Kad ir gerokai intensyviau dabar mūsų muzikiniame gyvenime plėtojasi senosios, o ypač baroko, muzikos matmuo, jis vis dar sudaro tokį repertuaro kontekstą, kuriame barokinės operos pastatymas – retas ir reikšmingas, nerutiniškas įvykis, keliantis nekasdieninį lūkestį. Sykiu kaip reikšmingą įvykį norėtųsi pažymėti ir jau 25 kartą vykstantį festivalį „Banchetto musicale“, kasmet į porą rugsėjo savaičių kryptingai sutelkiantį kurį nors senosios muzikos reiškinį, jį paliudijantį repertuarą bei šios muzikos interpretavimo žinovų ir mėgėjų bendruomenę. Ir šiandien, laimei, tik hipotetiškai galėtume svarstyti apie mūsų muzikinio gyvenimo peizažą, – koks jis būtų susidaręs be ilgametės, nuoseklios „Banchetto musicale“ patirties. Dabar viena aišku, kad šio festivalio versmė telkia ir stiprina mūsų senosios muzikos kultūros būklę, o ją formuojant darbuojasi jau ne viena muzikų karta, jauniausia kurių nuteikia labai perspektyviai (tai atlikėjai, užsienyje baigę specialias šios muzikos studijas).
Reikšminga ir tai, kad skirtingomis nuotaikomis sutikti ir kaip muziejus dar vaikystės amžių išgyvenantys Valdovų rūmai tampa tikrais namais, kuriuose apsigyvena, laipsniškai įsišaknija senosios muzikos patriotų, meistrų įdirbis ar gerbėjų lūkesčiai. Norėtųsi pasvajoti, kad šiuose namuose pastoviai įsikurtų ir solidžiai, tolygiai alsuotų senosios muzikos sezonas, ne tik festivaliai ar projektais vadinami pavieniai renginiai. Žinoma, galima pasvajoti ir apie tobuliau suderintą scenos bei parterio santykį, išsprendžiantį kai kuriuos pilnaverčio scenos matomumo stokos nepatogumus.