7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Betoninė laiko siena

Liudo Parulskio paroda „Barokas ir betonas“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Agnė Narušytė
Nr. 31 (1137), 2015-09-11
Fotografija Dailė
Liudas Parulskis, fotomanipuliacija – Universiteto g. 10 ir Lazdynai. 2015 m.
Liudas Parulskis, fotomanipuliacija – Universiteto g. 10 ir Lazdynai. 2015 m.
Iš pažiūros tai – tik žaidimas. Vietoje Aušros vartų stovi gabalas sovietinio blokinio daugiabučio. Televizijos bokštas spokso kaip dirbtinė gražuolė, prisiklijavusi nuo Šv. Kazimiero bažnyčios nuplėštų lipdinių blakstienas. Ant buvusių Profsąjungų rūmų stogo iškilo Nižnij Tagilo kultūros namų bokštelis, kurį neiškart ir pastebėsi, nes jis ten – labai vietoje. Atrodo, kad Liudas Parulskis daro tai, kuo užsiima pamokose nuobodžiaujantys vaikai– iškiliausiems architektūriniams miesto „personažams“ pripaišo menamus ūsus. Tik rafinuočiau – jo fotomanipuliacijose naujasis darinys atrodo „kaip tikras“ ir žiūrovui gali pasivaidenti, jog tai yra realių, tik ne visai pažįstamų vietų fotografijos.
 
Net nekils klausimas, kaip tie „bereikalingi“ papuošimai atsirado ant grynai funkcionalių pastatų – postmodernistinės architektūros teoretikai ir praktikai jau seniai leido viską maišyti. Ir atvirkščiai – po karo sugriauti senamiesčiai buvo prismaigstyti modernių naujadarų, tad betonas jau taip seniai gyvena šalia baroko, kad net nebeerzina. Be to, miegamuosiuose rajonuose žmonės su savo būstais daro, ką nori, ir griežtą stačiakampių ritmą jau dvidešimt metų klaipo spalvoti, įvairiabriauniai balkonų inkilai. Tad fotografijos kartais atrodo kaip paprasti dokumentai – net nespalvoti, lyg iš seno archyvo. Tenka pastovėti ilgiau, luktelti, kol išsisklaidys kasdienio prisitaikymo miglos ir išryškės sandūrų keistumas kaip pokštas.
 
Tas įprastumo–keistumo grumdymasis yra būtina šių fotografijų poveikio sąlyga. Jas paskui galima užsidėti kaip akinius ir žiūrėti į miestą – galbūt tada jo pažeistas grožis, užuot liūdinęs visų pastangų beprasmybe, atrodys kaip gyvybės įrodymas, net pralinksmins? Naujųjų statybų pasikėsinimai į atmintį jau nebe tik siutins, bet ir primins, kad miestas yra Herakleito upė, į kurią dukart įbristi nepadės net fotografija. Maždaug prieš dvidešimt metų Vlado Drėmos knyga „Dingęs Vilnius“ paskatino Liudą pažiūrėti, kaip atrodytų gatvės, jei dingtų dabar jas formuojantys pastatai. Jis pradangino kelis itin svarbius (pavyzdžiui, Katedros varpinę), užlydė skyles jų paprastai užstojamu vaizdu. Ir – nieko. Pasikeitimą ne iškart ir pastebėsi. Iš fotografijų nesklinda praradimo melancholija. Miestas kaip betoninė jūra užlieja buvusių įžymybių vietas. Ir belieka šyptelti.
 
Dabar rodomos fotomanipuliacijos fiksuoja nuolatinį miesto buvimą virsmo taške. Štai ir tie patys Profsąjungų rūmai – net ir tikrovėje, be svetimšalio bokštelio, yra jaune tokie kaip buvo – pernai gatvės meno festivalio metu jų kolonas išpiešė M-CITY. Dabar tas nudrengtas pastatas iš tolo plasnoja juodomis liepsnomis, atrodo, kad iš jo vidurių išsiveržė magma, tarsi pirmykštė mineralų sriuba, iš kurios išsiritusi nauja gyvybės forma jau baigia paslėpti žlugusios civilizacijos veidą. Kaip gatvės menininkų piešiniai trukdo miesto kūnui senatviškai stingti, taip ir Liudas Parulskis atveria naują langą senosios fotografijos galerijos sienoje, pro kurį slenka tos pačios sienos veidrodinis atspindys – lyg stovėčiau laivelyje, vaporetto, plukdančiame mane Venecijos Didžiuoju kanalu. Kas buvo nematoma, taps matoma, kas buvo patikima, to nebeliks, kas dingo, užsimirš arba atslinks iš praeities uždengdamas dabartį kaip kadaise nugriauti, o dabar atstatomi mūrai. Amen.
 
