7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Teatro studijos „Elementorius“ 50-metis

 Seniausia Vilniaus kultūros centro teatro studija Lietuvoje „Elementorius“, gausybei kūrybingų Lietuvos asmenybių daugybę metų buvęs dramos meno pradžiamoksliu, švenčia 50-metį! Ta proga pristatoma prisiminimų, teatrinių pratimų, žaidimų ir originalios dramaturgijos knyga „Elementorius. Legendinis dramos būrelis ant Tauro kalno“.

 

Daugiau nei 30 metų šiam iš pradžių Vilniaus Respublikinių profsąjungų kultūros rūmų moksleivių dramos būreliui vadovavo a.a. Jaunimo teatro aktorė Valerija Marcinkevičiūtė-Karalienė, pelniusi ne vieną šios savo veiklos įvertinimą. Šiuo metu „Elementoriaus“ vadovai ir jaunosios kartos ugdytojai – Eglė ir Gediminas Storpirščiai bei aktoriai Vytautas Rašimas ir Ainis Storpirštis, taip pat buvę „elementoriečiai“.
 

Apie vieną vakarą Kaune

 

Vieną vakarą ant kelių pasisodinau Grožybę. Ir ji man pasirodė kupina kartėlio. Ir aš ją išplūdau.

 

Aš labai myliu Kauną. Visus jo netobulumus, ydas ar išvaizdos trūkumus. Lygiai kaip mylėtum savo vaikystės draugą (nors ir tam tikromis gyvenimo akimirkomis jis lipte liptų tau per gerklę). Ko gero panašiai artimas man pasidarė ir festivalis „Kaunas Photo“, organizuojamas jau devynerius metus, lankomiausias fotografijos renginys Lietuvoje, didžiausias festivalis Baltijos šalyse, o jo surengtos parodos eksponuojamos tolimajame užsienyje... Tačiau šiandien aš norėčiau pakalbėti apie „Kaunas Photo“ šiek tiek kitaip.

 

 

Jaunimo teatras kviečia vaikus į premjerą „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo...“

 Valstybiniame jaunimo teatre rugsėjo 26, 27 d., 12 val., Didžiojoje scenoje įvyks spektaklio jauniesiems žiūrovams premjera.  Režisierius Evaldas Jaras su gausia teatro kūrybine grupe pristato spektaklį „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo...“.

 

Spektaklis sukurtas pagal garsios švedų rašytojos Astridos Lindgren apysaką vaikams „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Šiais metais viena žinomiausių A. Lindgren knygų švenčia savo 60 metų jubiliejų. Per šį laiką ji spėjo įsitvirtinti vaikų literatūroje, buvo ne kartą adaptuota kino bei televizijos filmams. Vos pasirodęs Karlsono personažas apskriejo ir kone visų pasaulio šalių teatrų scenas. Greta Pepės Ilgakojinės, jis išlieka vienu populiariausių vaikų herojumi.

 

Kino naujienos trumpai

Garsus japonų animatorius Hayao Miyazaki („Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių šalyje“, „Keliaujanti pilis“, „Princesė Mononokė“) kurs vaikų poilsio namus tolimoje Pietų Japonijos Kumedzimos saloje, į Vakarus nuo Okinavos salos. Pagrindinė projekto idėja – padėti vaikams pamilti gamtą, tiesiogiai su ja bendraujant. Poilsio namai bus pastatyti miške ir integruoti į natūralią aplinką. Dviejų aukštų name galės gyventi 30 vaikų. Statybos prasidės 2016-aisiais ir truks dvejus metus. Miyazaki tam skirs 2,5 milijono dolerių savo lėšų. Poilsio namai teigiamai paveiks salos ekonomiką, nes animatorius rengiasi bendradarbiauti su vietos statybos įmonėmis.

Pavadinimo nebereikia

Net keista, kaip natūraliai galima pratęsti prieš metus įvykusį pokalbį. Paskutinį kartą rašant tekstą apie Artūro Areimos spektaklį, jį pabaigti teko viltimi, kad geresnės ateities galimybė gyvenime yra svarbus veiksnys. Tikriausiai ne Artūro Areimos teatre (AAT). Naujausias jo spektaklis pagal Falko Richterio pjesę „Po ledu“ žadėjo pasakoti apie tai, kaip šiandien profesija suvalgo asmenybę. Vis dėlto spektaklio metu įdomiau buvo mąstyti apie tai, kas suvalgė režisieriaus mintį.
 
Areima – vienas daugiausiai kuriančių jaunųjų režisierių, mėgstantis viešumą ir dėmesį, ne veltui neseniai įkūręs savo vardo teatrą. Jo nuolatinės pastangos būti kitokiam, reikalauti iš savo šalies teatro naujų dalykų, o iš kritikų – atviro žvilgsnio į šiandienos realybę dažnai kontrastuoja su jo meniniu pasirinkimu. Jau ilgą laiką jo kūryba blaškosi tarp noro chuliganavoti ir įpročio paklusti struktūrai.

