„Ateidamas į teatrą norėčiau nežinoti, kas man bus“, – pristato Artūras Areima savo teatro viziją. Kadaise įvardytas teatro chuliganu ir priskirtas kultūriniams ekshibicionistams, režisierius ruošiasi naujai premjerai. Šį savaitgalį OKT studijoje jis pristatys šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Falko Richterio pjesės „Po ledu“ interpretaciją, taip pradėdamas antrąjį AAT | Artūro Areimos teatro sezoną.
![]() | ![]() |
Greta keturių skirtingų užsienio spektaklių pagrindinėje programoje, dešimties – lietuviškojoje, greta dvylikos pranešimų tarptautinėje jaunųjų teatro kritikų konferencijoje, festivalis „Sirenos“ pristato ir klubo programą, kurioje – net keturi kino filmai, pokalbiai su spektaklių kūrėjais, diskusijos ir skirtingų šalių kūrėjus jungiantis pasirodymas.
![]() | ![]() |
Rugsėjo 12 d. šeštadienį, 12 val. Kauno lėlių teatras ruošia žiūrovams staigmeną – Charkovo V. A. Afanasjevo valstybinio akademinio lėlių teatro ir Kauno lėlininkų spektaklį, pagal ukrainiečių liaudies pasaką su lietuviškais prieskoniais – „Pliauskiukas Ivasiukas“.
Galbūt tai sutapimas, o gal taip nutiko dėl regioniniame šiuolaikiniame mene tvyrančios atmosferos, tačiau visi šių metų Baltijos šalių paviljonai Venecijos bienalėje pristato projektus, kuriais atsigręžiama į sovietinę praeitį ir ji perdirbama šiuolaikinio meno praktikomis. Norėdamas suprasti, kodėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos menininkai bei juos reprezentuojančios institucijos (beje, ir pačios valstybės) vis dar sprendžia sovietinės istorijos klausimus, taip pat siekdamas išsiaiškinti, kodėl šio tarpsnio palikimas posovietinėje neoliberalioje kultūroje vis dar bado akis, pokalbiui pakviečiau meno kritiką ir kuratorių Viktorą Misiano. Šiais metais jis Venecijos bienalėje kuravo paralelinę parodą „Ornamentalizmas“ ir nagrinėjo mano jau minėtą temą keliose 2007 m. kuruotose parodose, pavyzdžiui, „Progresyvioji nostalgija“ (KUMU ir KIASMA muziejuose). Šiame pokalbyje Misiano pateikia naudingų teorinių įžvalgų, padedančių perskaityti ir įvertinti sovietinės praeities pėdsakus šiuolaikiniame mene. Pokalbyje aptariamos tokios temos kaip nostalgija ir egzotizmas, trauma ir netekties išgyvenimą lengvinantis gedėjimo procesas, menininkas kaip neomitologijų kūrėjas, magiškasis istoricizmas, neoliberaliosios vadybos įgūdžiai ir globalizacijos šešėlyje atsidūręs regionalizmas.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Juozo Miltinio dramos teatre prieš dvi savaites jaunoji teatro karta atvirame renginyje pristatė projekto „Jaunųjų režisierių kūrybinės dirbtuvės“ rezultatus. Publika išvydo septynias, skirtingą teatrinę manierą pristačiusias spektaklių ištraukas, kurias projekto metu sukūrė dirbtuvių dalyviai Monika Klimaitė, Marius Meilūnas, Alius Veverskis, Julija Šatkauskaitė, Raimonda Kimbraitė, Paulius Markevičius ir Kastytis Miliauskas.
