Seniausio pasaulyje kino festivalio apdovanojimai šiemet nustebino visus: oficialių prizų negavo dviejų kino meistrų filmai – kritikų ir žiūrovų favoritai: Aleksandro Sokurovo Luvro muziejaus užsakymu sukurta „Frankofonija“ ir Jerzy Skolimowskio „11 minučių“. Žiuri, kuriam pirmininkavo režisierius Alfonso Cuaronas ir kuriame buvo Nuri Bilge Ceylanas, Hou Hsiao-hsienas, Pawełas Pawlikowskis, įrodė, kad nepriklauso nuo reitingų ir lūkesčių. „Auksiniais liūtais“ pirmąkart Venecijos istorijoje apdovanotas filmas iš Venesuelos – debiutanto Lorenzo Vigaso „Iš toli“ („Desde alla“). Kita vertus, tai nestebina, nes pastaraisiais metais Lotynų Amerikos kino kūrėjai vis dažniau atsiduria ne tik festivalių dėmesio centre.
Pasak „Gazeta Wyborcza“ kritiko Tadeuszo Sobolewskio, „Iš toli“ – „puiki, psichologinės įžvalgos kupina šiuolaikinės miesto vienatvės studija. Pagrindinis herojus – pagyvenęs vyras, homoseksualas (išskirtinis Alfredo Castro vaidmuo), kuris perka seksą, bet desperatiškai vengia bet kokio emocinio ryšio. Jis būna su žmonėmis „iš toli“, nepakelia svetimo prisilietimo.“ Kartą Armandas gatvėje susipažins su pavojingiausio Karakaso rajono paauglių gaujos vadeiva ir tas susitikimas pakeis penkiasdešimtmečio gyvenimą.
„Sidabrinis liūtas“ geriausiam režisieriui taip pat atiteko kūrėjui iš Lotynų Amerikos, argentiniečių režisieriui Pablo Trapero, kuris apdovanotas už filmą „Klanas“ („El Clan“), nukeliantį į diktatūros laikus ir pasakojantį neįtikėtiną istoriją apie šeimą, kuri elgiasi panašiai kaip karinės chuntos valdžia: vagia ir žudo žmones, prieš tai gavę už juos išpirką.
Didžiuoju žiuri prizu apdovanotas animacinis Charlie Kaufmano ir Duke’o Johnsono filmas „Anomaliza“ („Anomalisa“, JAV). Ko gero, tai pirmas animacinis filmas, kurio neleista žiūrėti vaikams. Tai taip pat filmas apie vienatvę, tik jo herojai yra kompiuterių sukurtos lėlės, kurios suvokia, kad yra lėlės, bet svajoja apie žmonių gyvenimą. Banaliausios situacijos filme įgyja neįtikėtinos įtaigos. Sobolewskiui viena gražiausių pasirodė natūralistiška meilės scena viešbutyje tarp bestselerio apie vartotojų teises autoriaus ir pardavimų agentės Lizos, kurią rašytojas pavadina Anomaliza.
Aktorių apdovanojimus – Volpi taures – šiemet gavo prancūzas Fabrice’as Luchini už vaidmenį Christiano Vincent’o filme „Šermuonėlis“ („L’Hermine“), filmo autorius taip pat apdovanotas už geriausią scenarijų. Italų aktorė Valeria Golino apdovanota už vaidmenį Giuseppe’s Gaudino melodramoje „Dėl tavo meilės“ („Per amor vostro“). Marcello Mastroianni prizu jaunajam aktoriui apdovanotas paauglys iš Afrikos Abrahamas Attah, suvaidinęs berniuką, kuris prievarta tampa partizanu, Cary Fukunagi filme „Žvėrys be tėvynės“ („Beasts of no nation“).
Daug dėmesio sulaukė nekonkursinėje programoje parodytas dokumentinis Sergejaus Loznicos filmas „Įvykis“ („Sobytije“), kurį režisierius sumontavo iš 1991-aisiais per VYPK pučą tuometinio Leningrado dokumentinių filmų studijos operatorių nufilmuotų vaizdų: statomos barikados Leningrado centre, vyksta didžiuliai mitingai, įbauginti žmonės žiūrovų akyse tampa visuomene, kuri pasirengusi rizikuoti gyvybe ir net atsisakyti Spalio revoliucijos mito.
