Gegužės pabaigoje Rygoje užsienio svečiams (prodiuseriams, kritikams, aktoriams ir kt.) buvo pristatyta latvių teatro programa. Keturios dienos, dvylika spektaklių, devyni režisieriai ar choreografai, septynios scenos. Ir keletas įspūdžių apie tai.
1
Apie programos sudarymą pasakodami organizatoriai – Naujojo teatro institutas – buvo atviri: nenorėta parodyti kelių geriausių spektaklių. Greičiau siekta, kad užsienio žiūrovai pamatytų šiuolaikinio Latvijos teatro įvairiapusiškumą. Todėl programoje buvo ir praėjusių metų Latvijos teatro apdovanojimų lyderis „Jūros ir žemės keliautojai“ (rež. Vladislavs Nastavševs), ir viena iš „Dirty Deal Teatro“ akcijos-skaitymų serijos „Karo užrašai“ dalių. Be to, parodyta ir šiek tiek šokio, kurto flamando Koeno Augustijneno („Iš Vecmilgravio su meile“) ir Kristīne Vismane („Pagauk mane“), jau matytos šiųmečiame „Naujajame Baltijos šokyje“.
Įvairove pasižymi ne tik spektakliai, bet ir temos. Žiūrovams pasiūlyta klasikos pastatymų (Strindbergas, Dostojevskis), didelių nacionalistiškai romantiškų spektaklių ir originalios dramaturgijos, nagrinėjančios šiandien ne tik lokaliai aktualius reiškinius – karą ar klimato kaitą. Taip pat buvo aišku, kad teks pamatyti ir labai skirtingų meninių sprendimų: nuo minimalizmo iki beveik pompastiško manipuliavimo vaizdais, kuriamais dešimties aktorių su Emīlio Dārzinio choru bei gyvai atliekama muzika.
Vargu ar tai gali stebinti. Lietuvoje rudenį, per „Sirenas“, organizatoriai taip pat sugebėjo surinkti margą kompaniją, rodančią labai skirtingus kūrinius. Nuo lietuvių ar užsieniečių spektaklių vaikams iki eksperimentinio vieną kartą teparodyto spektaklio – madų šou. Tačiau jausmas matant Lietuvoje kurtus darbus ne toks geras kaip žiūrint į tai, kas vyksta Latvijoje. Galbūt tik todėl, kad viskas pernelyg pažįstama, labai dažnai matoma, su visais pakilimais ir nuopuoliais. O gal didelėje Rygoje iš tiesų yra daugiau galimybių, intrigos, ieškojimų?
2
Ryga yra didelė, čia matoma tikra miesto kultūra. Yra ir garsių teatro menininkų, gimusių ir augusių mieste, todėl miesto kultūrą, įspūdingų laiptinių, Art Novo ir uosto patirtį su savimi atsitempusių į sceną. Dėl to akivaizdžiai skiriasi, tarkime, Eimunto Nekrošiaus, gimusio Pažobrio kaime, ir Alvio Hermanio, gimusio Rygoje, pasirenkamos temos, estetika, kultūros ženklai, tekstai. Iš žinomiausių mūsų teatro režisierių tikrai retas kuris gimęs mieste, o dar retesnis – mieste, didesniame nei Šiauliai. Tad nenuostabu, kad lietuvių teatre matome viską mažo miesto ar kaimo žmogaus, neretai susidūrusio su ne visai pažįstamu miestu, akimis. Iš ten į sceną ateina ne tik lyriška, metaforiška vaizdų kalba, muzikalumas, bet neretai ir uždarumas. Tad miestas tampa grėsme įprastam gyvenimo būdui, kaip rodoma, pavyzdžiui, Jono Vaitkaus režisuotame Kazio Binkio „Atžalyne“. Bene vienintelis Lietuvos teatre miesto kultūrai įdomiau atstovaujantis režisierius yra Oskaras Koršunovas. Ypač su savo senesniais darbais „Roberto Zucco“, „Shopping and Fucking“ ar „Ugnies veidu“.