Aišku, kad manipuliavimas fotografijomis nėra nekaltas užsiėmimas – sumaištį galvoje sukėlę vaizdai ima perdirbinėti realybę. Pristatydama parodą kuratorė Laima Kreivytė palygino Parulskio sukurtus baroko ir betono „kentaurus“ su Mindaugo Navako „Vilniaus sąsiuviniu“, kuriame jis monumentaliais tūriais „papuošė“ sovietinius pastatus ir pakeitė mūsų požiūrį į miestą(http://www.artnews.lt/liudo-parulskio-paroda-barokas-ir-betonas-vilniaus-fotografijos-galerijoje-30571). Gali būti, kad pabuvus Parulskio parodoje vilniečių savijauta irgi šiek tiek pasikeis – patiltėse ir daugiabučiuose ims vibruoti barokomiražai. Ir atvirkščiai.
 
Tačiau šiems menininkams bendras tiktai pats priešingybių jungimo principas. Pripieštos Navako skulptūros atrodė kaip į pasipūtusių nykštukų karalystę nusileidę guliveriai, vien savo dydžiu išjuokę „komunizmo statybų“ užmojus. Parulskis sulydė dvi architektūros ideologijas taip, kad skirtumo iškart nesijaustų. Prašmatnusis barokas natūraliai papildo vargingąjį betoną kaip išsvajota puošmena, kurią ant buržuazijos supykę modernistai buvo išmetę kaip istorinę atgyveną. Lazdynų daugiaaukščiai įsispraudžia į Universiteto ar Šv. Jono gatves panašiai kaip miesto kavinių interjerus papuošia iš kaimo atsivežtos pasagos, vežimų ratai, piestos ir surūdiję lygintuvai. Nes sovietiniai mikrorajonai yra mūsų kartos „tėviškė“, iš kurios emigravusieji nostalgiškai prisimena vaikystės slėptuves po pirmo aukšto balkonais ir visur atsineša įgimtą svetimumo savo aplinkai jausmą. Bet ir šiaip, kasdien judant savomis trajektorijomis, miesto įvairenybės sklandžiai montuojasi į vientisą juostą: „Diena senamiestyje, vakaras mikrorajone, tad nuolat susipina tie vaizdai ir pagaminu koliažus iš tų atsiminimų, iš kelionių ir iš kitų miestų. Tai labai panašu į kažkokį sapną, kartais blogą, kartais linksmą“, – sako Liudas.
 
Taigi nors parodoje galima įžvelgti dabartinių statybų kritiką, ji veikia daugiau kaip pastabumo žaidimas: surask dešimt skirtumų nuo tikrojo miesto. Surandi ir atlėgsta, kad tai – tik fotosapnas. Arba priešingai – gaila, kad tik sapnas, kad blokinių daugiabučių statytojai nebuvo architektūrinių keistenybių mėgėjai kaip XVIII a. anglų aristokratai, savo sodus puošdavęnetikromis pilaitėmis, šventyklomis, net piramidėmis (follies). Sovietų valdžia neleido sapnuoti savo sapnų. Todėl nors Vilniaus centrą Gediminas susapnavo, primena Laima Kreivytė, periferija niekad nesapnuoja. Parulskis tai kompensuoja fotomanipuliacijomis, kurios yra skirtingų laikotarpių miesto zonų lydiniai. Ypač stipriai veikia filmuotos ir 3D manipuliacijos – jų netikra erdvė ir netikras judėjimas arba judanti statika. Sustingusiame filmuotų manipuliacijų mieste pravažiuoja pastatas, vėjas linguoja medžių šakas, senukas groja armonika. Dar keisčiau juda 3D fotomanipuliacijos – užsidėjus žalius ir raudonus akinius ir ilgiau pastovėjus, erdvė pagaliau įgyja žadėtus tris matavimus ir priekinis planas tarsi atsiskiria nuo tolumos. Tau vaikštant, tie du lakštai ima slankioti atskirai: tolstant nuo vaizdo, juos jungiantis „vidurys“ išsiplečia, artėjant – susispaudžia. Gal ir netyčia Liudas sudarė sąlygas patirti erdvės tampumą – jo keliamą nejauką, kurios iškart negali paaiškinti.
 
