Vėlų liepos 3-iosios vakarą (22.30) Klaipėdoje susibūrusi „Klounų teatro studija“ Ievos Simonaitytės bibliotekos kiemelyje parodė cirko spektaklį „Šapito Šardam“. Tai – lyg įvadas į kitą dieną Klaipėdos piliavietėje prasidėjusį festivalį „Šermukšnis“. Šis, nors ir puikuojasi „teatrų ant grindinio“ antrašte, kažkodėl į savo programą neįtraukė koncepciją atitinkančio klounų trupės pasirodymo. Galbūt bijota, kad šie klounai (kaip tikrieji juokdariai) sugadins visą festivalio grožį tėkšdami ant savo butaforinio grindinio nė kiek nepagražintos tiesos gabalėlį. Jei taip – be reikalo.
Šie kūrėjai, nežinia kodėl prisidengę Daniilo Charmso vardu, pasirodė esą visiškai nekenksmingi. Jų juokeliai, traukiami tiesiog iš oro, vos tik nuskambėję vėl keliauja ten pat, pavėjui. Šiek tiek keista, net nejauku stebėti jaunus žmones, visiškai nesidominčius šiandienos realijomis ir apsistojusius abstrakčiai jokiame (tačiau tikrai ne amžinajame) laike.
Pasirinktas kūrėjų dėmesio objektas – pats cirkas. Tačiau ne todėl, kad apie jį norėta ką pasakyti. Cirko pasaulis čia paprasčiausiai imituojamas. Yra cirko direktorius, akrobatė ir dar trys jam priklausantys tipai. Didžiąją dalį laiko jie ruošiasi pasirodymui, repetuoja ir stato savo brangųjį šapito; šis, panašu, ir yra pagrindinis trupės pasididžiavimas. Visa kita – lyg bandymai pateisinti cirko palapinės statybas ir galų gale sulaukti nakties tamsos.
Suprantu, kad cirkui Lietuvoje dar reikia subręsti. Tačiau žiūrint į šią trupę labai jau sunku įžvelgti kokias nors ateities perspektyvas (nors viskas įmanoma). Niekaip nepavyksta atsekti stipriųjų šio pasirodymo savybių. Atlikėjams (Liudas Vyšniauskas, Mantvydas Poškus, Giedrė Šidlauskė, Donatas Švirėnas, Laima Akstinaitė), veikiausiai gavusiems per menkas užduotis, nepavyksta nei parodyti savo aktorinių gebėjimų, nei nuslėpti jų trūkumo. Kiek laisviau atrodo nebent dryžuotu kostiumu apsitaisęs klounas (Liudas Vyšniauskas), į piktas direktoriaus replikas jis reaguoja stipriai įsisiurbdamas šiam į lūpas. Nors spektaklis ir turi režisierę (Kamilė Kondrotaitė), žvelgiant į padrikai išdėliotą veiksmą to beveik nesijaučia. O kokių nors fizinių gebėjimų ar bent jų užuomazgų, pavyzdžiui, akrobatikos ar žongliravimo, – visiškai nerasta. Galų gale lieka tik bereikšmis maivymasis be jokios atsvaros ir bent trimis kalbomis kartkartėmis išrėkiamos trumputės replikos (ar tai humoras, ar ruošimasis su šiuo darbu keliauti po įvairias šalis – sunku pasakyti).
Sulaukus tamsos ir pastačius šapito tarytum prasideda tikrasis pasirodymas. Tai – keliolika minučių trunkanti dar viena cirko imitacija – šešėlių teatras. Pro apšviestą palapinę persišviečia vis dar menkiausių meistriškumo užuomazgų stokojantys akrobatai. Net ir sulaukus tamsos lieka akivaizdu, kad jie – dar ne tikrojo cirko kūrėjai, o jų šešėliai – kelia ne daugiau pasitikėjimo nei jie patys.
Panašu, kad ne nuo tos pusės buvo pradėta. Pirmiausia sumanyta pasirodyt, o tik po to svarstyta, kaip ir kodėl. Įsigytas šapito, bet neišmoktas nė vienas cirko elementas. Suburta trupė, bet nepradėta bendrauti. Imituojamas svetimas gyvenimo būdas, bet neturima savojo. Sukviesta publika, bet nedrįstama ar net nenorima užmegzti su ja kontakto.
Ir vis dėlto žiūrovų šį vėlų vakarą susirinko, o ir iki pat pabaigos išbuvo nemažai. Akivaizdu, kad iš jų pusės trupei palaikymo netrūksta. Taigi, šie klounai jau turi ir palapinę, ir žiūrovų. Dabar lieka tik kantriai laukti tikrojo cirko pasirodymo.
