7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kelionės laiku ir svajonė

Pokalbis su VII tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų konkurso žiuri pirmininku profesoriumi Denis Pascaliu

Rasa Murauskaitė
Nr. 32 (1138), 2015-09-18
Muzika
Denis Pascal. M. Mikulėno nuotr.
Denis Pascal. M. Mikulėno nuotr.
VII tarptautinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas jau  įpusėjo. Jo vertinimo komisijose – ne vienas žymus muzikas. Pianistų komisijos pirmininkas – žinomas pianistas, Nacionalinės Paryžiaus muzikos ir šokio konservatorijos profesorius Denis Pascalis, vienas ryškiausių savo kartos prancūzų pianistų, daugelio tarptautinių konkursų laureatas, skambinęs solo ir kamerinės muzikos koncertus Europoje, Azijoje, JAV. Ypatingai žavi jo domėjimasis retai atliekama muzika – atlikėjas mėgsta ja pagyvinti savo koncertinį repertuarą, o daugybė kompozitorių muziką yra rašę būtent jam. Menininkas, pedagogas, patyręs konkursų žiuri narys Denis Pascalis pokalbyje dalijasi mintimis apie šiuos savo veiklos aspektus.
Ar anksčiau teko lankytis Lietuvoje, susipažinti su mūsų fortepijono mokykla, lietuvių kompozitorių muzika?
Džiaugiuosi, kad jau du kartus teko būti Vilniuje. Be to, Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje turėjau du labai įdomius studentus iš Lietuvos. Muzikantai lietuviai, kuriuos man teko sutikti, be abejonės, skiriasi nuo kitų tautybių atlikėjų. Jie itin reiklūs, jų skambinimas pasižymi ekspresija, atlikimo išraiškingumu, galiausiai – ypatinga garso projekcija. Mėgstu žymiausių lietuvių kompozitorių, pavyzdžiui, Osvaldo Balakausko, muziką, ji man atrodo tokia pat reikšminga kaip suomiams Kaijos Saariaho. Pirmininkavimas Čiurlionio konkurse man yra puiki proga daugiau pasidomėti lietuvių moderniąja muzika.
Prancūzų muzikos tradicija pasauliniame kontekste – gili ir unikali. Kokie pagrindiniai principai apibūdina prancūzų fortepijono mokyklą?
Galima išskirti išraiškingą, plastišką ir elegantišką atlikimą, tačiau verčiau kalbėti ne vien apie instrumentinę tradiciją, bet apie muzikos suvokimą, ateinantį per muzikos studijas. Pagrindinis prancūzų fortepijono mokyklos bruožas yra ypač stiprus istorinis ryšys tarp kompozicijos, solfedžio, harmonijos mokslo bei didžiųjų pianistų ir pedagogų, kurie suformavo ištisas dinastijas. Prancūzų pianistai dažnai yra ir ypatingi dėstytojai. Pierre’as Sancanas, laimėjęs Grand Prix Romoje, buvo vienas paskutinių tokių profesorių Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje. Tačiau kai kas šioje tradicijoje išties yra unikalu.
Kaip apibūdintumėte dabartines fortepijono muzikos atlikimo tendencijas?
Fortepijonas išliko itin populiarus instrumentas. Jis simbolizuoja esminius XIX–XX amžių Europos istorinius momentus. Įstabu matyti, kokią didžiulę įtaką šis instrumentas padarė ir Tolimųjų Rytų muzikai. Šiuo metu bendras pianistų lygis yra nepaprastai aukštas – galbūt dėl naujos kolektyvinės atminties, kuri lengvai pasiekiama internetu. Tarptautinėje scenoje išties regiu nepaprastų atlikėjų. Vis dėlto atliekant fortepijono muziką įžvelgiu daug pertekliaus, nes instrumento prigimtis tai leidžia. Pianistai dabar mažiau dėmesio kreipia į garso kultūrą, frazavimą. Kadangi labai sudėtinga užsitarnauti pianisto „vardą“, kai kurie atlikėjai siekia išsiskirti būtent pertekliumi.
Ką manote apie populiariosios muzikos įtaką akademinei?
Visuomet egzistavo sankirta tarp dviejų „muzikų“, klasikinės–populiariosios muzikos priešprieša nėra naujas fenomenas. Sakoma, kad grėsmė yra įsitikinimas, jog kompozicijos ir diskurso supaprastinimas padaro dalykus lengviau pasiekiamus, vadinasi, populiaresnius... Tai netiesa. Mums reikia pabėgti nuo tikėjimo populizmu tiek muzikoje, tiek mene apskritai.
Nuo ko pradedate nagrinėti naują kūrinį prieš imdamasis jį atlikti?
Pirmiausia išsilaisvinu nuo bet kokių išankstinių nuostatų. „Dekonstruoju“ ir iš naujo po truputį „sukonstruoju“ kūrinį tokį, koks jis turėtų būti atliekamas. Tada atsiranda galimybė suvokti, kuris kelias veda į norimą atlikimo viziją.
 
