Pirmą kartą į senelių slaugos namus Maskvoje įžengusi režisierė Tamara Dondurei nesitikėjo, kad prieš jos akis atsivers juoko ir gyvybės kupinas pasaulis. Dokumentinio filmo ,,21 diena“, kuris bus parodytas pagrindinėje VDFF programoje, autorė, dar prieš atvykdama į Vilnių, papasakojo apie filmo atsiradimo aplinkybes.
Kokia filmo priešistorė? Kaip atsidūrėte vėžiu sergančių senelių slaugos namuose?
Apie juos sužinojau iš vienos savo dėstytojos. Ji papasakojo apie ten dirbančią gydytoją, kuri prieš daugiau nei dešimt metų į Rusiją atvyko iš Olandijos. Medikė – išskirtinė asmenybė, gebanti net be vaistų sumažinti fizinį skausmą. Filmą norėjau kurti apie ją. Daug kalbėjomės apie požiūrį į ligą, mirtį, tų požiūrių skirtumą Europoje ir Rusijoje. Laukdama mūsų susitikimo pamačiau Iriną ir Sergejų – būsimus filmo herojus. Rankose turėjau kamerą, priėjau prie jų, atsisėdau. Irina ir Sergejus kalbėjo apie mirtį, eutanaziją, artimuosius, slaugos namų naujienas, karą. Prieš mano akis ir kamerą pradėjo vertis nepažintas pasaulis. Norėjau, kad tas pokalbis tęstųsi...
Ar didelė buvo filmavimo grupė?
Viską turėjau daryti pati: rašyti scenarijų, filmuoti, montuoti. Filmą kūriau studijų metais, o tai buvo viena iš baigiamojo darbo sąlygų. Vienai dirbti buvo paprasčiau ir dėl ankštokos slaugos namų erdvės, tiesioginio ryšio su filmo herojais. Manau, kad tai įdomi ir naudinga patirtis.
Vienoje filmo scenų į slaugos namus atvyksta didžiulė televizijos filmavimo grupė. Filmo herojė Irina atsisako filmuotis. Kodėl ji sutiko būti Jūsų istorijos dalimi?
Aš buvau viena, mes daug kalbėjomės, kamera buvo maža. Jau per pirmąjį susitikimą Irina ir Sergejus mane „įsileido“. Kameros niekad neslėpiau. Jie pasiteiravo, ką aš darau, ir mes iškart „pradėjome darbą“. Nieko jų per daug neklausinėjau, tiesiog kartu leidome laiką, eidavome pasivaikščioti. Tai buvo daugiau nei filmo kūrimas – tam tikra prasme ir draugystė. Jie manimi pasitikėjo, atsivėrė. Televizijos filmavimo grupė pasirodė tik kartą, dvidešimčiai minučių. Jų ryšys buvo mažiau asmeniškas.
Kiek laiko filmavote šią istoriją?
Vasarą senelių namuose praleidau du mėnesius. Dar keletą kartų grįžau vėliau, rudenį. „21 diena“ – laikas, apie kurį kalba ir kurį senelių namuose praleido Irina. Norėjau, kad tai atspindėtų filmo pavadinimas. Laiką slaugos namuose jauti taip, kaip nejautei niekur kitur. Įdomi ir slaugos namų erdvė. Ten dirbantys žmonės nuolat ją keičia, perstumdo lovas, kad seneliai nenuogąstautų dėl mirštančiųjų ir tų, kurių būklė smarkiai pablogėja. Filmas kalba apie laiko tekėjimą, su tuo susijusią kaitą ir išlikimą savimi.
Daug kūrėjų mano, kad dokumentinio pasakojimo sėkmė priklauso nuo pasirinktų filmo herojų.
Vos pamačiusi Sergejų ir Iriną supratau, kokie jie nepaprasti. Mane sužavėjo jų kalbos pojūtis, ironija, turtinga rusų kalba, nuostabus humoro jausmas. Norėjau sukurti filmą apie gyvenimą, ne apie mirtį. Todėl pasakojimas turėjo būti pilnas spalvų, vasaros. Mano herojus domino gyvenimas. Irina vis klausinėdavo apie matytus filmus, premjeras. Tai, kad neturiu laiko ir po filmavimo keliauju tiesiai namo, nebuvo joks pasiteisinimas. Turėjau jai pasakoti apie perskaitytas knygas, matytus filmus, kartu juos aptarti.