Apartheido estetika

Pirmą kartą į savo tėvų šalį atvykęs pasaulinio garso fotomenininkas su savo kūrybos gerbėjais rugpjūčio 28 d. susitiko Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre. Davido Goldblatto giminės šaknys – Papilės miestelyje, Žemaitijoje. Būtent iš ten jo seneliai XIX a. pabaigoje iškeliavo į Pietų Afriką. Čia gimęs ir augęs Davidas savo fotografijose atspindėjo apartheido sistemos subjaurotą šalies kasdienybę. Fotomenininką kalbina Vilniaus dailės akademijos ir Lietuvos kultūros tyrimų instituto doktorantė Karina Simonson.

Šuniški jausmai

Šiuolaikiniai lietuviai serga dviem lėtinėmis ligomis – yra apsėsti krepšinio (egzistuoja ir militaristinė šios ligos atmaina) patriotizmo ir masiškai virsta elitu. Pastaroji liga gana specifiška, nes elitu save laiko ir verslininkai, ir roko dainininkai, ir net televizijos laidų vedėjai. Pasižiūrėjęs į abiejų ligų simptomus, kuriuos geriausiai rodo lietuviškos televizijos, pradedu pavydėti ateities istorikams ir kultūrologams: kokia gausi tyrinėjimų medžiaga jų laukia. Epidemijos mastus ima priminti ir lietuvių susižavėjimas kulinarija, todėl, manau, visai laiku LRT (20 d. 21.50) primins Roland’o Joffe filmą „Vatelis“. Tiesa, jis nukels į karaliaus Saulės laikus ir pasakos apie kunigaikščio de Conde virėją Vatelį (Gerard Depardieu), tačiau istorija savaip pamokanti, nes vis dėlto jos tema – valdžia. Joffe – vienas pirmųjų kino postmodernistų, todėl filme jis tiesiog pasimėgaudamas žeria įvairias citatas, žaidžia aliuzijomis, rūmų, drabužių, parkų, maisto natiurmortų begaliniu puošnumu ir‚ žinoma, Vatelio istorijos dviprasmiškumu.

Vienatvės burtai

Kaip malonu tiesiog žavėtis. Matyti klaidas ir jas paprasčiausiai atleisti. Ne, ne tik atleisti – ištaisyti. Palaikyti atlikėją kiekviename žingsnyje, jausti, kad tą patį daro ir kiti, jausti, kad jis ir nenusipelnė nieko kito, kaip tik palaikymo. Šios cirko atlikėjų žiūrovams sukeltos emocijos, – tarytum mamoms vaikų – atrodo, yra stipriausia jubiliejinio, dešimtojo šiuolaikinio cirko festivalio dalis, kurio programą pirmą kartą sudarė nebe jo sumanytojas Audronis Imbrasas, o nauja jo vadovė – Gintarė Masteikaitė.
 
Net sunku suskaičiuoti, keliuose spektakliuose suaugę žiūrovai savo noru, netempiami už rankos, lėkė į scenos erdvę padėti „bėdoje atsidūrusiems“ artistams. Kiek kartų buvo pasinaudota šiuo senu kaip pasaulis triuku – apsimesti, kad kažkas nepavyksta, ir tuo papirkti žiūrovą. Žinoma, pats savaime joks triukas nieko nereiškia. Svarbiausia čia – charizma. Laimė, kaip tik jos šių metų festivalio dalyviams ir netrūko.

M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso I turui pasibaigus

VII tarptautinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas jau gerokai įsibėgėjo – baigėsi I turas. 38 pianistai ir 17 vargonininkų – tiek jaunų atlikėjų iš viso pasaulio pristatė savo programas per tris pirmąsias konkurso dienas.

 

Šiųmetis renginys tiek dalyvius, tiek žiūrovus pasitiko su naujienomis – pirmą kartą atlikėjų pasirodymus galima tiesiogiai stebėti internetu. Dėl to sekti perklausas, o ir finalinius koncertus gali daug platesnė auditorija. Taip pat renginio naujienomis ir pastebėjimais aktyviai dalijamasi socialiniuose tinkluose, siekiant įtraukti fortepijono ir vargonų menu besidominčią bendruomenę į konstruktyvias diskusijas, skatinant domėtis ir skleisti žinią apie didžiausią Lietuvoje profesionaliosios muzikos konkursą.

Atgimusi kino muzikos praeitis

Daugelis iš mūsų pajunta lietuviško kino nostalgiją kad ir apsilankę šalia Šv. Kotrynos bažnyčios esančiame Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, kur galima išvysti senas neišmatuojamo ilgio kino juostas ar gigantiškas ranka sukamas kameras. Tačiau ar šį žavėjimąsi senoviniais, antikvariniais daiktais galima tapatinti su nostalgija lietuviškam kinui? Kaip galima kažko ilgėtis, neišsaugojus savyje meno kūrinio pilnatvės grožio – neatskleidus kine esančios vaizdo ir muzikos jungties paslapties?
 
Ieškoti atsakymų į šiuos filosofiškus klausimus paskatino rugsėjo 12 d. renesansinių arkų apsuptame Technikos bibliotekos kiemelyje įvykęs projekto „Muzika kaip kinas“ pristatymas. Renginio idėjos iniciatoriai – Nacionalinės premijos laureatas, dokumentinio kino režisierius Audrius Stonys ir 2015 m. jaunojo menininko kategorijoje „Auksinį kryžių“ laimėjęs dirigentas Ričardas Šumila – siekė savaip atkartoti XX a. 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių lietuvių kine egzistavusį gyvą muzikos ir vaizdo santykį.
PUSLAPIS
IŠ
1003