3
Tokiame mieste kaip Ryga yra didesnė nei likusioje Latvijoje kūrybingų žmonių koncentracija. Gal todėl latvių teatre galima matyti nenutrūkstamą režisierių kartų kaitą. Žinoma, ne visi jie vienodai stiprūs ir įdomūs, bet mažų mažiausiai sugebantys sukurti darbus, rodytinus užsienio žiūrovams.
Rygoje matytų latvių režisierių amžius yra 30–50 metų: nuo Valterio Sīlio iki Alvio Hermanio. Tarp jų yra Elmāras Seņkovas, Vladislavas Nastavševas, Dimitijus Petrenko, Viesturas Meikšānas. O greta – ir dar jaunesnė choreografė K. Vismane. Latvijoje teatro mokoma panašiai kaip pas mus, teatrų veikimo sistema taip pat nelabai skiriasi. Įdomu, kaip ten atsirado ryškesnių vidurinės ir jaunosios kartos režisierių?
Režisierių gausa reiškia, kad ir estetiškai, ir tematiškai čia vietos yra viskam: nuo stilingo mąstymo apie žmogų, gražių klasika paremtų pasakojimų iki minimalistinio kalbėjimo apie globalias kiekvieną iš mūsų veikiančias problemas. Daugiau žiūrovų – daugiau galimybių rastis įvairovei?
4
Bene maloniausius jausmus, prisiminus Rygą, sukelia prisiminimai apie Jānio Balodžio darbą. Simpatiją šiam dramaturgui jaučiu ne tik todėl, kad norisi palaikyti visus teatrui rašančius gabius jaunus žmones. Bet ir todėl, kad tai, ką jis daro teatrui ir scenoje, yra įdomu.
J. Balodį pirmą kartą mačiau Kaune, kai 2013 m. Baltijos šalių dramaturgijos festivalyje buvo parodytas jo kartu su V. Siliu sukurtas spektaklis „Nacionalinis plėtros planas“. Jau tada vaidinantis dramaturgas paliko gerą įspūdį: nors darbas ir atrodė pernelyg ilgas, buvo kiek saldokų žiūrovų šokdinimo inkliuzų, bet kalbėta apie savo šalį, jos politiką ir tos politikos poveikį žmogui. Po daugybės metų mėginimo atsiriboti nuo politikos lietuvių teatre toks jaunų latvių atvirumas atrodė labai naujai.
Gegužę Rygoje buvo galima pamatyti du J. Balodžio ir V. Silio darbus. Pirmasis – „Prarastoji Antarktis“ pagal to paties pavadinimo Jameso McClintocko knygą. Čia patį mokslininką vaidino jaunas aktorius Tomas Liepajniekas. Jo lūpomis buvo pasakojamos istorijos apie Antarkties gyvūniją, nardymą po ledu, miesto žmogui nelabai suprantamas vandens gyvūnų rūšis. Ir nors kartais tikrai kilo abejonių dėl faktų tikrumo, tuo ir buvo manipuliuojama: juk čia teatras, žaidimas, aktorius tik apsimeta, kartais tyčia perspausdamas. Kad pusantros valandos trunkantis monologas neatsibostų, jis iliustruojamas subtiliais skirtingomis technikomis sukurtais Ievos Kauliņos piešiniais. O pati spektaklio pabaiga galiausiai net sugraudina. Šis netikras mokslininkas, ką tik nesustodamas, nelabai sistemingai tauškęs apie kažkokius nelabai aktualius gyvius, galiausiai iš tikro papasakoja, kad mes savo perdėtu vartojimu skatiname kai kurių gyvūnų rūšių išnykimą. Galima nujausti, nors tai ir nepasakoma, kad viena iš tokiu būdu išnaikintų rūšių ilgainiui galime būti ir patys.
Asmeninę poziciją ir globalią problemą J. Balodis derina ir kitame gegužę matytame darbe „Kelionė į Kijevą dvi dienos prieš paliaubas“. Šis pjesės skaitymas yra „Dirty Deal Teatro“ projekto „Karo užrašai“ dalis. Jis įtraukė ir daugiau latvių režisierių bei dramaturgų, kurie galėjo pasakoti kokias tik norėjo istorijas karo tema. Jos rodomos kartą, o paskui diskutuojama su žiūrovais. Tai, ką pagal šį projektą sukūrė J. Balodis ir V. Silis, mums buvo pakartota.