Klausant kai kurių senolių pokalbių atrodo, kad sensta tik kūnas. Įdomu, kaip filmo kūrimas paveikė Jus pačią?
Daug mąsčiau apie laiką. Dabar bandau nieko nebeatidėti rytdienai, nes niekada nežinai, kas nutiks per ateinančias penkias minutes. Nesvarbu, ar tai darbas, ar telefono skambutis. Tai labai svarbi pamoka.
Įdomi filmo estetika: daug netradicinių planų, kameros judesių. Jie beveik sinchroniški su grubokais senelių judesiais vežimėlyje. Kas filmuojant buvo svarbiausia ir kaip tai padėjo papasakoti istoriją?
Filme daug stambių planų. Siekiau atstumą tarp filmo herojų ir kameros sumažinti iki minimumo ir taip atskleisti senelių grožį. Man buvo svarbu, kad žmonės būtų užfiksuoti judant. Norėjau papasakoti moters ir vyro istoriją, atskleisti dvi nuotaikas, du skirtingus pasaulius. Manęs nedomino slaugos namų palatos. Filmas – apie gyvenimą, todėl jame daug sodo, vasaros, žydėjimo.
Pasakojimas prasideda akvariumo scena: senyva moteris bendrauja su žuvimi, žvelgdama į atspindį stikle šukuojasi plaukus. Filmo pabaigoje matome slaugos namų koridoriais vežimėlyje keliaujančią Iriną. Kodėl nusprendėte filmą pradėti ir baigti būtent šiomis scenomis?
Pirmoji filmo scena buvo lyg koks stebuklas! Jos herojė dalinosi palata su Irina, bet ta diena senelių slaugos namuose jai buvo paskutinė. Sėdėjome kartu, laukėme jos pasiimti atvyksiančių artimųjų. Belaukiant ponia pradėjo bendrauti su akvariume plaukančia žuvimi ir žvelgdama į savo atspindį šukuotis plaukus. Scena byloja apie sąsajas su praeitimi, svajones, išrankią atmintį. Paskutinė filmo scena kalba apie judėjimo svarbą, išeities paieškas...
Jūsų filmas tarsi paneigia nuomonę apie slogų ir liūdną gyvenimą slaugos namuose. Ar didelis skirtumas tarp to, kokius juos įsivaizdavote, ir to, kokie jie yra iš tikrųjų?
Atvykusi pirmą kartą ir pamačiusi lovose gulinčius senelius nerimavau, kaip reikės filmuoti ir judėti erdvėje, kupinoje kančios ir skausmo? Maniau, turėsiu būti labai tyli, nedrumsti ten tvyrančios rimties. Tačiau greitai iš pasyvios stebėtojos virtau dalyve: lydėjau senelius pas gydytojus, vedžiau pasivaikščioti. Supratau, kokios naivios pradžioje buvo mano mintys apie vietoje stovintį gyvenimą. Jis slaugos namuose tęsiasi taip pat, kaip ir už jų sienų.
Ką pasakytumėt apie ten dirbančius žmones?
Jie kupini šilumos ir meilės, tačiau kartu sugeba puikiai organizuoti slaugomųjų gyvenimą. Visas kolektyvas – tarsi šeima. Šiame pasaulyje rūpinamasi tik kitais, ne savimi. Niekas neturėtų lankyti slaugos namų ieškodamas atsakymų į savo klausimus ar bandydamas spręsti savo problemas.
Kokios temos Jus domina labiausiai?
Dabar filmuoju vaikų slaugos namuose. Tačiau manau, kad šio filmo nerodysiu niekur – jis bus skirtas tik patiems namams. Tema ta pati, bet labai sunku ir net neteisinga ekrane rodyti vaikus. Jie serga, neturi jokios vilties pasveikti. Noriu iš labai toli rodyti tik ten dirbančius gydytojus, o vaikų gal visai nerodyti. Mane domina psichologinės temos, žmonių gebėjimas įveikti problemas, baimes, taip pat sprendimų ir išeities paieškos.
