7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Katastrofos nuojauta Lido

Seniausio pasaulyje kino festivalio apdovanojimai šiemet nustebino visus: oficialių prizų negavo dviejų kino meistrų filmai – kritikų ir žiūrovų favoritai: Aleksandro Sokurovo Luvro muziejaus užsakymu sukurta „Frankofonija“ ir Jerzy Skolimowskio „11 minučių“. Žiuri, kuriam pirmininkavo režisierius Alfonso Cuaronas ir kuriame buvo Nuri Bilge Ceylanas, Hou Hsiao-hsienas, Pawełas Pawlikowskis, įrodė, kad nepriklauso nuo reitingų ir lūkesčių. „Auksiniais liūtais“ pirmąkart Venecijos istorijoje apdovanotas filmas iš Venesuelos – debiutanto Lorenzo Vigaso „Iš toli“ („Desde alla“). Kita vertus, tai nestebina, nes pastaraisiais metais Lotynų Amerikos kino kūrėjai vis dažniau atsiduria ne tik festivalių dėmesio centre.
Pasak „Gazeta Wyborcza“ kritiko Tadeuszo Sobolewskio, „Iš toli“ – „puiki, psichologinės įžvalgos kupina šiuolaikinės miesto vienatvės studija. Pagrindinis herojus – pagyvenęs vyras, homoseksualas (išskirtinis Alfredo Castro vaidmuo), kuris perka seksą, bet desperatiškai vengia bet kokio emocinio ryšio. Jis būna su žmonėmis „iš toli“, nepakelia svetimo prisilietimo.“ Kartą Armandas gatvėje susipažins su pavojingiausio Karakaso rajono paauglių gaujos vadeiva ir tas susitikimas pakeis penkiasdešimtmečio gyvenimą.

Kauno scenose netrukus įsisuks jubiliejinis šokio festivalis AURA 25

 Spalio 7–11 d. Kaune vyks jau ketvirtį amžiaus skaičiuojantis tarptautinis šokio festivalis „Aura 25“. Žiūrovus organizatoriai pakvies į penkis šiuolaikinio šokio vakarus, kurių metu festivalio scenose bus parodyta keturiolika spektaklių. 

 
Šventinis festivalis išeis už įprastų scenos paraščių ir šokį įaus į miesto panoramą. Specialiame projekte „4x4“ dalyvausiantys choreografai ir šokėjai savo pasirodymams kvies į neįprastas miesto erdves – svečių namus, muziejų ar restoraną. Lydimi gido, pakeliui į pasirodymo vietą,  žiūrovai turės progą išgirsti įdomių faktų ir apie Kauno senamiestį. Taigi, publikos laukia nauja, intriguojanti patirtis – šokio ekskursija.
 
Festivalį „Aura 25“ spalio 7-osios vakarą pradės ryški ir įtakinga Italijos kultūros figūra – choreografas Virgilio Sieni su spektakliu „Sonate Bach“. Kūrėjas net du kartus pelnė svariausią Italijoje scenos meno apdovanojimą Ubu. Jis bendradarbiauja su talentingiausiais ir pripažintais kūrėjais, kostiumus net trims jo spektakliams yra sukūrusi Miuccia Prada.
 

Kelionės laiku ir svajonė

VII tarptautinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas jau  įpusėjo. Jo vertinimo komisijose – ne vienas žymus muzikas. Pianistų komisijos pirmininkas – žinomas pianistas, Nacionalinės Paryžiaus muzikos ir šokio konservatorijos profesorius Denis Pascalis, vienas ryškiausių savo kartos prancūzų pianistų, daugelio tarptautinių konkursų laureatas, skambinęs solo ir kamerinės muzikos koncertus Europoje, Azijoje, JAV. Ypatingai žavi jo domėjimasis retai atliekama muzika – atlikėjas mėgsta ja pagyvinti savo koncertinį repertuarą, o daugybė kompozitorių muziką yra rašę būtent jam. Menininkas, pedagogas, patyręs konkursų žiuri narys Denis Pascalis pokalbyje dalijasi mintimis apie šiuos savo veiklos aspektus.

Tikrovės spektaklis

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis šiemet rengia JAV dokumentinio kino klasikų Alberto ir Davido Mayslesų retrospektyvą. Ji atspindi naujas dokumentinio kino raidos tendencijas, išryškėjusias XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai, viena vertus, dokumentinis kinas ėmė radikalizuotis, bet kartu atsirado ir naujos techninės galimybės, leidžiančios iškart reaguoti į kintančią tikrovę. Dokumentinio kino kūrėjai ieškojo formų, leidžiančių kuo tiksliau perteikti realybę. Dauguma iš jų, žinoma, suvokė, kad kino kamera niekad netaps „nematomu“ įrankiu, neturinčiu poveikio filmo pasauliui. Tačiau jie stengėsi kuo labiau minimalizuoti kino kameros veiklos pėdsakus. Nauja dokumentinio kino formulė rado šalininkų ne tik Europoje, bet ir JAV. Čia sensacija tapo Davido ir Alberto Mayslesų filmai. Broliai sukūrė vadinamojo tiesioginio kino (direct cinema), kuris laikomas amerikietiškuoju cinema-verite atitikmeniu, pagrindus. Šio kino tikslas buvo visiškai pasiduoti realybės tėkmei. Mayslesai tobulai išnaudojo naujos technikos – lengvų kino kamerų, kilnojamos apšvietimo ir garso įrangos – siūlomas galimybes. Jie galėjo be jokių kliūčių fiksuoti tiesiogiai akyse vykstančius įvykius, rodyti pasaulį tokį, koks jis buvo iš tikrųjų. Tačiau tai nebuvo tik technikos klausimas: broliai sau kėlė labai ambicingus tikslus. Jie nusprendė atsisakyti daugelio ankstesnio dokumentinio kino sudedamųjų dalių ir kūrė filmus taip, kad galėjo pasirodyti, esą visa filmavimo grupė kažkokiu stebuklingu būdu tapo nematoma, o kamera fiksuoja realybę, visiškai į ją nesikišdama.

Apie ,,21 dieną“ judesy

Pirmą kartą į senelių slaugos namus Maskvoje įžengusi režisierė Tamara Dondurei nesitikėjo, kad prieš jos akis atsivers juoko ir gyvybės kupinas pasaulis. Dokumentinio filmo ,,21 diena“, kuris bus parodytas pagrindinėje VDFF programoje, autorė, dar prieš atvykdama į Vilnių, papasakojo apie filmo atsiradimo aplinkybes.

Betoninė laiko siena

Iš pažiūros tai – tik žaidimas. Vietoje Aušros vartų stovi gabalas sovietinio blokinio daugiabučio. Televizijos bokštas spokso kaip dirbtinė gražuolė, prisiklijavusi nuo Šv. Kazimiero bažnyčios nuplėštų lipdinių blakstienas. Ant buvusių Profsąjungų rūmų stogo iškilo Nižnij Tagilo kultūros namų bokštelis, kurį neiškart ir pastebėsi, nes jis ten – labai vietoje. Atrodo, kad Liudas Parulskis daro tai, kuo užsiima pamokose nuobodžiaujantys vaikai– iškiliausiems architektūriniams miesto „personažams“ pripaišo menamus ūsus. Tik rafinuočiau – jo fotomanipuliacijose naujasis darinys atrodo „kaip tikras“ ir žiūrovui gali pasivaidenti, jog tai yra realių, tik ne visai pažįstamų vietų fotografijos.
 
Net nekils klausimas, kaip tie „bereikalingi“ papuošimai atsirado ant grynai funkcionalių pastatų – postmodernistinės architektūros teoretikai ir praktikai jau seniai leido viską maišyti. Ir atvirkščiai – po karo sugriauti senamiesčiai buvo prismaigstyti modernių naujadarų, tad betonas jau taip seniai gyvena šalia baroko, kad net nebeerzina. Be to, miegamuosiuose rajonuose žmonės su savo būstais daro, ką nori, ir griežtą stačiakampių ritmą jau dvidešimt metų klaipo spalvoti, įvairiabriauniai balkonų inkilai. Tad fotografijos kartais atrodo kaip paprasti dokumentai – net nespalvoti, lyg iš seno archyvo. Tenka pastovėti ilgiau, luktelti, kol išsisklaidys kasdienio prisitaikymo miglos ir išryškės sandūrų keistumas kaip pokštas.

Prisiminimai būtini

Poetinis ukrainiečių kinas žadina nostalgiją: tokio kino jau nebebus niekad ir ne tik todėl, kad nebėra daugumos jo kūrėjų. Tiesiog ties 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių riba Sergejus Paradžanovas, Jurijus Iljenka, Leonidas Osyka ir dar keli režisieriai atrado itin originalią Vakarų Ukrainos ir pirmiausia Bukovinos liaudies meno estetiką, kuri kine puikiai pasiteisino: vaizdais ir garsais buvo galima pasakyti daugiau nei leido cenzoriai, dažniausiai skaitantys tik žodžius.
 
Šio kino pradžia, be abejo, Paradžanovo filmas „Užmirštų protėvių šešėliai“. Jo filmavimo aikštelėje susitiko aktorius Ivanas Mikolaičiukas ir operatorius bei režisierius Jurijus Iljenka. „Baltos paukštės su juoda žyme“ (LRT Kultūra, šįvakar, 11 d. 22.30) scenarijų rašė abu – filme metaforiškai pasakojama Mikolaičiuko šeimos istorija, kuri, žinoma, ir archetipiška, ir gerai suprantama net Lietuvoje.