Kino teorijoje nemažai diskutuota apie „gelminį montažą“, kuris prancūzų Naujosios bangos filmuose kartais pakeisdavo eizenšteinišką seką – užuot karpius laiką ir erdvę skirtingų planų kadrais, statiškame kadre naratyvas kuriamas sugretinant įvykius, stebimus skirtinguose vaizdo planuose. AndréBaziną toks pasakojimo būdas žavėjo kaip galimybė išgauti realybės efektą, pasitelkiant „teatrališkumo perviršį“, jį aptinku ir Liudo Parulskio fotomanipuliacijose. Nors čia nėra žmonių, nėra kam vaidinti, teatrališkumą skleidžia barokiniai intarpai – ateiviai iš perdėtų gestų ir emocijų stiliaus. Štai – aš stoviu čia, o man šelmiškai šypsosi pagoniška saulutė, išnirusi iš apsemto parko, po kuriuo palaidotos evangelikų kapinės – jei nori mane paliesti, sako, teks sušlapti kojas.
 
Bet man čia svarbesnis ne realybės efektas (jis jau tapo medijų kasdienybe), o galimybė patyrinėti fotografiją kaip Gilles’io Deleuze’o „praeities kristalą“ – iš laiko išpjautą trukmės atkarpą. Aš, vis dar nešama laiko tėkmės, galiu prie jo priartėti, paeiti į dešinę ar į kairę ir stebėti, kaip jis tamposi. Jo nejudantis centras – po biblinio tvano išsigelbėjusi saulutė, tuščia asfaltuota gatvė, gipsiniais Šv. apaštalų Petro ir Povilo augintų vynuogių lapais aplipusi patiltė – jau yra ne šiaip pokštas, o sutrikusi praeitis, kuri nori man kažką pasakyti. Iš šios papilkėjusios tikrovės išvesti į vaizduotės utopiją? Pareikalauti pataisymų? Perspėti? Prieinu arčiau – gal pamatysiu, kas slypi už tilto pastolių? Bet atsimušu į nematomą sieną – kristalas leidžia tik tiek. Jo būvis paradoksalus, nes miestas sustingęs krizės taške, kai viskas virsta kažkuo kitu, tarsi būtų nufotografuotas pats tapsmas, bet negalintis gauti išrišimo, susisiekti su savo ateitimi (mano dabartimi).
 
Nusiimu akinius. Sudvigubinti žali ir raudoni siluetai primena, kad Liudo Parulskio fotomanipuliacijos yra tik žaidimas jungiant neramųjį baroką su atšiauraus funkcionalizmo paviršiais. Bet žinau – ką tik apžiūrinėjau praeities kristalą, tampiau jį lyg būtų dar karštas, lyg laiką liečiau kaip betoną.
 
Paroda veikia iki rugsėjo 19 d.
Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4)
Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.

 

Liudas Parulskis, fotomanipuliacija – Universiteto g. 10 ir Lazdynai. 2015 m.
Liudas Parulskis, fotomanipuliacija – Universiteto g. 10 ir Lazdynai. 2015 m.
Liudas Parulskis, fotomanipuliacija – Aušros vartai ir Lazdynai. 2015 m.
Liudas Parulskis, fotomanipuliacija – Aušros vartai ir Lazdynai. 2015 m.
Liudas Parulskis, fotomanipuliacija – Šv. Jonų bažnyčios varpinė ir Lazdynai. 2015 m.
Liudas Parulskis, fotomanipuliacija – Šv. Jonų bažnyčios varpinė ir Lazdynai. 2015 m.
Liudas Parulskis, fotomanipuliacija – Lazdynai ir Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. 2001 m.
Liudas Parulskis, fotomanipuliacija – Lazdynai ir Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. 2001 m.
Liudas Parulskis, fotomanipuliacija – Televizijos bokštas ir Šv. Kazimiero bažnyčia. 2014 m.
Liudas Parulskis, fotomanipuliacija – Televizijos bokštas ir Šv. Kazimiero bažnyčia. 2014 m.
Liudas Parulskis, 3 D fotomanipuliacija – Liubarto patiltė ir Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. 2015 m.
Liudas Parulskis, 3 D fotomanipuliacija – Liubarto patiltė ir Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. 2015 m.