7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Hipnotizuojantys ratai

„SuRrounded“ koncertas-performansas „Menų spaustuvėje“

Brigita Jurkonytė
Nr. 27 (1133), 2015-07-10
Muzika
Džeraldas Bidva, Raimondas Sviackevius, Donatas Bagurskas. L. Vansevičienės nuotr.
Džeraldas Bidva, Raimondas Sviackevius, Donatas Bagurskas. L. Vansevičienės nuotr.
Senojo kino gerbėjai tikrai pamena 1956 m. Michaelio Andersono režisuoto filmo „Aplink Žemę per 80 dienų“ („Around the World in 80 days“) pirmąsias minutes – čia personažas Žanas Paspartu hipnotizavo žiūrovus tiesiog važinėdamasis Londono gatvėmis didžiuliu vienaračiu dviračiu. Ratai, sukami laidiniai telefonai, vinilinėse plokštelėse įrašytą muziką grojantys gramofonai dažnai pasitelkiami ir dramos teatrų spektakliuose. Tačiau ar teko susimąstyti, su kokiais šiuolaikinės muzikos opusais galėtų būti gretinami šie besisukančių objektų vaizdai?
 
Liepos 1 d. „Menų spaustuvėje“ įvykusiame akordeono muzikos koncerte-performanse „SuRrounded“ akordeonistas Raimondas Sviackevičius, smuikininkas Džeraldas Bidva ir kontrabosininkas Donatas Bagurskas atliko šešias savaip sukimosi idėją įprasminančias šiuolaikines lietuvių (šiai sudėčiai skirtos aranžuotės) ir užsienio autorių kompozicijas, kurias lydėjo specialiai šiam koncertui pritaikytos, į muzikinį vyksmą dar labiau įsukusios videomenininkės Jurgos Barilaitės (bendradarbiauta su Andriumi Kviliūnu) videoinstaliacijos.
 
Renginio koordinatorė Rūta Šetikaitė anotacijoje atskleidė rengiamos vizualinės medžiagos meninius siekius: „Klausytojai bus įtraukti į beribį garsų ir vaizdų asociacijų pasaulį. Sinchronizuotos ir atsitiktinės, kartais chaotiškos garso ir vaizdo jungtys ištrins skirtingų meno šakų ribas, o nenutrūkstama vyksmo tėkmė, supanti, atrodo, iš visų pusių, neabejotinai giliai panardins į šį performansą ir klausytojus-žiūrovus“. „SuRrounded“ koncerto-performanso negalėtume priskirti audiovizualiniams projektams, kurie pasižymi glaudžia vaizdo ir garso sinteze, dažniausiai pasiekiama dailininkams ir kompozitoriams kartu įgyvendinant visą kūrybinį procesą – nuo prekompozicijų iki išbaigtų opusų. Muzikiniame audinyje esantys akcentai tik retais atvejais sutapdavo su videomedžiagos perjunginėjimu. Dažniausiai buvo pastebima ir girdima vizualikos ir muzikos akcentų poliritmika, kuri padėjo dviejose skirtingų meno rūšių medžiagose lengviau atrasti sąsajas su „sukimosi“ koncepcija. Performanso atlikėjai buvo tarsi išlaisvinti iš pernelyg suveržtų technologijų pančių. Jie neprivalėjo nuolat gręžiotis į tamsią sceną apšviečiančias videoinstaliacijas ir atidžiai stebėti jų kaitą. Ansamblis laisvai atsidavė savosioms interpretacijoms, visus likusius techninius klausimus patikėdamas videomenininkei Barilaitei, šviesų dailininkui Vytautui Novickui ir garso režisieriui Kastyčiui Narmontui.
 
„SuRrounded“ koncerte-performanse visos kompozicijos buvo sujungtos tarsi į vieną ciklą. Norint išlaikyti nenutrūkstamą tėkmę, stengtasi išvengti publikos plojimų tarp skirtingų autorių kūrinių. Šio quasi ciklo dalys sujungtos elektronikos atliekamu, „vėjų gūsius“ primenančiu efektu arba attacca principu (iš penktosios į šeštąją kompoziciją). Taip įprasmintas besisukančio rato – iš vieno į kitą nuosekliai pereinančių kūrinių – modelis.
 