Čia ir vėl pats dramaturgas buvo atlikėjas. Jis skaitė, leido garso įrašą, rodė nuotraukas, valgė, kalbėdamasis su savo tėvu bandė išsiaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta Ukrainoje. Apie tai kalbėti mėgino ir po skaitymo vykusioje diskusijoje susirinkę žmonės: aktyvistės, mokslininkė, patys kūrėjai. Tačiau diskusijai pritrūko gyvybės ir (auto)ironijos, kurią skaitymui suteikė J. Balodis, pasakodamas istoriją apie save.
5
Nustebino Kirillo Serebrennikovo sprendimas statyti spektaklį apie latvių legendą Rainį. „Rainio sapnai“ rodo sušiuolaikintą Rainio sapnų, košmarų fantasmagoriją, apipintą jo tekstais, gyva muzika, choro dainavimu ir daugybe labai dailių vaizdų. Ir nors spektaklis pasakoja apie vieną iš legendinių latvių, kai kurie įvaizdžiai – moteris šieno kupetoje, netikėtai, pravėrus duris, užgiedantis choras, aplink garsaus žmogaus skulptūros galvą vykstantis kasdienis gyvenimas, medinis interjeras, į sceną įvežta medinė saulė – atrodė visiškai tinkami pasakojant tiek apie latvius ar lietuvius, tiek ir apie rusus. Tad spektaklis, paradoksalu, buvo skirtas specifinei publikai, žinančiai, kas yra Rainis, ir bent šiek tiek išmanančiai jo gyvenimo kontekstą, o kartu manipuliavo nesunkiai suprantamais stereotipais.
5.05
Įdomu, kad V. Meikšānio režisuotame Mariaus von Mayenburgo „Kankinyje“ vaidina trys Rygos naujojo teatro aktoriai (Elita Kļaviņa, Gatis Gāga, Vilis Daudziņis), kurie sugeba sukurti visus pjeses personažus, o Benjaminą pavaidina visi, kartais net vienu metu. Šis spektaklis, regis, gerokai įdomesnis už taip pat šiemet išleistą O. Koršunovo premjerą. Labiausiai todėl, kad vietoj iliustravimo čia imamasi interpretavimo. Ir raktas čia, regis, pakeistame pavadinime. Latviškai kankinys yra „moceklis“, o režisierius, pakeisdamas vos vieną raidę, kankinį paverčia mokiniu („māceklis“) ir taip pavadina spektaklį. Taip sustojusiame laike, kur visada penkios po penkių, visi trys aktoriai tampa mokiniais, apaštalais, skelbiančiais tikėjimą pergale prieš kitaminčius, kitatikius ar silpnatikius, nesvarbu kokia kaina. Ir per tokį veiksmą, ir po pjesės finalo atsukdami žiūrovams veidrodžius, spektaklio kūrėjai primena, kad ir kiekvienas iš mūsų galime mokytis ir mokyti. O su tuo, akivaizdu, reikia elgtis labai atsargiai.
6
A. Hermanio spektaklis „Dvylika kėdžių“ paliktas programos pabaigai. Kaip savotiškas desertas. Turbūt neatsitiktinai. Aktoriai nuostabūs (bent du – vaidindami antrą spektaklį tą pačią dieną), kuriami žavūs komiški, kartais groteskiški numeriai, tarp epizodų pasakojami nelabai skoningi anekdotai apie žydus ir viskas atrodo lengva ir paprasta. O Gundaras Ābloiņis su Andriu Keišiu – vienas keisčiausių ir kartu gražiausių aktorių duetų. Bet viskas smagu ir paprasta tik iki kol Ostapui Benderiui perrėžiama gerklė, o Kisa sužino, kad visas lobis išleistas teatro statyboms. Tik čia, klausantis pasakojimo apie tai, kaip panaudoti tiek ilgai ir su nuotykiais ieškoti pinigai, paaiškėja, kad visas lobis, kurio ir reikėjo režisieriui, yra jo teatras. Šiuo atveju – kiek apšepęs Naujasis Rygos teatras. Bet kad ir apšepęs, vis tiek norisi į jį grįžti.
