Kaip iš dėlionės gabalėlių susideda visatos

Sudėlioti dėlionę iš 30-ties gabalėlių sugebėtų net vaikas. Ar taip pat lengva būtų surinkti dėlionę iš peilio, vaizdo pro langą, lovos, seniai mirusio prezidento ir raudonai dažyto traktoriaus? O jei tie objektai būtų išmėtyti po visą šalį, ar sugebėtum? O jei jie išsibarstytų ne vien erdvėje, bet ir laike, ar turėtum kantrybės išlaukti?

 

Jei smalsu pamatyti, kaip tai įmanoma, Pamėnkalnio galerijoje iki liepos 11 d. vyksta latvių modernaus ir šiuolaikinio meno paroda „30 iš 30“. Joje kuratoriai Raimondas Kalējas ir Uldis Jaunzemas-Pētersonas sudėliojo dėlionę iš trisdešimties per pastaruosius trisdešimt metų sukurtų kūrinių. Neapsiribodami kuria nors viena medija, latviai eksponuoja kone visas dailės šakas: tapybą, grafiką, skulptūrą, tekstilę, videomeną, fotografiją, netgi žemės meno dokumentaciją. Tokia įvairovė, nors ir subjektyvi, pagrįstai gali vadintis šiuolaikinio Latvijos meno apžvalga.

 

Paroda sužavi tuo, kad nėra apkrauta visa aiškinančiais tekstais, tad kiekvienas laisvai gali galvoti, ką tinkamas. Smagu, jog kūriniai tikrai kalba, pasakoja savo istorijas, verčia įsijungti vaizduotę. Neabejoju, kad ekspozicija siūlo šimtus skirtingų interpretacijos galimybių, priklausančių nuo pačių lankytojų.

 

Iš pradžių man kūriniai kalbėjo, kad gyvenimas – negailestingas. Reikia rinktis viena iš dviejų – būti auka arba agresoriumi. Maijos Kurševosgrėsminguose, ryškiomis spalvomis klykiančiuose grafikos darbuose į tave iš pasalų bet kada gali būti sviestas peilis. Ivaro Mailītiso ir Inesės Mailītės 1987-aisiais sukurtame videodarbe „Žmonės kaip transparantai“ virvėmis supančiotieji nebegali pajudėti, juos įkalina ne žmogus, o sistema. Kristiano Brektės nutapyti išskrosti gyvūnų viduriai, virtę spalvota koše...

 

Tokiame beprotiškame pasaulyje gali išgyventi tik puikios figūros, madingai apsirengęs, tačiau kiekvienam, stojusiam skersai kelio, galvą pasiruošęs nukąsti Gintero Krumholco „Volstryto ryklys“. Žmogus-ryklys, šiepiantis savo nasrus, su dideliu pasitikėjimu savimi susikišęs rankas į kišenes. Netgi gavęs garbę būti paaukštintas ant postamento. Visa laimė, kad pagamintas iš poliesterio, tad savo pigiu metaliniu blizgesiu tik parodo priklausymą popžvaigždučių pasauliui – esančiam čia pat, už švytinčio ekrano. Laimė, jį lengva išjungti.

 

Nusisukus nuo ryklio prieš akis išnyra Ingos Brūverės sukurta dilema. Kas geriau – mandagiai, maloniai pasiųsti velniop ar šiurkščiai išpažinti meilę? To klausia dvi dailios pagalvėlės, viena išsiuvinėta rožių ornamentu, sukuriančiu širdies formą, jos viduryje – necenzūrinis užrašas; kita – iš smeigtukų išdėliotas žodis love. Kontrastas visuomet suveikia kaip įtaigi meninės raiškos priemonė, o jį papildžius šiek tiek išradingumo ir ironijos – voilà – gero kūrinio sėkmės receptas.

Kūriniai kuo toliau, tuo labiau nebrėžia aiškios linijos, už kurios – neginčijama tiesa. Viskas ima rodytis dviprasmiška. Leonardas Laganovskis eksponuoja du rudus nediduko formato kūrinėlius, primenančius akvareles. Darbelių įtartinas rudumas pasidaro smagus supratus, jog patys kūriniai sukurti vietoj dažų naudojant 100 ir 200 g juodojo Rygos balzamo. Kaip sako pats autorius, „Šiame darbe panaudota 200 gramai balzamo, kad pamatytume, kaip tai atrodo. Galbūt galėtume gerti mažiau ir jį naudoti šitaip...“ Išankstinis nusiteikimas kvestionuojamas ir Glebo Pantelejevo „Rytietiškame kilime“, sukurtame 2001 metais, griūvant dvyniams. Stereotipinis Rytų teroristo vaidmuo išreiškiamas negrėsmingu, vos kelius siekiančiu skardiniu tanku. Jis netikėtai papildomas Rytų „firmine“ preke – raštuotu kilimu, dėl jo objektas tampa komiškas. Čia galima paminėti ir absurdiškas Andrejaus Prigičevo spinteles, kuriose įkurdintos miniatiūrinės „Seksualios šunsnukės surikatos“ ir „Indiško porno vakaras su žmogumi-voru“. Pastarajame veikėjams virš galvos – indiškas šventasis, po juo girtuokliauja varlių ir pelių kompanija, o greta ant laužo skrunda žmogus-voras. Tačiau pasidarys visai nebejuokinga, jei paaiškės, kad žaislinės figūrėlės autoriaus buvo sumanytos kaip mūsų civilizacijos simboliai.

 

Apie žmogaus ir gamtos ryšį pamąstyti skatina Kasparas Podniekas, prieš dvejus metus savo kūrybą pristatęs Latvijos paviljone 55-ojoje Venecijos bienalėje. Menininkas įdeda daug fizinių pastangų, kad tikrovėje įvykdytų tai, ką fotošopu būtų galima sukurti per kelias minutes. Šį kartą peizaže įkomponuojamas raudonas kvadratas, iš tiesų nusidriekęs per 50 metrų laukų, ir pusė traktoriaus. Žiūrėdama į fotografijas juntu, kaip plečiasi realybės ribos. „Jeigu žmogus aštuoniasdešimt procentų sudarytas iš vandens, tai gal devyniasdešimt devyni procentai gyvenimo yra sapnas“, – rašė Sigitas Parulskis. Matyt, Kasparas Podniekas jau seniai suprato, kad iš tiesų sapnuoja – tuomet galima išmokti sapnus valdyti.

 

Dar vienas dėmesį traukiantis kūrinys – tekstinės grupės „Orbita“ poezija, apipavidalinta vaizdais. Vizualinė ir muzikinė videodarbo dalis įtraukia net nesuprantant rusų kalba skaitomų eilių. Kiekvienas eilėraštis pasirodo skirtingais pavidalais, leidžiančiais įsivaizduoti jo turinį. Labiausiai įstringa pažeme slenkančia kamera fiksuojami vaizdai, vietomis primenantys abstrakčią tapybą, kitur – Van Gogho natiurmortą su batais. Skamba afrikietišku būgneliu kuriamas ritmas. Stiprėja nuojauta, kad objektyvi tiesa – visiška iliuzija, palaikoma bijančiųjų pripažinti, jog kiekvienas gyvename individualioje visatoje, veikiančioje pagal savus dėsnius. Latvių paroda „30 iš 30“ įrodo, kad šios skirtingos visatos gali susidėti į vieną dėlionę nedidelėje galerijos salėje...

 

Pamėnkalnio galerija (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius)

Veikia antradieniais–penktadieniais 10–18 val., šeštadieniais 10–16 val.