Pradėta moldavų kilmės kompozitoriaus Sergejaus Berinskio „Seaworld“ smuikui ir akordeonui. Videoinstaliacijoje pasirodė mergina, kuri pravėrė scenos uždangą ir netrukus ją vėl užvėrė. Nejaugi tai ir buvo pasirodymas? Pasirodymas baigėsi net neprasidėjęs? Beliko stebėti banguojančios uždangos vaizdą. Netrukus nuskambėjo nekantriai laukti pirmi smuiko ir akordeono garsai. Nuolatinis plėtojimas – iš vienos muzikinės minties išauga kitos giminingos mintys kaip giliai į žemę įaugusio medžio šaknys, atsiskiriančios į dar kelias atšakas... Šis muzikinių minčių srautas ir sukūrė bangavimą, taip pat dvelkiantį ramybe kaip ir videomedžiagoje. Jūroje gyvybė slypi po vandeniu, tikrasis menas – už uždangos. Videomenininkė Barilaitė čia pasitelkė ironiją. Pati būdama vizualistė, ji jūros ir muzikos pasaulių pažinimą susiejo ne su matymu, o su girdėjimu.
 
Suomių autoriaus Erkkio Jokineno opusas „Alone“ akordeonui įtraukė į keistą, erotikos elementų persmelktą būseną. Kūrinio idee fixe – susidvejinęs kūnas. Videomedžiagoje matomas šokančios moters šešėlis (numanoma, kad filmuojama buvo pati Barilaitė). Akordeonu grojant agresyvų, fantastinių būtybių šokį primenantį epizodą, moters kūnas pradėjo dalintis perpus. Netrukus vienas priešais kitą jau šoko du identiškų kontūrų šešėliai. Toliau sekė beprotiškas žaidimas – kūnas tai susidvejindavo, tai vėl susiliedavo į vieną. Taip kaitaliota per visą kompoziciją. Atrodė, kad filmo juostelė buvo vis pasukama į priekį ir netrukus vėl atsukama atgal.
 
Andriaus Maslekovo „Dissipating Fragrances“ smuikui ir akordeonui privertė iš naujo permąstyti pradžios ir baigties sąvokų prasmes. Gyvybė įsižiebia ir užgęsta... Ratas atsiveria ir užsiveria... Tačiau kažkas tuoj pat pradeda braižyti naują ratą! Maslekovo kūrinys, manau, galėtų atspindėti šiuos pamąstymus. Jaustas nuolatinis muzikos alsavimas. Tarytum iš nieko prasidėjęs fragmentas vėliau išsisklaidydavo laike ir pamažu išnykdavo visiškoje tuštumoje. Ilgainiui įsižiebdavo ir kitas panašios dramaturgijos fragmentas. Analogijų buvo galima rasti ir videoinstaliacijose: nuspręsta pasirinkti iš kažkur vis kylančių, vėliau ore besisklaidančių ir galiausiai visai pradingstančių dūmų vaizdus.
 
Kitas tą vakarą atliktas kūrinys – Ramūno Motiekaičio „Sur(r)ounded“ akordeonui ir elektronikai. Išklausius pirmuosius taktus, iškart kilo du klausimai: kodėl elektronikai pritaikytas toks „šaltas“, „metalinis“ tembras ir kaip semantiškai reikėtų paaiškinti akordeonisto Sviackevičiaus atliekamą partiją? Atsakymus į šiuos klausimus surasti padėjo videomedžiaga, kurioje buvo galima išvysti plaukiančius debesis ir grafinį ratu išsidėsčiusių žmonių piešinį, primenantį žvaigždę. Tikriausiai tai buvo šiaurinė žvaigždė, kuri senovės kinų kosmologijoje laikyta visatos centru. Jei ši hipotezė pasitvirtintų, būtų galima konstatuoti, kad šiaurinės žvaigždės įvaizdis kūrė nemažai sąsajų su „mašinistiniu“ elektronikos skambėjimu, o akordeono partija, atstovaudama žmogiškajam, kūniškajam pradui, padėjo dar giliau pajusti visatos neaprėpiamumą.
 
