnių, išmanome rinkodarą, suprantame, kad tai visais laikais buvo be galo svarbu. Michelangelo buvo tobulas derybininkas su užsakovais, visi Nyderlandų menininkai puikiai mokėjo valdyti savo kūrinių rinkodarą nuo Hieronymuso Boscho iki Peterio Paulo Rubenso, jau prieš šimtus metų veikė turgūs, kur buvo sėkmingai parduodami tūkstančiai kūrinių, kur derėjosi menininkai ir pirkėjai, o paveikslai keliavo į prašmatnius olandų namus – visa tai buvo savaime suprantama meninio proceso dalis. Matyt, ir mums reikia sugrįžti į tokią istoriją, naujai pamatyti meno kūrinio ir auditorijos santykius. Koks nors Marcelis Duchamp’as, garsiausias konceptualistas, atrodė, kūrė tik sau visiškai nevartojamus objektus, bet iš tikrųjų jis jau turėjo galvoje turtingiausias Niujorko šeimas, kurioms galbūt juos įsiūlys. Ir, žinoma, tie objektai atsidūrė tų turtingų šeimų kolekcijose, nes jis orientavosi ne į masinę buržuazinę rinką, o į išskirtinę. Ir kūriniai buvo išskirtiniai bei įžūlūs, paneigiantys žemesnio lygio rinką. Tačiau tai vis dėlto buvo rinkodarinis ėjimas. Apie tai ir reikia mąstyti, o mugės reiškinys mus ir grąžina į realios meno politikos santykius.
 
O kas galėtų liūdinti? Liūdina visada tas pats: Lietuva, blogas oras, egzistencinė melancholija, įgimta depresija, kuri vis dėlto kaip lietuviško charakterio būdas prasismelkia visur, visur ji matoma – „Art Vilnius“ mugėje, gatvėje, žmonių santykiuose, renginio dinamikoje. Niekur nuo mūsų įspaudo nepabėgsi.
 
Ką manai apie parodytą lietuvių tapybą? Man rodos, ryškėja stipri jaunoji karta, kuri mugėje pateikta gana gausiai, tačiau kartu monotoniškai. Daug panašių jautriai nutapytų pastelinių spalvų paviršių ir ilgainiui ima atrodyti, kad autorius – vienas žmogus. Man regis, iš tikrųjų ji yra gerokai įvairesnė.
Ko tu kabinėjiesi prie jaunųjų? Jie yra įžvalgūs, išmano visas tendencijas, žino, kas yra paklausu, madinga, kokia turi būti tapybos kalba, potėpis, paviršius, į kokius vaizdinius orientuotis, kaip fragmentuoti, kaip būti giliam, jausmingam ir svajingam vienu metu, žino, kaip būti ironiškam ir intelektualiam, bet ir naiviam savo potėpiu ir spalva. Tai iškultivuotas globalus diskursas (tereikia atsidaryti Saatchi galerijos puslapį, kur sudėti jaunųjų paveikslai, ir pamatyti šią gramatiką). Jis išgirstas, išmoktas. Pasirinkus šią stilistiką stengiamasi dar spėti į madingų reiškinių procesą. Pasikeis sezonas – ir reikės vėl ieškoti kitos kalbos. Meno pasaulį, kaip ir kitus gyvenimo aspektus, persmelkia labai ryški mados dinamika, kurioje reikia gaudytis.
 
Pabaigai – apibendrinanti pastaba, kurią iš tiesų jau turbūt suformulavai: susidaro įspūdis, kad mugė tarsi nusistovėjo ir daugmaž numano apie savo auditoriją. Yra darbų, skirtų plačiųjų masių džiaugsmui, yra darbų išrankesniam žiūrovui, yra ir šiek tiek konceptualaus meno, klasikų ir jaunųjų kūrybos, ryškių į kičą linkstančių darbų nedaug. Tarsi susibalansavo kriterijai.

