7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Teatras Lietuvoje per daug saugus

„Ateidamas į teatrą norėčiau nežinoti, kas man bus“, – pristato Artūras Areima savo teatro viziją. Kadaise įvardytas teatro chuliganu ir priskirtas kultūriniams ekshibicionistams, režisierius ruošiasi naujai premjerai. Šį savaitgalį OKT studijoje jis pristatys šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Falko Richterio pjesės „Po ledu“ interpretaciją, taip pradėdamas antrąjį AAT | Artūro Areimos teatro sezoną.

„Sirenų“ kontekstą praplės festivalio klubas

 Greta keturių skirtingų užsienio spektaklių pagrindinėje programoje, dešimties – lietuviškojoje, greta dvylikos pranešimų tarptautinėje jaunųjų teatro kritikų konferencijoje, festivalis „Sirenos“ pristato ir klubo programą, kurioje – net keturi kino filmai, pokalbiai su spektaklių kūrėjais, diskusijos ir skirtingų šalių kūrėjus jungiantis pasirodymas. 

 

Lėlių teatro scenoje – Kauno ir Charkovo lėlininkų projektas

 Rugsėjo 12 d. šeštadienį, 12 val. Kauno lėlių teatras ruošia žiūrovams staigmeną – Charkovo V. A. Afanasjevo valstybinio akademinio lėlių teatro ir Kauno lėlininkų spektaklį, pagal ukrainiečių liaudies pasaką su lietuviškais prieskoniais – „Pliauskiukas Ivasiukas“.  

 

Kūrybinė spektaklio komanda – ukrainiečių menininkių tandemas – režisierė Oksana Dmitrijeva ir dailininkė Natalija Denisova,  drauge su Kauno lėlių teatro aktoriais žada pasekti žiūrovams pasaką, apie drąsų ir sumanų iš pliauskos išskobtą berniuką  medinuką, jo nepaprastus nuotykius ir stebuklingus nutikimus. Tai mažo žmogučio Odisėja, kurioje vaikas pažįsta Pasaulį, susikauna su Blogiu ir tampa brandžiu žmogumi. Atsakomybė, pareiga ir meilė artimui – esminiai spektaklio momentai. 
 

Nuolat pasirodanti sovietinė praeitis

Galbūt tai sutapimas, o gal taip nutiko dėl regioniniame šiuolaikiniame mene tvyrančios atmosferos, tačiau visi šių metų Baltijos šalių paviljonai Venecijos bienalėje pristato projektus, kuriais atsigręžiama į sovietinę praeitį ir ji perdirbama šiuolaikinio meno praktikomis. Norėdamas suprasti, kodėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos menininkai bei juos reprezentuojančios institucijos (beje, ir pačios valstybės) vis dar sprendžia sovietinės istorijos klausimus, taip pat siekdamas išsiaiškinti, kodėl šio tarpsnio palikimas posovietinėje neoliberalioje kultūroje vis dar bado akis, pokalbiui pakviečiau meno kritiką ir kuratorių Viktorą Misiano. Šiais metais jis Venecijos bienalėje kuravo paralelinę parodą „Ornamentalizmas“ ir nagrinėjo mano jau minėtą temą keliose 2007 m. kuruotose parodose, pavyzdžiui, „Progresyvioji nostalgija“ (KUMU ir KIASMA muziejuose). Šiame pokalbyje Misiano pateikia naudingų teorinių įžvalgų, padedančių perskaityti ir įvertinti sovietinės praeities pėdsakus šiuolaikiniame mene. Pokalbyje aptariamos tokios temos kaip nostalgija ir egzotizmas, trauma ir netekties išgyvenimą lengvinantis gedėjimo procesas, menininkas kaip neomitologijų kūrėjas, magiškasis istoricizmas, neoliberaliosios vadybos įgūdžiai ir globalizacijos šešėlyje atsidūręs regionalizmas.