Suskambėjo ir romantine retorika išsiskiriantis jaunosios Bulgarijos kompozitorių kartos atstovės Dobrinkovos Tabakovos opusas „Frozen River Flows“ smuikui, akordeonui ir kontrabosui. Klausantis vienos įvairiai modifikuojamos ir skirtingais instrumentais plėtojamos temos ir žvelgiant į sceną apsupusius apledėjusios upės vaizdus, prieš akis net iškilo patrauklus Franzo Schuberto rylininko portretas. Visada smagu gretinti nemaža laiko distancija ir muzikos stiliumi nutolusius, tačiau komponavimo tendencijomis artimus kūrybos pavyzdžius.
 
Paskutinė šio koncerto-performanso kompozicija – Gintaro Sodeikos „Garso ontologija Nr. 2“ smuikui, akordeonui ir kontrabosui. Visiems puikiai žinomą 2008 m. versiją dviem fortepijonams pakeitė šiai ansamblio sudėčiai skirta aranžuotė. Aptariant abi versijas, dėmesį patraukia ne tik tembrų skirtumai, bet ir skirtingais instrumentais išgaunamų garsų techninės galimybės. Pirmoji versija dėl greitai gęstančių fortepijonų garsų skambėjo kiek „sausiau“. Ji daugiau siejosi su Philipo Glasso minimalizmu. Antroji versija yra atlikta ilgesnius tonus tęsti galinčiais instrumentais, todėl artikuliacija tapo „klampesnė“. Dėl šios priežasties kontraboso partijoje nuolat kartotas motyvas itin priartėjo prie roko muzikos stiliaus. Kai taip akivaizdžiai jungiamos klasikinės ir populiariosios muzikos savybės, atsiranda daugiau prielaidų Sodeikos „Garso ontologiją Nr. 2“ tapatinti su postminimalizmu. Išsamesni palyginimai šiandien ir ateityje gali būti įdomūs. Tokiu būdu tikrai nesistengiama nuvertinti ar iškelti kurios nors kūrinio versijos.
 
„SuRrounded“ projekto kontekste Sodeikos kūrinys savo motorine ritmika labai įkvėpė videomenininkę Barilaitę. Muzikinę medžiagą nuolat lydėjo greitai besisukančios sugedusių laikrodžių rodyklės, kiti apskritimo formos objektai ir koridoriais bėgiojantys žmonės.
 
Garsų ir vaizdinių sukimasis ratu kartais klausytojus priverčia į praeityje girdėtą kompoziciją pažvelgti dar kitu žvilgsniu. Akordeonisto Raimondo Sviackevičiaus iniciatyva surengtame „SuRrounded“ koncerte-performanse atgimė ir naują savo gyvavimo ratą pradėjo Andriaus Maslekovo, Ramūno Motiekaičio ir Gintaro Sodeikos kompozicijos. Tikėkimės, kad šis besisukantis atgimstančios šiuolaikinės lietuvių kūrybos sūkurys ateityje sutelks ir dar daugiau muzikų bei kitų meno sričių atstovų.

 

Džeraldas Bidva, Raimondas Sviackevius, Donatas Bagurskas. L. Vansevičienės nuotr.
Džeraldas Bidva, Raimondas Sviackevius, Donatas Bagurskas. L. Vansevičienės nuotr.
Raimondas Sviackevičius. L. Vansevičienės nuotr.
Raimondas Sviackevičius. L. Vansevičienės nuotr.
Džeraldas Bidva. L. Vansevičienės nuotr.
Džeraldas Bidva. L. Vansevičienės nuotr.
Donatas Bagurskas. L. Vansevičienės nuotr.
Donatas Bagurskas. L. Vansevičienės nuotr.