Tai yra megaįvykis, kuriam programa sudarinėjama labai jautriai atsižvelgiant į publikos galimybes, specifiką, skonius, sudėtį, ir nesvarbu, ar tai koncertas, ar kino festivalis. Kitaip tokie renginiai nefunkcionuoja, buksuoja. Todėl jie yra tokie nuspėjami. Jei pasižiūrėtume dar geriau, toks susikratymas, susidėliojimas nėra blogai. Kitos meno mugės jau turi kelių dešimčių metų patirtį ir visiems labai žinomos, susiklosčiusios, čia visi žino, ką gaus – kokio lygio, kokios įvairovės kūrinius, kokias kainas. Nes puikiai žinoma ir kolekcionierių publika. Tai gali būti europinio ar pasaulinio lygio renginys – visada aišku, kas atvažiuos. Tai keliolika pagrindinių šeimų, kurios dalį savo didžiulio kapitalo skiria šiuolaikiniam menui, ir keli visiems gerai žinomi brangiai perkami autoriai. Yra ir kiti rinkos lygmenys žemėjančia seka, kur viskas taip pat žinoma. Tai tortas, kurio visi sluoksniai aiškūs, į kurį primetama razinų ne perkančiai, o pramogaujančiai publikai. Kelnas, „Frieze“ ar Bazelis – tai išsikristalizavę renginiai, kurie tikrai neskuba publikos provokuoti, gąsdinti, šiurpinti, vilioti, nes taip ją tik atbaidytų. Todėl tokioje aplinkoje koks nors radikalus performansistas būtų nesusipratimas. Todėl ir Evaldas Jansas „Art Vilnius“ vaikšto su kostiumu, pasitempęs ir nelandžioja menininkams ir žiūrovams su kamera į akis. Tiesiog respektabilus menininkas. Tuo ir užbaikime.  

Danas Aleksa, „Privatus laikas“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Danas Aleksa, „Privatus laikas“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Tauras Kensminas, „Trianguliacija“. 2015 m.
Tauras Kensminas, „Trianguliacija“. 2015 m.
Andrius Erminas, „Mutacijos“. 2015 m.
Andrius Erminas, „Mutacijos“. 2015 m.
Nikita Shalennyi, instaliacija „Sibiras“. 2015 m. Geriausia „Art Vilnius’15“ instaliacija.
Nikita Shalennyi, instaliacija „Sibiras“. 2015 m. Geriausia „Art Vilnius’15“ instaliacija.
Ievgen Petrov, „Vilkai“. 2014 m. Galerija „TSEKH“. Geriausia „Art Vilnius’15“ užsienio galerija.
Ievgen Petrov, „Vilkai“. 2014 m. Galerija „TSEKH“. Geriausia „Art Vilnius’15“ užsienio galerija.
Remigijus Treigys, „Namas su stulpu (geltonas)“. 2015 m. „Prospekto“ galerija. Geriausia „Art Vilnius’15“ Lietuvos galerija.
Remigijus Treigys, „Namas su stulpu (geltonas)“. 2015 m. „Prospekto“ galerija. Geriausia „Art Vilnius’15“ Lietuvos galerija.
Petras Lincevičius, „Namukas laikui / Ryto nebus“, fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr. Galerija „Titanikas“. Geriausias „Art Vilnius’15“ jaunasis menininkas.
Petras Lincevičius, „Namukas laikui / Ryto nebus“, fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr. Galerija „Titanikas“. Geriausias „Art Vilnius’15“ jaunasis menininkas.
Laima Oržekauskienė, „Dedikacija tėvui. Vilniaus m. ligoninė. Palata Nr. 1“. 2012 - 2013 m. Galerija „ART-CART“. Geriausia „Art Vilnius’15“ menininkė.
Laima Oržekauskienė, „Dedikacija tėvui. Vilniaus m. ligoninė. Palata Nr. 1“. 2012 - 2013 m. Galerija „ART-CART“. Geriausia „Art Vilnius’15“ menininkė.
Baltos kandys, „Suktinis“. 2015 m. Panevėžio miesto dailės galerija
Baltos kandys, „Suktinis“. 2015 m. Panevėžio miesto dailės galerija
Iveta Laure, „Meilė ir šilkas“. 2014 m. Galerija „Maksla XO“
Iveta Laure, „Meilė ir šilkas“. 2014 m. Galerija „Maksla XO“
Žygimantas Augustinas, „Vaizdo poreikis: Homo Catinus“. 2014 - 2015 m. Galerija „Akademija“.
Žygimantas Augustinas, „Vaizdo poreikis: Homo Catinus“. 2014 - 2015 m. Galerija „Akademija“.
Daria Krotova, „Propaganda“, fragmentas. 2015 m.
Daria Krotova, „Propaganda“, fragmentas. 2015 m.