Birželio 28 d., dešimta valanda penkiolika minučių vakaro, Piero Paolo Pasolini aikštė, ekrane neapolietiškas, klasika tapęs nebylusis filmas „Asunta Spina“ (rež. Gustavo Serena, 1915). Jaukioje vasaros tamsoje, ekrane, įrėmintame medžių, lėtai pasklinda švelni šviesa iš visai šalia stovinčio ir rūkstančio it mažas kaminas kino projektoriaus. Kartu su šviesa pasklinda ir kvapas it degančios žibalinės lempos. Prasideda kino patirtis, kokios gyvenime dar neteko patirti – kinas po atviru dangumi, karštą naktį, per senovinį, anglių lempos projektorių – kinas nepaprastai aiškus ir ryškus, bet ir kartu labai subtilius, švelnus, gyvai įgarsinamas ir kvepiantis!
Taip ypatingai pradėjau savo kelionę į sugrįžtantį kiną – nuo birželio 27 d. iki liepos 4 d. Bolonijoje jau 29 kartą vyko kino festivalis „Il Cinema Ritrovato“ („Sugražintas kinas“). Kai festivalių ratas vis plečiasi ir jo sukimasis vis greitėja, Bolonijos kinematekos fondo (Fondazione Cineteca di Bologna) organizuojamas renginys trumpam šį ratą pasuka į kitą pusę, taip sulėtindamas tempą ir primindamas apie tai, kas turi būti prisiminta. Šis festivalis nėra naujienų medžiotojas – čia nekovojama dėl premjerų skaičiaus, nepardavinėjami dar nebaigti kurti filmai. „Il Cinema Ritrovato“ – atrastų archyvuose, mažai žinomų ar visai nežinomų filmų ir klasikinio kino festivalis, kuriame daug dėmesio skiriama kino restauravimui ir išsaugojimui.
Visą festivalio programą sudaro trys pagrindinės dalys: „Laiko mašina“, „Erdvės mašina“ ir „Sinefilų rojus“ . Kiekviena jų dar apima po kelias sekcijas. Dvi pirmos programos siūlo pakeliauti po kino istoriją skirtingomis trajektorijomis – keliaujant laiku ir keliaujant per šalis. Atsidūręs laiko mašinoje gali susipažinti su Albertu Samama Chikly’u, Valentina Frascaroli, „The Velle connection“ 1900–1930: Gastonu, Maruciu ir Mary Murillo, pastarųjų dviejų bendradarbiavimo rezultatas, filmas „Princesė ir klounas“ (1924), taip pat buvo parodytas iš nitratinės juostos. Laiko mašina siūlė nukeliauti į laiką prieš šimtą metų – įdėmiai pažvelgti į nebylaus italų kino istoriją ir nusikelti į armėnų genocidą bei tai, kas buvo vėliau.
Albert’as Samama Chikly – pirmasis kino žmogus Tunise. Susipažinęs Prancūzijoje su broliais Lumière’ais ir pats domėjęsis technikos naujovėmis, grįžęs į Tunisą tapo pirmuoju kino šaukliu. Rodė Lumière’ų filmus ir pats netrukus pradėjo fotografuoti bei filmuoti dokumentinius vaizdelius ir vaidybinius filmus. Bolonijoje buvo išsamiai pristatyta Albert’o Samama Chikly’o kūryba – parodyta ne tik išlikusi filmuota dokumentinė medžiaga, neabejotinai svarbūs Pirmojo pasaulinio karo kadrai, bet ir 10 likusių minučių iš valandos trukmės pirmojo Afrikos žemyne sukurto vaidybinio filmo „Zohra“ (1922). Taip pat buvo surengta jo fotografijų paroda. Eksperimentuodamas su techninėmis fotografijos galimybėmis – ilgos trukmės ekspozicija, fotografavimu iš paukščio skrydžio (tuomet oro baliono) ir po vandeniu – Chikly ilgainiui ištobulino ir meninį žvilgsnį: puikios kompozicijos ir šviesos panaudojimas jo nuotraukoms suteikia magiško realizmo įspūdį, taip pat, aišku, liudija apie tuometinę situaciją Tunise ir Pirmąjį pasaulinį karą.
„Erdvės mašina“ pasiūlė tris naujai restauruotus projekto „Pasaulio kino projektas“ filmus – Ousmane’o Sembene’o filmą „Juodaodė mergina“ („The Black Girls“, 1966, Senegalas), Lino Brockos „Insiang“ (1976, Filipinai) ir Ahmedo El Maanouni „Alyam alyam“ (1978, Marokas). Vienas nuostabiausių atradimų festivalyje tapo Sembene’o, Senegalo kino pionieriaus, filmas „Juodaodė mergina“. Filmas labai prancūziško stiliaus (dėl savaime suprantamų priežasčių), bet kartu jame sukurtas visiškai savitas ir originalus Diouanos portretas, tarsi atspindintis Senegalo situaciją. Filmo įvykiai rodomi iš senegalietės merginos perspektyvos. Jos skaudus vidinis monologas – užkadrinis balsas leidžia suprasti, kas vyksta Diouanos galvoje, kai jos darbdaviai, pasiturinti prancūzų šeima, negali ar nenori suprasti jaunos merginos elgesio. Kontrastingi nespalvoti kadrai, rafinuota kadro kompozicija ir stambūs planai restauruotoje filmo versijoje atgyja kaip vienas įstabiausių kūrinių, padėjusių pamatus Senegalo kinui ir atkreipusių tarptautinės kino bendruomenės dėmesį į talentingą režisierių.