![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
Režisierė ir Europos kino akademijos prezidentė Agnieszka Holland davė didelį interviu „Svoboda“ radijui, kuriame papasakojo, kaip kolegos padeda Rusijoje 20 metų kalėti nuteistam ukrainiečių kino kūrėjui Olegui Sencovui. Pasak jos, Europos kinematografininkai nuolat primena visuomenei apie Sencovo likimą ir daro poveikį Europos politikams, kad šie padėtų siekti režisieriaus išlaisvinimo. Pasak Holland, „tai, kas atsitiko su Sencovu, – didelė drama. Todėl mes nusprendėme, taip sakant, jį įsivaikinti.“
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Dar nesibaigus Denys Arcand’o filmo „Geismo architektas“ („Le règne de la beauté“, Kanada, 2013) pabaigos titrams, žiūrovai plūstelėjo iš „Akropolio“ kino salės. Nors būtent paskutiniai kadrai, kuriuose matyti architekto Pierre’o Thibault statiniai, žada atsakymą į pagrindinį „Geismo architekto“ klausimą. Bet žiūrovų lūkesčiai juk neatsiejami nuo filmo suvokimo, todėl žmogus, tikėjęsis reklamuotos „erotinės dramos“ ir pamatęs neskubų pasakojimą apie Kvebeko vidutiniosios klasės gyvenimo tuštumą, liks nusivylęs. Juolab kad lietuvių platintojai pakeitė originalų filmo pavadinimą, kuris taip pat yra filmo raktas. Sutikite, kad lietuviškas „Geismo architektas“ ir originalus „Grožio viešpatavimas“ nelabai ką turi bendra. Bet bijau, kad nusivylę liks ir Kanados kino klasiko Arcand’o filmų „Amerikos imperijos žlugimas“ (1986) ir „Barbarų įsiveržimas“ (2003) gerbėjai, nors „Geismo architekte“ režisierius liko ištikimas savo temoms ir ironiškam stiliui, pabrėžiančiam šiuolaikinio žmogaus priklausomybę nuo vartojimo idealų ir bet kokio maišto beprasmiškumą. Tačiau režisierius, regis, atsisakė tirštos ir piktos ankstesniųjų filmų satyros bei šmaikščių dialogų.
![]() | ![]() | ![]() |
Nauju dideliu Valentino Masalskio biografijos etapu jau šiandien galima vadinti jo vaidmenis Nacionaliniame dramos teatre: Profesorių Robertą Šusterį Krystiano Lupos režisuotoje Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštėje“ ir Masarą Árpádo Schillingo statomame spektaklyje „Didis blogis“, kurio premjera įvyks rugsėjo 23 dieną. Šio spektaklio dramaturgas – Marius Ivaškevičius, scenografas – Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė, jame vaidina Diana Anevičiūtė, Dainius Gavenonis, Jevgenija Gladij, Gytis Ivanauskas, Vaiva Mainelytė, Vitalija Mockevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Valentin Novopolskij, Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Beata Tiškevič-Hasanova.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Ruoškis ateičiai. Kasdienio gyvenimo imperatyvas, formuojantis moralų, atsakingą subjektą. Žadantis gerovę. Teikiantis vilties. Kontrolės iliuziją. Trumparegiškumas smerkiamas politikoje, ekonomikoje ir kasdieniame elgesyje. Nors ekonomistai mėgsta cituoti Johno Maynardo Keyneso frazę „in the long run we are all dead“: žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, mes visi mirsime. Ateitis, atrodytų, yra utopinis horizontas, tolstantis, kuo labiau artėjame jo link. Tačiau tiek daug veiklos inicijuojama būtent ateities vardan: žiniasklaidos linksniuojama nykstančios lietuvių tautos ir kalbos hipotezė turi prasmės ne kaip dabartinis reiškinys, bet kaip ateities grėsmė. Merginos raginamos gimdyti dabar, o ne kai joms bus keturiasdešimt penkeri (tai ne tik genetinė, bet ir kohortos logika). Ir gramatinės formos turi būti teisingos kasdien ir kiekvieną dieną, o ne rytoj ir ne poryt. Ateitis brutaliai įsiveržia į dabartį nepalikdama alternatyvaus pasirinkimo šiandien.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |