Paroda „YIVO Vilniuje. Legendos pradžia“
2015 m. sukako 90 metų, kai Vilniuje buvo įkurtas Žydų mokslo institutas (jidiš k. – Yidisher visnshaftlekher institut, sutrumpintai YIVO). Praėjusių metų rugsėjo 30 – lapkričio 8 d. Krokuvoje vykusio Lietuvos kultūros sezono metu Galicijos žydų muziejuje buvo pristatyta instituto veiklą įprasminanti paroda „YIVO Vilniuje. Legendos pradžia“, kurią sudarė dvi mokslininkės – žydų kultūros istorikė Lara Lempertienė ir dailėtyrininkė, Lietuvos ir Vilniaus modernybės tyrinėtoja Giedrė Jankevičiūtė. Lietuvos kultūros instituto iniciatyva parengta paroda dar nebaigė savo kelionės: atnaujinta, papildyta jos versija nuo vasario 18 d. pristatoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Vilniuje, kur ir prasidėjo YIVO legenda. Mieste, kuriam tikrai atėjo laikas šią legendą išgirsti.
Kaip šioje parodoje perteikiate YIVO veiklą?
Lara Lempertienė: Instituto kūrėjų tikslas buvo tirti Europos žydų kultūrą ir skleisti žinias apie ją. YIVO veiklą Vilniuje nutraukė XX a. vidurio Europą sukrėtusios politinės permainos. Pirmą smūgį sudavė 1940 m. sovietų okupacija, ardomąjį darbą užbaigė naciai.
Paroda skirta YIVO pradžiai Vilniuje ir pristato Lietuvos valstybiniuose rinkiniuose išlikusius instituto istorijos ir veiklos liudijimus, kurių dauguma iki šiol nebuvo viešinama.
Penki parodos skyriai nušviečia svarbiausius YIVO vilnietiškojo etapo aspektus – steigimo paskatas ir steigėjus, veiklos barus ir formas, įstaigos topografiją mieste ir tragišką instituto veiklos Vilniuje pabaigą.
Giedrė Jankevičiūtė: Man rodos, labai svarbu nurodyti priežastis, kodėl po Krokuvos ši paroda atkeliavo į Vilnių: norėjome parodyti ją Lietuvoje, nes čia visa su YIVO reiškiniu susijusi medžiaga yra nežinoma, nauja. Dėl to jos eksponavimas būtent Lietuvos nacionaliniame muziejuje pristato YIVO kaip Lietuvos istorijos dalį – labai džiaugiamės, kad muziejaus direktorė Birutė Kulnytė palaikė šį sumanymą. Tikimės, kad parodoje apsilankys ne tik tie, kurie domisi žydų kultūra, bet ir tie, kuriems įdomi Vilniaus, Lietuvos istorija.
Vadinasi, parodos vizija yra tokia: kad YIVO legenda taptų viena iš Vilnių kūrusių, jį kuriančių legendų dalimi.
G. J.: Taip – YIVO iš tiesų yra labai svarbi Vilniaus istorijos dalis ir tai mes matome šioje parodoje: tarkim, atsiradus institutui, įvyksta net tam tikri miesto topografiniai pokyčiai – naujas miesto kultūros ir švietimo gyvenimas ima koncentruotis Naujamiestyje, iš Senamiesčio kyla į kalną. Pirmoji ir antroji instituto būstinės buvo dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje (tuometinėje Wielka Pohulianka), specialiai statytas YIVO pastatas iškyla A. Vivulskio gatvėje. O remiantis visiškai neseniai atrastais statybų dokumentais ir planais jau galima tiksliau nustatyti instituto vietą, yra entuziastų, kurie nori ją specialiai pažymėti. Svarbu, kad susidomėjimas YIVO veikla auga, gilėja. Tikimės, kad paroda esmingai prisidės prie žinių papildymo. Nepaprastai svarbu yra ir tai, kad Lara atlieka vertėjos darbą – tyrinėjant šį objektą, skaitant archyvuose esančius dokumentus, tikrai reikia mokėti jidiš kalbą. Parodoje ši medžiaga yra paaiškinta, interpretuota. Net specialiai nesidomintys žydų istorija asmenys, neturintys tam reikalingų priemonių, puikiai galės suvokti informaciją.
L. L.: Kadangi paminėjome pirmąją YIVO parodą Krokuvoje, pridurčiau: rengdami vilnietiškąją versiją mes ir nemanėme, kad ji bus analogiška pirmajai. Bet ir nesitikėjome, kad ji taip skirsis – ekspozicija Lietuvos nacionaliniame muziejuje yra praktiškai kita paroda. Ne tik dėl to, kad čia pristatome autentiškus artefaktus, ko nebuvo Krokuvoje, – pats parodos turinys yra konceptualiai pakeistas: pavyzdžiui, sustiprintas lituanistinis, YIVO ryšio su Lietuva aspektas. O ruošdami šią parodą Krokuvai akcentavome polonistinį aspektą. Mums labai svarbu, kad YIVO sąsajos su lietuvišku Vilniumi ir nepriklausoma Lietuva būtų akivaizdžios, kad jos atsispindėtų parodoje. Pavyzdžiui, pristatome žydų ir lietuvių kalbomis leistus laikraščius, kuriuose buvo rašoma apie YIVO, skatinant nepriklausomos Lietuvos visuomenę domėtis ir palaikyti institutą, kurį Lietuvos žydų bendruomenė suvokė kaip visos Lietuvos pasididžiavimą. Labai svarbu, kad Lietuvos žydų bendruomenės savimonė išsaugojo esminį vientisumą, nepaisant visų geopolitinių pokyčių. Lenkiškasis Vilnius Lietuvos žydų niekada nebuvo suvokiamas kaip svetimas, kitos valstybės miestas – mums svarbu tai atspindėti parodoje. Galėtų kilti klausimas – kiek akademiškai pagrįsta kalbėti apie YIVO svarbą Lietuvai? Lietuvos žydų bendruomenės atžvilgiu tai yra visiškai pagrįsta. Instituto mokslininkai palaikė glaudžius ryšius su Lietuvos žydų (ir ne tik žydų) mokslininkais, visa akademine bendruomene.
