Thomasą Hardy kinas mėgsta – sunku būtų suskaičiuoti visas jo kūrinių ekranizacijas. Thomaso Vinterbergo „Toli nuo skubančios minios“ („Far from the Madding Crowd“, D. Britanija, JAV, 2015), regis, bus jau penktas filmas pagal 1874 m. Hardy parašytą romaną. Yra dar ir opera, miuziklas, spektaklių (tarp jų ir šokio), populiarus komiksas „Tamara Drewe“ (beje, savo ruožtu įkvėpęs „Džemą Boveri“), anime, muzikos albumų ir dar daug visokių nuorodų, kurios galėtų sugulti net ir į kokią nors disertaciją. Rašytojo amžininkams Hardy romanai atrodė skandalingi, pernelyg natūralistiški, atvirai rodantys britų visuomenės socialines problemas. Karalienės Viktorijos laikais moralės klausimai literatūrai buvo itin opūs, bet bijau, kad dabar retas juose įžvelgs ką nors panašaus, juolab nesuprantamas bus ir pavadinimas – pasirinkęs elegiško Thomaso Gray’aus eilėraščio apie provincijos kapines eilutę, Hardy jai suteikė gana ironišką, prieštaringą prasmę, esą ir toli nuo didmiesčio šurmulio verda aistros ir dūžta likimai.
Matyt, kiną iki šiol pirmiausia traukia stiprūs Hardy veikėjų charakteriai ir jų žūtbūtinės kovos su likimu. Tokie personažai domina ir Vinterbergą – neteisingai pedofilija apkaltintas „Medžioklės“ herojus, iš gyvenimo dugno nuolat bandantys iškilti „Submarino“ ir fantastinio filmo „Viskas apie meilę“ veikėjai metė iššūkį visuomenei, jos normoms ir pabandė įrodyti savo tiesą, panašiai kaip Hardy romanų Tesė ar Džudas.
Pagrindinė „Toli nuo skubančios minios“ veikėja Batšeba Everdyn (Carey Mulligan) priima kiekvieną likimo iššūkį. Anksti likusi našlaitė ir atsisakiusi guvernantės „karjeros“, tetos fermoje ji įsimyli kaimyną Ouką (Matthias Schoenaerts), bet atsisako už jo tekėti, nes nenori būti vyro daiktu, juolab kad yra už jį neturtingesnė. Tačiau netrukus jų socialinė padėtis pasikeis: Betšeba paveldės turtingo dėdės dvarą, o savo avis praradęs Oukas taps jos piemeniu ir ištikimu sargu. Batšeba neslepia, kad nori būti savarankiška, ji atstumia ir savo naują kaimyną – turtingą vienišių aristokratą Boldvudą (Michael Sheen), kad galiausiai ištekėtų už žavaus niekšo – seržanto Trojaus (Tom Sturridge). Trys vyrai – trys potencialūs Batšebos gyvenimo variantai, kuriuos Vinterbergas siūlo įsivaizduoti, kartu, žinoma, aktualizuodamas moters ir jos pasirinkimo temą.
„Toli nuo skubančios minios“ – solidus, puikiai dramaturgiškai su romano apimtimis susidorojęs, todėl, manau, neužrūstinsiantis tų, kurie jį skaitė, meistriškai Charlotte’s Bruus Christensen nufilmuotas (didžiojo filmo veiksmo dalis filmuota natūroje, t.y. lauke, sukuriant neįtikėtinai jausmingą peizažo efektą) ir gerai suvaidintas filmas apie meilę, pasižymintis gražiais veikėjų kostiumais ir gana įkyria holivudiška muzika. Bet žiūrint filmą vis nepalieka įspūdis, kad pačiam Vinterbergui ši istorija neįdomi. Nors gal taip atrodo todėl, kad būtent Vinterbergo „Šventė“ (nufilmuota rankose laikoma kamera, be dekoracijų, kostiumų, papildomo apšvietimo, orkestro muzikos) tapo garsiausiu XX a. pabaigos „Dogmos“ kino manifestu. Apie dogmišką režisieriaus temperamentą primena nebent garsioji kardo scena, kurioje Trojus pakeri Batšebą. Autoironijos ir temperamento jai tikrai nestinga.
