7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Prisiminimai būtini

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 31 (1137), 2015-09-11
Kinas Rodo TV
„Balta paukštė su juoda žyme“
„Balta paukštė su juoda žyme“

Poetinis ukrainiečių kinas žadina nostalgiją: tokio kino jau nebebus niekad ir ne tik todėl, kad nebėra daugumos jo kūrėjų. Tiesiog ties 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių riba Sergejus Paradžanovas, Jurijus Iljenka, Leonidas Osyka ir dar keli režisieriai atrado itin originalią Vakarų Ukrainos ir pirmiausia Bukovinos liaudies meno estetiką, kuri kine puikiai pasiteisino: vaizdais ir garsais buvo galima pasakyti daugiau nei leido cenzoriai, dažniausiai skaitantys tik žodžius.

 
Šio kino pradžia, be abejo, Paradžanovo filmas „Užmirštų protėvių šešėliai“. Jo filmavimo aikštelėje susitiko aktorius Ivanas Mikolaičiukas ir operatorius bei režisierius Jurijus Iljenka. „Baltos paukštės su juoda žyme“ (LRT Kultūra, šįvakar, 11 d. 22.30) scenarijų rašė abu – filme metaforiškai pasakojama Mikolaičiuko šeimos istorija, kuri, žinoma, ir archetipiška, ir gerai suprantama net Lietuvoje.
 
Filmo veiksmas apima maždaug dešimt metų – nuo 1937-ųjų, kai Bukovina buvo Rumunijos dalis, iki 1947-ųjų, kai Vakarų Ukrainoje su sovietais kovėsi pogrindinė ukrainiečių armija. Karpatų kalnuose gyvena daugiavaikė Lesio Zvonariaus šeima. Vaikų tiek daug, kad nesugebėjau jų suskaičiuoti net žiūrėdamas filmą ne pirmą kartą. Filmo konfliktai mezgasi tada, kai tėvas nusprendžia „parduoti“ vaikus turguje. Ten trys vyresnieji broliai susižavi šventiko Mirono (Vasilijus Simčičius vaidino Baltaragį „Velnio nuotakoje“) dukra Dana (Larisa Kadočnikova). Ji negali pasirinkti vieno iš jų, bet ne tik todėl visi trys pasuks skirtingais keliais: rumunus keičia sovietai, netrukus jų vieton ateis vokiečiai, paskui sovietai vėl sugrįš. Piotras (Ivanas Mikolaičiukas) stos sovietų pusėn, Orestas (įsimintinas genialaus aktoriaus Bohdano Stupkos debiutas) su jais kovos, o Georgijus (Michaila Iljenka) bandys nesusidėti nei su vienais, nei su kitais. Ir tik jam pavyks išlikti.
 
Orestą norėjo vaidinti pats Mikolaičiukas, bet jam buvo uždrausta. Pasak vienos legendos, valdžia pabijojo, kad jo personažas sulauks daugiau simpatijų nei teigiami filmo veikėjai, pasak kitos, aktoriui, suvaidinusiam Tarasą Ševčenką, nebuvo galima vaidinti „blogiuko“. Filmas buvo draudžiamas, bet po „Auksinio prizo“ Maskvos kino festivalyje išleistas į ekranus. Vėliau Iljenka buvo pavadintas „Ukrainos buržuazinio kino ideologu“. Iki pat mirties 2010-aisiais jis buvo nesutaikomas visko, kas sovietiška, priešas, o paskutinio jo filmo „Malda apie etmaną Mazepą“ (2002) antirusiškumas net sukėlė skandalą Berlyno kino festivalyje.
 
Iljenka pakvietė operatorių Vileną Kaliutą ir šis nufilmavo tikrai avangardinį, į nieką nepanašų filmą. Tik bijau, kad televizoriaus ekranas neperteiks plačiaformačio (filmuota platesnėje nei 35 mm juostoje) vaizdo, juolab kad ir neįtikėtinos filmo spalvos gerokai išbluko. Tačiau iš „Baltos paukštės su juoda žyme“ mokėsi ne vienas režisierius, man regis, Zvonarių šeimos kapela vėliau atgijo ir Emiro Kusturicos filmuose.
 
Įtaigių vaizdų galima paieškoti prancūzų režisieriaus Jano Kouneno filme „Maiko Bluberio nuotykiai“ (LNK, 15 d. 22.10), sukurtame pagal populiarų komiksą, kuris nukelia į XIX a. laukinius Vakarus. Vincent’o Casselio suvaidintas pagrindinis veikėjas užkampio šerifas draugauja su indėnais, kurie kadaise išgelbėjo jam gyvybę. Kai miestelyje pasirodo nepažįstamasis, Maikas atpažįsta jį kaip didžiausią savo priešą. Šis medžioja kalnuose paslėptą indėnų auksą. Maikas nuseka paskui jį, bet ne intriga filme svarbiausia, o Maiko susidomėjimas mistiškąja realybės puse, kuria, įtariu, filme maskuojamos narkotinės vizijos, mat bendraudamas su indėnų šamanais Kounenas ėmėsi eksperimentuoti su įvairiomis haliucinacijas sukeliančiomis medžiagomis.
 
Europos kūrėjo ekskursiją į XIX a. vidurio laukinius Vakarus pasiūlys ir BTV (14 d. 21.30). Tai pernykštis dano Kristiano Levringo (vieno iš „Dogmos ’95“ pradininkų) filmas „Išganymas“. Madso Mikkelseno suvaidintas danas Jonas prisiekia atkeršyti žmogui, kuris nužudė jo šeimą. Miestelio, kuris įsipainiojęs į prievartą ir korupciją, gyventojai nusisuka nuo Jono, nužudžiusio gyventojus terorizuojančio nusikaltėlio brolį.
 
Iš pirmo žvilgsnio tai vesternas – vienišius keršytojas, įbaugintas miestelis, susišaudymai. Tačiau nėra akivaizdžios ribos tarp gėrio ir blogio, įstatymo ir nusikaltimo. Ribą Levringas pakeitė visišku cinizmu, nes į kruvinas kovas įsijautę filmo veikėjai nepastebi, kaip į naivų jų pasaulį ateina tikrasis blogis.
 
LRT šįvakar (11 d. 22.45) parodys Jonathano Levine’o filmą „Šilti kūnai“ (2013). Tai gana originali „Romeo ir Džuljetos“ interpretacija, nes filmo veiksmas nukelia į pasaulį, atsidūrusį ties išnykimo riba. Zombiai čia medžioja dar išlikusius gyvuosius. Permainos prasideda, kai zombis, kurio vardas, jam gyvam esant, prasidėjo raide R, išgelbsti merginą Džiuli, užuot ją suvalgęs. Draugystė tarp priešiškų pusių atstovų – pavojinga, tačiau R ir Džiuli nenujaučia, kad jų rankose – vienintelis pasaulio išgelbėjimo būdas.
 
Neskubėkite purkštauti: priklausomai nuo nuotaikos, ši romantinė komedija arba šiuolaikinių melodramų parodija sužadins minčių, nes Levine’as sugebėjo išvengti banalybių ir skatina pasvarstyti, ką reiškia būti gyvam arba mirusiam, apie gyvenimo inerciją, daržovės egzistenciją ir panašius filosofinius klausimus. Man ypač patiko neįmantri filmo autorių mintis, kad prisiminimai paverčia mus žmonėmis.
 
Jūsų –
Jonas Ūbis
 

 

„Balta paukštė su juoda žyme“
„Balta paukštė su juoda žyme“
„Išganymas“
„Išganymas“
„Šilti kūnai“
„Šilti kūnai“