Juozo Miltinio dramos teatre jaunatviškos energijos injekcija

 Juozo Miltinio dramos teatre prieš dvi savaites jaunoji teatro karta  atvirame renginyje pristatė projekto „Jaunųjų režisierių kūrybinės dirbtuvės“ rezultatus. Publika išvydo septynias, skirtingą teatrinę manierą pristačiusias spektaklių ištraukas, kurias projekto metu sukūrė dirbtuvių dalyviai Monika Klimaitė, Marius Meilūnas, Alius Veverskis, Julija Šatkauskaitė, Raimonda Kimbraitė, Paulius Markevičius  ir Kastytis Miliauskas. 

 

Rugpjūčio pabaigoje vykusi teatro laboratorija sukvietė jaunus, savo kūrybinį kelią pradedančius teatro režisierius, kurie užmezgė kūrybinius kontaktus, išbandė save profesionaliame teatre dirbant su vyresniąja karta. 
 

Laisvė būti netobulam

Kai Robertas Flaherty beveik prieš šimtmetį sukūrė pirmąjį dokumentinį filmą „Nanukas iš Šiaurės“, kino dokumentikos terminas dar neegzistavo. Eskimų gyvenimo tyrinėtojas ir žvalgytojas tiesiog bandė užfiksuoti gyvenimą Šiaurėje tokį, koks jis yra, ir sukurti eskimų kasdienybės įrašą. Jis negalėjo nė numanyti, kad XXI a. tokius įrašus galės kurti kiekvienas, o mūsų gyvenimą nuolat sups judantys vaizdai.
 
Kodėl taip veržiamės fiksuoti savo kasdienybę? Tai tik pramoga ar gyvenimo stebėjimo būdas? Ką šie vaizdai – trumpos kasdienybės atplaišos – sako apie mus? Kada jie įdomūs ir paveikūs? Kada jie – tik buitinis vaizdo įrašas, o kada – kinas? Tai tik keli klausimai, kuriuos šiemet kels Vilniaus dokumentinių filmų festivalis.

Kino naujienos trumpai

Režisierė ir Europos kino akademijos prezidentė Agnieszka Holland davė didelį interviu „Svoboda“ radijui, kuriame papasakojo, kaip kolegos padeda Rusijoje 20 metų kalėti nuteistam ukrainiečių kino kūrėjui Olegui Sencovui. Pasak jos, Europos kinematografininkai nuolat primena visuomenei apie Sencovo likimą ir daro poveikį Europos politikams, kad šie padėtų siekti režisieriaus išlaisvinimo. Pasak Holland, „tai, kas atsitiko su Sencovu, – didelė drama. Todėl mes nusprendėme, taip sakant, jį įsivaikinti.“

 
Į klausimą, ar tikisi Rusijos kolegų solidarumo su Sencovu, Holland atsakė: „Jie jau išreiškė savo solidarumą. Situacijoje, kai valdžia nedvejodama siunčia 20 metų į kalėjimą nekaltą žmogų, net nedrąsi valdžios kritika gali tapti represijų priežastimi. Mes suprantame, kad protestuodami mūsų rusų kolegos rizikuoja likti be darbo. Sunku iš jų reikalauti: meskite viską ir tapkite didvyriais. Tuo didesnį įspūdį padarė pranešimai apie tai, kad daug garsių Rusijos kino veikėjų – ir iš „Kinosojuz“, ir atskiri žmonės – Andrejus Zviagincevas ar Aleksandras Sokurovas – gana griežtai pasisakė apie Sencovo teismą. Šie žmonės dabar gali padaryti tik tiek. Sunku laukti didelių demonstracijų tada, kai rusų demokratinė opozicija faktiškai sunaikinta. (...) Kas bus toliau, nežinau. Kol kas Europos kinematografininkai renka pinigus, kad būtų galima apmokėti juridinę pagalbą Sencovui, padėti jo šeimai. Nepamirškime, kad jis – dviejų vaikų, iš kurių vienas sunkiai serga, tėvas. Jis vienas auklėjo vaikus, o dabar ši pareiga užgulė jo giminių pečius.“