Žurnalo „Snob“ kritikas Vadimas Rutkovskis prisipažįsta verkęs per šį filmą – 3 dienų įvykių kroniką: „Ašarų priežastis – kadrų grožis. Tai buvo didi mūsų epocha, buvo mažiausiai trys dienos, kai žmonės atrodė kaip senų fotografijų herojai. Kokie veidai, tikri angelai! Trumpa laiko atkarpa – pasididžiavimas laiku ir vieninga be partinės priklausomybės jaunoji Rusija, solidarumas, gyvenimas, jaučiant savo šalį. (...) Loznica daug ir racionaliai kalba apie tai, kokie nepanašūs Maidanas ir „iš viršaus nuleista“ 1991-ųjų revoliucija, jis žiaurus ir teisingas, bet kad ir ką jis sakytų, neįmanoma sumenkinti šios trapios prarastosios revoliucijos vertės – kadrai įtikinamesni už žodžius. Prisimenant ankstesnį Loznicos filmą „Maidanas“, „Įvykis“ atrodo tragišku pabaigos žodžiu: visos revoliucijos baigiasi liūdesiu, „užsidaro ratas“, bet tai, žinoma, ne priežastis jų nepradėti – kitaip nepamatysi tokių veidų.“
Sobolewskui „Įvykis“ – „rafinuota garso ir vaizdo kompozicija kaip ir „Maidanas“. Nors filmas ir pesimistiškas, kritikas mano, kad Loznica įsitikinęs: demokratija Rusijoje įmanoma. „Įvykis“ rodo, kad visos visuomenės taip pat turi savo genialumo akimirkų. Vieną tokių Loznica sako parodęs filme, tik jam atrodo, kad tai vyko prieš šimtą metų.
Originalios formos, nes sujungė visas kino rūšis ir žanrus – nuo dokumentinio kino iki mokslinės fantastikos (ateities vaizdas – laivas-konteineris išgabena Europos meno kūrinius, rizikuodamas nuskęsti per audrą), Aleksandro Sokurovo „Frankofonija“ (filmą finansavo prancūzai ir olandai) sulaukė bene aukščiausių kritikos ir žiūrovų vertinimų, į jį buvo neįmanoma patekti. Žiūrovų akivaizdoje Sokurovas filmuoja ir montuoja filmą, sakydamas savo monologą. Kinas Sokurovui – laiko mašina. Jis kalbasi su mirusiais. Praeitis baisi, bet ateitis taip pat nežada nieko gero. Vienintelė išlikti turinti vertybė – menas.
Sokurovas pasakoja istoriją apie Prancūziją, Luvrą ir jo prieškarinį direktorių Jacques’ą Jaujard’ą, kuris nacių okupacijos metais išsaugojo muziejaus turtus ne tik prieš tai juos paslėpęs ir iškaišiojęs po įvairias pilis, bet ir bendradarbiaudamas su Hitlerio pasiuntiniu kunigaikščiu Franzu Wolffu-Metternichu. Šis meno labui sutiko, kad joks kūrinys neiškeliautų iš Luvro į Vokietiją. Vis dėlto rusų režisierius pirmiausia nori įsižiūrėti į Europą. Sobolewskis tame žvilgsnyje pamatė daug demagogijos ir rusiškų kompleksų, bet kartu ir Europos ilgesį. Filmo toną suteikia garsusis Géricault paveikslas, kuriame pavaizduotas „Medūzos“ plaustas: Sokurovui atrodo, kad Europa artėja prie katastrofos.
Žurnalo „Seans“ kritikė Marija Kuvšinova mano, kad muziejaus, kaip slėptuvės, ir meno, kaip slėptuvės, metafora sustiprina „Frankofonijos“ režisieriaus-pasakotojo dialogą su olandų kapitonu, kuris plukdo konteinerius su meno kūriniais. Jai filmas paliko žodinės ir vaizdų improvizacijos įspūdį: „tai filmas-monologas, kuriame užkadrinio teksto iliustracija gali tapti viskas: prieškario ir karo kronika, virš Paryžiaus skrendanti kamera, dokumentiniai šiuolaikiniai kadrai arba aktorių suvaidintos scenos“.
Pasak Sobolewskio, Jerzy Skolimowskio filmas „11 minučių“ („11 minut“) „neiliustruoja jokios socialinės tezės, tiesiog yra filmas, kuris gimsta tarsi mūsų akyse, auga, siaubingėja. Iš pačių banaliausių situacijų, iš pavydaus vyro smurto gimsta grandininė reakcija, sukelianti pasaulio pabaigą.“ Italų žurnalo „La Repubblica“ recenzentas parašė, kad 77-erių režisierius sukūrė jaunatvišką ir „visiškai nereikalingą“ filmą „repo ritmu“, o kitas italų kritikas spaudos konferencijoje pareiškė, kad „11 minučių“ pabaiga – geriausia apokaliptinė filmo pabaiga nuo Michelangelo Antonioni „Zabriskie Point“ laikų.
Filmas seka, bet kartu ir negailestingai parodijuoja veiksmo kiną. Skolimowskis spaudos konferencijoje sakė, kad tai jo atsakas Holivudui, reakcija į viską, kas kine siejama su greičiu ir žiaurumu. Interviu žurnalui „Seans“ paklaustas, kodėl filme toks galingas ir stiprus garsas, Skolimowskis atsakė: „Tikrai stiprus? Bet juk pasaulis kraustosi iš proto, turite tai pripažinti. Nesirengiau kurti patogaus kino, nenorėjau kurti pramogos, nors filmas, akivaizdu, žiūroviškas. Žiūrovai nenuobodžiaus, bet truputis kančios niekam nepakenks. Filmas gali būti suprastas ir kaip netikėto įvykio, kuris gali įvykti bet kur ir bet kada, metafora. Mes atsidūrėme naujos politinės situacijos, kuri anksčiau ar vėliau atves į katastrofą, akivaizdoje.“
