Niekad nepraleidžiu progos pasižiūrėti Rogerio Michello „Noting Hilo“. Jis primena auksinių Holivudo laikų komedijas apie vyrų ir moterų santykius, kuriose moterys visada pasiekdavo savo tikslą. 2010 m. sukurto Michello „Labo ryto“ (TV3, 11 d. 21.05) herojė – televizijos prodiuserė Bekė, kurią suvaidino Rachel McAdams, – taip pat iš tokių moterų. Ji nori prikelti pusrytinę televizijos laidą, kuri vadinasi „Morning Glory“.
Tačiau Michello filmas – ne tik istorija apie televizijos žmonių ambicijas ir sudėtingus santykius, bet ir gana kartokas pasakojimas apie nuolat, deja, ne į gerą pusę besikeičiantį pasaulį ir vis labiau mus kvailinančią televiziją. Dauguma skaitytojų, neabejoju, pritars šiai nuomonei ir Harrisonui Fordui, kuris vaidina patyrusį žurnalistą ir mizantropą Maiką. Kadaise jis atsidurdavo ten, kur vykdavo kas nors svarbaus, gavo visus įmanomus apdovanojimus, bet dabar jam paaiškinta, esą nesupranta naujųjų medijų specifikos ir turi trauktis. Maikas pasitraukė ir tapo niurgzliu bei beveik chamu. Ko gero, ir būtų galutinai juo tapęs, jei ne darboholikė Bekė, kuriai televizija ir yra gyvenimas. Gavusi darbą rytinėje laidoje ir nusprendusi pakelti jos beviltiškus reitingus, Bekė laidos vedėju pakviečia savo lyg dievaitį garbinamą Maiką. Tačiau šiam rytinė laida – gėda ir pažeminimas. Maikas nuoširdžiai nesupranta, kodėl jam reikia tiesioginiame eteryje kepti pyragus, komentuoti siužetus apie menopauzę, ir dar kartu su ne pirmos jaunystės „Mis Arizona“ (Diana Keaton).
Karjerą garsiajame „Royal Shakespeare Company“ teatre Johno Osborno ir Samuelio Becketto asistentu pradėjęs, o vėliau ir jo režisieriumi tapęs Michellas gerai suvokia šiuolaikinės kultūros situaciją, kai tikras žvaigždes išstumia įžymybės, kurios yra niekas, visiškas nulis, bet puikuojasi visur. Geriausias pavyzdys – Kim Kardashian, bet ir pas mus tokių nulių nors karučiu vežk kiekvienoje televizijoje ir aplink ją. „Labas rytas“ gerokai išsityčioja ne tik iš panašių veikėjų, bet ir iš televizijos apskritai, nors ir netampa jos satyra.
François Ozonas – iš tos režisierių kartos, kurie sugeba idealiai imituoti kiekvieną žanrą, stilių, konvenciją. 2013 m. jo sukurtas keturioliktas ir bene melancholiškiausias filmas „Jauna ir graži“ (LRT kultūra, 15 d. 23 val.) taip pat turi daug sąsajų su kino istorija, kad ir su Erico Rohmero filmais, nors reiškinys, kurį savo filme bando suprasti Ozonas, naujas. Filmo herojė septyniolikmetė Izabelė (Marine Vacth) atostogaudama su tėvais praranda nekaltybę, o grįžusi namo pradeda susitikinėti su vyrais už pinigus.
Šiuolaikiniame kine vis labiau nusitrina erotikos ir pornografijos, meilės ir sekso ribos. Tai akivaizdu ir Ozono filme, tik jis vis dėlto kalba ne apie tai, o apie Izabelės infantilizmą. Mergina jaučia malonumą ne todėl, kad užsiima seksu su turtingais vyrais prabangiuose viešbučiuose, ir net ne dėl solidžių sumų – režisieriaus akivaizdžiai nedomina socialinės ar moralinės problemos. Izabelė bando suprasti, kaip į vis naujas patirtis reaguoja jos kūnas. Juk būtent kūnas vis dažniau atsiduria ne tik įvairių medijų, bet ir šiuolaikinio meno dėmesio centre. Kai nesugebi įsigilinti į save ir pasaulį, vienintelis atskaitos taškas lieka kūnas. Tačiau filmo pabaiga bus tradicinė, ji privers Izabelę subręsti.
Dar vienas Olesio Jančuko 2000 m. filmas „Nenugalėtasis“ (LRT kultūra, šįvakar, 10 d. 22.30) ir vėl sugrąžins į naujausią Ukrainos istoriją. Jis skirtas kontroversiškai politikos ir karinio veikėjo, Ukrainos sukilėlių armijos vado Romano Šuchevičiaus (1907–1950) figūrai.
1950-ųjų pradžioje jis suprato, kad pasipriešinimas sovietų armijai pasmerktas ir nusprendė pereiti į pogrindžio kovą. Tačiau ko turės atsisakyti Šuchevičius, kad pasidalytų su savo kariais partizano likimą? Emigranto gyvenimo patogumų? Laimės būti kartu su mylima moterimi? Tikėjimo, kad Ukraina bus nepriklausoma?
Šis Jančuko opusas taip pat neišvengė schemų bei kitų akivaizdžių ankstesnių filmų bėdų, kurios turi būti pamokomos panašius filmus besirengiantiems kurti lietuviams. Tačiau jis primins prieš kelis dešimtmečius lietuvių kine svarbius vaidmenis sukūrusį ukrainiečių aktorių Grigorijų Gladijų (Gregory Hlady). Suvaidinęs M.K. Čiurlionį Jono Vaitkaus „Zodiake“ (1985), pagrindinį vaidmenį Arūno Žebriūno „Chameleono žaidimuose“ (1986) bei dirigentą Vaitkaus „Don Žuane“ (1987), jis netrukus įsikūrė Kanadoje. Gladijus filmuojasi JAV, Kanadoje ir Europoje, stato spektaklius, vaidina teatre. Gaila, kad pas mus jis kažkodėl pamirštas.