Grožio apgaulė

Dar nesibaigus Denys Arcand’o filmo „Geismo architektas“ („Le règne de la beauté“, Kanada, 2013) pabaigos titrams, žiūrovai plūstelėjo iš „Akropolio“ kino salės. Nors būtent paskutiniai kadrai, kuriuose matyti architekto Pierre’o Thibault statiniai, žada atsakymą į pagrindinį „Geismo architekto“ klausimą. Bet žiūrovų lūkesčiai juk neatsiejami nuo filmo suvokimo, todėl žmogus, tikėjęsis reklamuotos „erotinės dramos“ ir pamatęs neskubų pasakojimą apie Kvebeko vidutiniosios klasės gyvenimo tuštumą, liks nusivylęs. Juolab kad lietuvių platintojai pakeitė originalų filmo pavadinimą, kuris taip pat yra filmo raktas. Sutikite, kad lietuviškas „Geismo architektas“ ir originalus „Grožio viešpatavimas“ nelabai ką turi bendra. Bet bijau, kad nusivylę liks ir Kanados kino klasiko Arcand’o filmų „Amerikos imperijos žlugimas“ (1986) ir „Barbarų įsiveržimas“ (2003) gerbėjai, nors „Geismo architekte“ režisierius liko ištikimas savo temoms ir ironiškam stiliui, pabrėžiančiam šiuolaikinio žmogaus priklausomybę nuo vartojimo idealų ir bet kokio maišto beprasmiškumą. Tačiau režisierius, regis, atsisakė tirštos ir piktos ankstesniųjų filmų satyros bei šmaikščių dialogų.

Karo metafora

Nauju dideliu Valentino Masalskio biografijos etapu jau šiandien galima vadinti jo vaidmenis Nacionaliniame dramos teatre: Profesorių Robertą Šusterį Krystiano Lupos režisuotoje Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštėje“ ir Masarą Árpádo Schillingo statomame spektaklyje „Didis blogis“, kurio premjera įvyks rugsėjo 23 dieną. Šio spektaklio dramaturgas – Marius Ivaškevičius, scenografas – Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė, jame vaidina Diana Anevičiūtė, Dainius Gavenonis, Jevgenija Gladij, Gytis Ivanauskas, Vaiva Mainelytė, Vitalija Mockevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Valentin Novopolskij, Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Beata Tiškevič-Hasanova.

Ateities kilpos

Ruoškis ateičiai. Kasdienio gyvenimo imperatyvas, formuojantis moralų, atsakingą subjektą. Žadantis gerovę. Teikiantis vilties. Kontrolės iliuziją. Trumparegiškumas smerkiamas politikoje, ekonomikoje ir kasdieniame elgesyje. Nors ekonomistai mėgsta cituoti Johno Maynardo Keyneso frazę „in the long run we are all dead“: žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, mes visi mirsime. Ateitis, atrodytų, yra utopinis horizontas, tolstantis, kuo labiau artėjame jo link. Tačiau tiek daug veiklos inicijuojama būtent ateities vardan: žiniasklaidos linksniuojama nykstančios lietuvių tautos ir kalbos hipotezė turi prasmės ne kaip dabartinis reiškinys, bet kaip ateities grėsmė. Merginos raginamos gimdyti dabar, o ne kai joms bus keturiasdešimt penkeri (tai ne tik genetinė, bet ir kohortos logika). Ir gramatinės formos turi būti teisingos kasdien ir kiekvieną dieną, o ne rytoj ir ne poryt. Ateitis brutaliai įsiveržia į dabartį nepalikdama alternatyvaus pasirinkimo šiandien.

PUSLAPIS
IŠ
1003