Nepaliesto žmogaus būtis

Režisieriaus Jeano-Pierre’o Ameris filmas „Mari istorija“ („Mari Heurtin“, Prancūzija, 2014) nukelia į XIX a. pabaigos Prancūzijos moterų vienuolyną. Įprastą jo tylą sudrumsčia jauna mergina Mari, kuri su išoriniu pasauliu bendrauja tik lytėjimu, uosle ir skoniu. Neturėjusi galimybės bendrauti su žmonėmis, ji elgiasi kaip laukinis žvėrelis. Mergaitės pasaulio suvokimą užsibrėžia pakeisti sesuo Margarita. Taip prasideda Mari Heurtin istorija.

Nors filmo veiksmas rutuliojasi vienuolyne, religija nėra pagrindinė filmo tema, čia ji tik papildoma sąlyga. Pagrindinę veikėją vienuolę režisierius rodo kaip ypač kantrią, siekiančią santarvės ir pasiaukojančią kitiems. Tačiau, kita vertus, toks sesers Margaritos įvaizdis atspindi visuomenės susikurtą vienuolės įvaizdį, todėl atrodo stereotipiškas. Vis dėlto vienuolės abitas filme atrodo natūralus, savaime suprantamas, jis ne varžo šią veikėją, o ją papildo.

Beveik Sizifo darbui prilyginamas sesers Margaritos tikslas išmokyti aklą ir kurčnebylę mergaitę bendrauti teigia, kad nėra neįmanomų darbų, reikia tik didelio noro ir kantrybės. Todėl „Mari istoriją“ galima laikyti ne tik biografine drama, bet ir filmu, kuris motyvuoja žiūrovus. „Žmonės, kurie laikomi kitokiais ir todėl atstumti, – pagrindinė mano filmų tema. Mari Heurtin istorijoje mane jaudina išskirtinis sesers Margaritos charakteris ir jos įsitikinimas, kad pasiseks išlaisvinti jaunąją Mari iš jos vidinio kalėjimo“, – teigia režisierius.

Jau pirmosios filmo scenos išsiskiria ypatingu ryškiu ir šviesiu koloritu, jautrumu garsams. Tai kuria kontrastą tarp to pasaulio, kurį mato žiūrovas, ir to, kuriame gyvena Mari. Jos pasaulio suvokimas rodomas palaipsniui, režisierius tai atskleidžia pasitelkdamas radikalius merginos išvaizdos pokyčius. Filmo pradžios purvinus naktinius marškinius, basas pėdas, žaizdų ir mėlynių nusėtas kojas ir rankas, purviną veidą ir susivėlusius plaukus vėliau keičia visuomenei priimtinas rūbas. Viena vertus, toks pokytis liudija Mari tampant civilizuotu žmogumi, kita vertus, skatina abejoti laisvo, civilizacijos nepaliesto žmogaus būtimi, kai jam primetamos visuomenės normos ir taisyklės.

Viena įsimintiniausių filmo scenų yra Mari pažintis su mirties sąvoka. Ją sesuo Margarita pristato per lytėjimą, o vėliau paaiškina religiniu požiūriu. Lytėjimo pojūtis tampa pagrindiniu, kai vienuolė siekia išmokyti Mari bendrauti su išoriniu pasauliu. Todėl scena, kai ant aklos ir kurčnebylės mergaitės veido pirmą kartą krenta snaigės, skatina žiūrovą patirti veikėjos jausmus.