Ką žada Gdynė

Pirmadienį (rugsėjo 14 d.) prasidedantis Gdynės kino festivalis šiemet vyks 40 kartą. Pirmąkart jis buvo surengtas dar Gdanske 1974-aisiais ir nuo tada tapo svarbiausiu lenkų kiną apibendrinančiu renginiu. Tiesa, 1982–1983 m. festivalis neįvyko: paskelbta karinė padėtis ne vieną ne tik kino menininką įpareigojo nebendrauti su valdžios institucijomis. Šiemet festivalio jubiliejus bus minimas plačiai – pakviesti visi „Auksinių liūtų“ laureatai, Lenkijos žiūrovai rinko svarbiausius filmus, aktorius ir muzikos autorius, kuriems bus įteikti „Deimantiniai liūtai“.
 
Festivalio išvakarėse sekmadienį bus atidarytas Gdynės kino centras (Gdyńskie Centrum Filmowe), kuris taps ne tik kūrybinių dirbtuvių, koncertų, filmų peržiūrų bei parodų vieta – čia įsikurs ir Gdynės kino mokykla. Festivalio savaitę jame taip pat vyks peržiūros bei įsikurs spaudos centras, o knygyne vyks naujų knygų apie kiną pristatymai.

Tauraus liūdesio drama

Kad ir gerokai intensyviau dabar mūsų muzikiniame gyvenime plėtojasi senosios, o ypač baroko, muzikos matmuo, jis vis dar sudaro tokį repertuaro kontekstą, kuriame barokinės operos pastatymas – retas ir reikšmingas, nerutiniškas įvykis, keliantis nekasdieninį lūkestį. Sykiu kaip reikšmingą įvykį norėtųsi pažymėti ir jau 25 kartą vykstantį festivalį „Banchetto musicale“, kasmet į porą rugsėjo savaičių kryptingai sutelkiantį kurį nors senosios muzikos reiškinį, jį paliudijantį repertuarą bei šios muzikos interpretavimo žinovų ir mėgėjų bendruomenę. Ir šiandien, laimei, tik hipotetiškai galėtume svarstyti apie mūsų muzikinio gyvenimo peizažą, – koks jis būtų susidaręs be ilgametės, nuoseklios „Banchetto musicale“ patirties. Dabar viena aišku, kad šio festivalio versmė telkia ir stiprina mūsų senosios muzikos kultūros būklę, o ją formuojant darbuojasi jau ne viena muzikų karta, jauniausia kurių nuteikia labai perspektyviai (tai atlikėjai, užsienyje baigę specialias šios muzikos studijas).
 
Reikšminga ir tai, kad skirtingomis nuotaikomis sutikti ir kaip muziejus dar vaikystės amžių išgyvenantys Valdovų rūmai tampa tikrais namais, kuriuose apsigyvena, laipsniškai įsišaknija senosios muzikos patriotų, meistrų įdirbis ar gerbėjų lūkesčiai. Norėtųsi pasvajoti, kad šiuose namuose pastoviai įsikurtų ir solidžiai, tolygiai alsuotų senosios muzikos sezonas, ne tik festivaliai ar projektais vadinami pavieniai renginiai. Žinoma, galima pasvajoti ir apie tobuliau suderintą scenos bei parterio santykį, išsprendžiantį kai kuriuos pilnaverčio scenos matomumo stokos nepatogumus.

Išeiti oriai

Algimantas Puipa visada deklaruoja ištikimybę literatūrai. Janinos Survilaitės proza, akivaizdu, ne iš aukščiausios lentynos, bet kas negirdėjo teiginio, esą geri filmai neatsiranda iš literatūros šedevrų. Survilaitės pasakojimai apie turtingų senelių pensionatus Šveicarijoje tapo Puipos scenarijaus pagrindu, tik jis pakeitė laiką ir erdvę: „Edeno sodo“ (Lietuva, Studija 2, 2015) veiksmo vieta tapo ateities Lietuva. Filmo veikėjai gyvena surogatiniame rojuje – prabangiame dvare, atskirti nuo pilkos Lietuvos, kurios gatvėse ar autobusuose gali sutikti įvairių odos atspalvių žmonių. Pensionato gyventojų dramos įspraustos į sterilią niekieno žemę, kur karaliauja griežta tvarka, kičinis grožis, o slaugytojai ir slaugytojos nuolat garsiai spragsi pirštais.

PUSLAPIS
IŠ
1003