Kitos trys kelionės kryptys: Iranas, Sovietų Sąjunga ir Japonija. Pirmoji kelionė „Paprastas įvykis“ supažindino su Irano Naujosios bangos gimimu. Įsiminė nespalvota Farrokho Ghaffari juodoji komedija „Kupriaus naktis“ („The Night of the Hunchback“, 1964). Viena naktis, šeši nelaimėliai, besistengiantys išspręsti keblią situaciją – atsikratyti maistu užspringusio aktoriaus kūno, nuslėpti kontrabandą ir apeiti užkardas. Visus veikėjus susieja vienas kūnas ir oficialių Irano pareigūnų baimė.
Be atradimų, kurie nežinia kaip kitaip ar išvis būtų nutikę, „Il Cinema Ritrovato“ yra puiki proga dar kartą pamatyti klasika tapusius kino kūrinius. Po kelionių laiku ir erdve galima patekti ir į sinefilų dangų, kuriame atgiję „Technicolor & Co“ filmai, Ingrid Bergman ir Leo McCarey’io retrospektyvos. Atkurti ir restauruoti filmai – tarp jų ir Satyajito Ray’aus „Apu trilogija“. Programoje „Italijos pokario retenybės“ buvo parodytas dokumentinis Piero Paolo Pasolini bei Giovani Bonfanti filmas „Gruodžio 12-oji“ („12 dicembre“, 1972), kurio tema – 1969 m. gruodžio 12 d. Milane anarchistų susprogdinta bomba, nusinešusi ne vieną gyvybę. Dėl politinių priežasčių Pasolini negalėjo būti paminėtas kaip režisierius, bet rasti pokalbiai su studentais liudija jo bendraautorystę.
Džiugino retai pasitaikanti galimybė kertinius kino istorijai kūrinius pirmą kartą pamatyti dideliame kino salės ekrane. Išlauktos tokios dvi peržiūros buvo neseniai restauruota Robert’o Bressono juosta „Baltazaras“ („Au Hazard Balthazar“, 1966) ir kino pasaulį sudrebinęs ir visam laikui įsiminęs Chantal Akerman filmas „Jeanne Dielman, 23 quai du commerce, 1080 Bruxelles“ (1975).
Šioje programoje pristatytos ir dviejų režisierių – italo Renato Castellani ir ilgamečio festivalio svečio ir meno vadovo, pernai mirusio suomių režisieriaus Peterio van Bergho retrospektyvos. Iki festivalio neteko matyti nė vieno jų filmo. Anot festivalio programos sudarytojų, Castellani karjerą užtemdė Luchino Visconti kūryba. Pastarojo filmas „Jausmas“ („Il Senso“) 1954 m.Venecijos kino festivalyje nustelbė Castellani filmą „Romeo ir Džuljeta“. Castellani’ui rūpėjo jauno žmogaus pasaulis, jo keliami klausimai ir lemtingi apsisprendimai. Filmo „Svajonės stalčiuje“ („I Sogni Nel Cassetto“, 1957) seanse buvo parodytos dvi egzistuojančios filmo pabaigos. Režisierius patyrė didelį spaudimą iš prodiuserių – vieni reikalavo dramatiškesnės pabaigos, kiti – pozityvesnės.
Lietuvos kino teatruose galimybių pamatyti klasikinius kino kūrinius mažai, be „Skalvijos“ kino centro ir kino festivalių siūlomų retrospektyvų daugiau pasirinkimų ir nėra. „Il Cinema Ritrovato“ į didžiąją miesto aikštę (Piazza Maggiore) kvietė pažiūrėti Michaelo Curtizo „Kasablankos“ (1942), Busterio Keatono filmų „Vieną savaitę“ ir „Šerloką jaunesnįjį“, Luchino Visconti „Roko ir jo brolių“ (1960). Į aikštę vakarais susirinkdavo daugiau nei tūkstantis žmonių, plodavo po filmų iš širdies ir neskubėdami skirstydavosi namo kartais net gerokai po vidurnakčio. Ir tai nėra tik ženklas, kad Bolonijos gyventojams ir svečiams labiau rūpi klasikinis kinas, Vilniuje kinas po atviru dangumi, deja, tapo tiesiog apmokestintu kino teatru po atviru dangumi, į kurį ne visi gali patekti.
„Il Cinema Ritrovato“ įsiminė visam laikui – tai puikus festivalis kino gerbėjams ir tyrinėtojams, tai festivalis, kuris sugrąžina kiną į jo namus – kino teatro sales. Ir tikrai dar ne kartą norėsis grįžti į sugrąžintą kiną.