Ar yra pianistų, kuriuos ypač mėgstate? Dėl kokių priežasčių renkatės būtent juos?
Žinoma yra – ir vyresnių, ir kur kas jaunesnių, kurie įkvepia savo interpretacijomis ir paieškomis, kurie jaudina vaizduotę. Kai kuriuos mėgstu dėl objektyvių priežasčių, kitus – dėl sentimentų, bet šiais laikais yra nepaprastai daug nepamirštamų atlikėjų. 
Ką, Jūsų nuomone, jaunas menininkas turėtų rasti muzikoje, kurią atlieka?
Grožį, kurį į muziką norėjo įlieti kompozitorius, neblogai būtų, jei rastų ir atsakymus į klausimus. Dar – nuostabią kelionę laiku. Galų gale sugebėjimą paprasčiausiai pradingti ir tapti tarpininku tarp kūrinio ir publikos.
Šįkart Lietuvoje viešite kaip M.K. Čiurlionio pianistų konkurso vertinimo komisijos pirmininkas. Kokie pagrindiniai muzikų gebėjimai yra labiausiai vertinami ir pažymimi konkursuose?
Vaizduotė, muzikalumas, kūrinio suvokimas ir aiškiai išreikšta jo forma, muzikinis diskursas, programos nuoseklumas ir tinkamo skambesio parinkimas. Tačiau tarp visų objektyvių fortepijono meno standartų, subjektyviausias yra kandidato gebėjimas pelnyti publikos ir... komisijos simpatijas.
Kaip manote, kas svarbiau – sunkus darbas ar nepaprastas talentas?
Mokėti gerai dirbti – tai yra talentas. Dirbti „nedusinant“ savo muzikinio įkvėpimo ir raiškos poreikio. Didelis talentas turėtų išvengti sunkaus darbo. Žinoma, reikia daug atkaklumo, bet tai jau kitas dalykas.
Esate ne tik puikus atlikėjas, bet ir Paryžiaus nacionalinės konservatorijos profesorius. Kokiais principais vadovaujatės pedagoginėje veikloje?
Skatinu studentus kuo greičiau tapti atsakingais ir savarankiškais muzikantais, atsakingais piliečiais kultūros bendruomenėje. Noriu, kad jie taptų ne eiliniais europiečiais, bet turėtų esminės svarbos mūsų modernios visuomenės harmonijai.
 
Kas svarbiausia norinčiam tapti aukščiausio meistriškumo atlikėju?
Studijos, darbas, kultūra ir svajonė.
Dėkoju už pokalbį.
 
Parengė Rasa Murauskaitė

Rugsėjo 14–23 d. vykstančiame VII tarptautiniame M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurse varžosi atlikėjai net iš 24 Europos, Azijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos valstybių. Konkurso perklausos vyksta Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Šv. Kazimiero bei Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčiose. Stebėti tiesioginę konkurso transliaciją ir sekti jo dienoraštį galima apsilankius http://www.ipmc.lt/

 

Denis Pascal. M. Mikulėno nuotr.
Denis Pascal. M. Mikulėno nuotr.