7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tauraus liūdesio drama

Claudio Monteverdi opera „Orfėjas“ Valdovų rūmuose

Vytautė Markeliūnienė
Nr. 31 (1137), 2015-09-11
Muzika
„Orfėjas“. V. Abramausko nuotr.
„Orfėjas“. V. Abramausko nuotr.
Kad ir gerokai intensyviau dabar mūsų muzikiniame gyvenime plėtojasi senosios, o ypač baroko, muzikos matmuo, jis vis dar sudaro tokį repertuaro kontekstą, kuriame barokinės operos pastatymas – retas ir reikšmingas, nerutiniškas įvykis, keliantis nekasdieninį lūkestį. Sykiu kaip reikšmingą įvykį norėtųsi pažymėti ir jau 25 kartą vykstantį festivalį „Banchetto musicale“, kasmet į porą rugsėjo savaičių kryptingai sutelkiantį kurį nors senosios muzikos reiškinį, jį paliudijantį repertuarą bei šios muzikos interpretavimo žinovų ir mėgėjų bendruomenę. Ir šiandien, laimei, tik hipotetiškai galėtume svarstyti apie mūsų muzikinio gyvenimo peizažą, – koks jis būtų susidaręs be ilgametės, nuoseklios „Banchetto musicale“ patirties. Dabar viena aišku, kad šio festivalio versmė telkia ir stiprina mūsų senosios muzikos kultūros būklę, o ją formuojant darbuojasi jau ne viena muzikų karta, jauniausia kurių nuteikia labai perspektyviai (tai atlikėjai, užsienyje baigę specialias šios muzikos studijas).
 
Reikšminga ir tai, kad skirtingomis nuotaikomis sutikti ir kaip muziejus dar vaikystės amžių išgyvenantys Valdovų rūmai tampa tikrais namais, kuriuose apsigyvena, laipsniškai įsišaknija senosios muzikos patriotų, meistrų įdirbis ar gerbėjų lūkesčiai. Norėtųsi pasvajoti, kad šiuose namuose pastoviai įsikurtų ir solidžiai, tolygiai alsuotų senosios muzikos sezonas, ne tik festivaliai ar projektais vadinami pavieniai renginiai. Žinoma, galima pasvajoti ir apie tobuliau suderintą scenos bei parterio santykį, išsprendžiantį kai kuriuos pilnaverčio scenos matomumo stokos nepatogumus.
 
Preambule šių metų „Banchetto musicale“ festivaliui tapo rugsėjo 5-ąją – tik tą vienintelį vakarą – Valdovų rūmuose parodytas Claudio Monteverdi operos „Orfėjas“ spektaklis, Lietuvoje statytas bemaž trečiąkart. Šitaip pažymėtas operos gimtadienis Lietuvoje (prisiminkime: 1636 m. rugsėjo 4 d. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje Vilniuje buvo suvaidinta opera „Elenos pagrobimas“, pirmasis operos spektaklis Lietuvoje) bei 400 metų nuo to laiko, kai Venecijoje buvo išleista antroji Monteverdi operos „Orfėjas“ redakcija. Naujojo „Orfėjo“ kūrėjai – Darius Stabinskas (muzikos vadovas), Vaidotas Martinaitis (režisierius), Jūratė Širvytė-Rūkštelė, Jekaterina Deineko (choreografės), choras ir konsortas „Brevis“ (Lietuva, Lenkija, Italija, Ispanija, Vokietija, Norvegija, Prancūzija) – jų vadovai Gintautas Venislovas ir Darius Stabinskas. Sutelkta spalvinga ir įvairiatautė solistų sudėtis.
 
Kas pirmiausia lemia operos spektaklio sėkmę, sklandumą? Ko gero, visų operoje integruotų meninių parametrų ansamblio pojūtis. Taip pat ir rišli stiliaus elementų sankloda. Galima numanyti, kad tokio įvairius menus jungiančio žanro kūrėjai, skirtingų meno sričių atstovai (ypač ne itin didelę patirtį operos žanre sukaupę), kad ir kukliais pavidalais, siekia surasti matomą vietą jų atstovaujamiems konkretiems raiškos būdams. Ir tuomet iškyla klausimas – ar pavyksta bendro tikslo, vieningo ansamblio, darnaus rezultato dėlei kai ką protingai „paaukoti“ – būtent matomus, vaizduojamuosius, iliustracinius, veiksmo dinamiką vis aktyvinti pasišovusius elementus?
 
Tokio didingo veikalo kaip „Orfėjas“ parodymas vienintelį kartą – sudėtingas ir jautrus reikalas. Juk viskas – čia ir dabar, jokių „pamokų“ ateičiai, jokių korektūrų, „antrų dublių“ ar laike brandinamų patyrimų. Tai tarsi vienatinis koncertas, kuriam rengtasi ilgai, kruopščiai, tačiau kuriame nieko, išskyrus atlikėjų pastangas, negali numatyti iki galo. Atsižvelgiant į tą „vienatiniškumą“, operai nepritaikytą sceną, ir buvo stengtasi balansuoti tarp koncertinio ir sceninio atlikimo. Beje, koncertinio atlikimo elementų, statiškumo, ko gero, galėjo būti ir dar daugiau. Viena vertus, artistai ir taip daugiausia dainavo iš natų, kas savaime varžė judesių pilnatvę, bendravimą gestų ar akių kalba ansambliuose. Kita vertus, koncertinio atlikimo būdas padeda susikoncentruoti į tvirčiau, išraiškingiau artikuliuojamą muziką ir tekstą (be kita ko, pastarąjį galima buvo nuosekliai sekti galiniame ekrane), padeda pajusti artistų akių ir mimikos įtaigą. O jos kartais ir pakanka.
 
Kas dėl meninių šios operos parametrų ansamblio – jį akivaizdžiausiai atskleidė choro ir konsorto muzikavimas, užtikrinęs esminę veikalo gyvybės giją: švelniai dūzgiančią (dėl istorinių instrumentų tembrų), sūkuringą, reaguojančią, raiškiai artikuliuojančią, afektuotą, kartais svaiginančiai subtilią, atsiduodančią tyliųjų kulminacijų grožiui. Ir apskritai, Monteverdi „Orfėjas“ – liūdesio grožį kontempliuojanti partitūra, tarp kurios vertingiausiųjų puslapių atsiduria raudos, lėtieji epizodai, į transcendentinę nebūtį panyrančios tyliosios kulminacijos. Jų versmę ypač vykusiai pajuto Nora Petročenko (Pasiuntinė Silvija), pasitelkusi skonio, tembro, balso ir artistinės raiškos vienybę. Šiame amplua kiek mažiau įtaigus buvo Steinas Skjervoldas (Orfėjas), nors apskritai dainininkui pavyko atverti gyvybingą, platų ir spalvingą savojo personažo charakterio diapazoną. Solistų ansamblyje įsimintinai ir darniai skambėjo Rūtos Vosyliūtės (Muzika, Viltis) tembras. Įtaigių spalvų savo vaidmenims rado Edita Bagdonaitė-Venislovienė (Euridikė), Nerijus Masevičius (Charonas), Mario Cecchetti, Ieva Gaidamavičiūtė-Barkauskė, Artūras Miknaitis, Mindaugas Jankauskas, Radosławas Pachołekas.
 
Vis dėlto kai kurie dalykai kaskart koregavo (jei ne kliudė) adekvačiai viską išgirsti. Kai tave pasiekia mikrofonizuotas garsas, sutrinki: kas nulemia vietomis išsibalansavusį garso stiprumą ir plokštumą? Operos spektaklis turbūt neturi priminti varžybų – kas garsiau, kas stipriau? Tad gal kalti mikrofonai, o gal tarpusavy dermės dar beieškantis solistų ansamblis? Nežinia. Ir dar. Kartkartėmis piršosi mintis, ar neapribojo kai kurių solistų nuoseklesnės vokalinės raiškos dirbtinoki režisūriniai sprendimai, be reikalo integruotos mūsų kasdienybę lydinčios beskonybės (kad ir per Orfėjo ir Euridikės vestuves pažertas baltai-raudonų rožių žiedlapių „lietutis“ – linksma kičo užuomina, matoma savaitgaliais prie kai kurių Vilniaus bažnyčių; arba kažin koks judėjimas scenoje, primygtinai įsipareigojęs pailiustruoti atitinkamą žmogaus būsenos formą). O štai greta – natūrali gamtos režisūra: saulės blyksnis pro dešinį Valdovų rūmų salės langą. Ir vėl tos kerinčios tyliosios „Orfėjo“ dramos kulminacijos.

 

„Orfėjas“. V. Abramausko nuotr.
„Orfėjas“. V. Abramausko nuotr.
„Orfėjas“. V. Abramausko nuotr.
„Orfėjas“. V. Abramausko nuotr.
„Orfėjas“. V. Abramausko nuotr.
„Orfėjas“. V. Abramausko nuotr.
„Orfėjas“. V. Abramausko nuotr.
„Orfėjas“. V. Abramausko nuotr.