Kaip manote, kodėl žodis „legenda“ šiame kontekste vis dėlto nėra per skambus?
L. L.: Tai yra mano parinktas pavadinimas, nors lyg ir norėjosi išvengti patoso... Kita vertus, po visų svarstymų šis žodis liko, nes svarbiausia yra tai, kokia įspūdinga yra šio instituto darbų apimtis. Per penkiolika metų nuveikta tiek daug, kiek negalėtų atspindėti jokia paroda! Mokslinis darbas vykdytas keliose sekcijose: jidiš filologijos, žydų istorijos, etnografijos, menotyros, ekonomikos ir statistikos, pedagogikos ir psichologijos. YIVO leido akademinį periodinį leidinį, paskelbė daug mokslinių monografijų, didaktinių bei metodinių darbų, kaupė pasaulio žydų spaudos archyvą, turėjo meno, teatro bei pedagogikos muziejus.
Turint galvoje karą, okupaciją, žmonių žūtį, kalnus prarastos medžiagos, bet kartu matant išlikusius veiklos pėdsakus (dokumentus, rinktą literatūrą ir t.t.) įvairiuose archyvuose, bibliotekose, dabartiniame YIVO institute Niujorke ir kitur, geriau suvoki stulbinamą YIVO kūrusių žmonių energiją! Žydų mokslo institutas sulaukė plataus Lietuvos, Lenkijos, visos Europos, JAV, Argentinos, kitų šalių žydų bendruomenių pripažinimo. Instituto garbės taryboje – Alberto Einsteino, Edwardo Sapiro, Mozės Gasterio, Sigmundo Freudo, Simono Dubnovo vardai, bet YIVO įtraukė į savo orbitą daug įvairaus išsilavinimo, amžiaus, socialinės padėties žmonių, jie buvo skatinami rinkti tautosakos ir lokalios istorijos paminklus, netgi mokiniai siuntė savo rašinius...
Organizacine, turinio, žydų mokslo kūrimo prasme YIVO įtaka Vilniaus modernėjimui, instituto imlumas visiems įmanomiems modernumo pasireiškimams, jo bangoms, ėjusioms per visą Europą, yra fenomenalūs. Dėl to manau, kad žodis legenda yra tinkamas.
G. J.: YIVO yra tikra legenda ir dėl to, kad institutas intensyviai veikė Vilniuje, o paskui jo atminimas ilgam išnyko praktiškai be pėdsako. Visą sovietmetį buvo gal tik keletas žmonių, kurie žinojo apie šį institutą, kažkas galbūt kažką girdėjo, nors neįsivaizdavo tikrojo turinio, o dauguma nežinojo visiškai nieko. Po likvidavimo Vilniuje YIVO nukeliauja į Niujorką, tampa kaip ir nepasiekiamas per geležinę uždangą, vėliau kontaktas galimas, bet medžiaga vis tiek lieka sunkiai prieinama. YIVO kelias, grįžimas į Vilnių yra sudėtingas – ar iš žydų mokslo, ar iš lituanistinių pozicijų žiūrėtum. Tikimės, kad paroda įprasmins legendą, praturtindama mūsų žinias.
L. L.: Būtent – YIVO fenomenas iš legendinių kontekstų turėtų iškeliauti į tiriamų objektų erdvę.
Kas buvo YIVO legendos herojai?
L. L.: Mums buvo svarbu parodyti ne tik de facto veikusius YIVO instituto steigėjus – tokius kaip instituto direktorius Maksas Vainraichas, nuo 1939 m. vadovavęs buvusiam YIVO filialui Niujorke, Zeligas Kalmanovičius, Zalmanas Reizenas, pagrindiniai žmonės, susiję su instituto veikla. Bet taip pat norime pristatyti tuos, kurie prisidėjo prie instituto idėjos: pavyzdžiui, dėl Nochumo Shtifo iniciatyva paskelbto memorandumo šis institutas atsirado, lingvistas Noechas Priluckis bendradarbiavo su YIVO dar kai gyveno Varšuvoje (jis publikavo darbus ir leido vieną iš YIVO leidinių), tiesiogiai prisidėjo prie instituto veiklos Vilniuje 1939 m. kaip pabėgėlis iš nacių okupuotos Lenkijos ir net vadovavo YIVO iniciatyva Vilniaus universitete 1941 m. įsteigtai Jidiš katedrai – deja, labai trumpai. Stengiamės pristatyti ir kitus vardus, mažiau žinomus, bet labai svarbius žydų kultūros istorijai. Vardų panteonas parodoje išties gausus.
Minite YIVO ryšį su modernybės tendencijomis.
G. J.: Visų pirma, pati kraštotyros ir tautinės kultūros pažinimo idėja yra moderniosios visuomenės veikla. Labai svarbu pabrėžti visą anuometinį pažangųjį pasaulį apėmusią tautinės tapatybės suvokimo bangą: YIVO idėja prasidėjo nuo to, kad žydai, kaip ir kitos tautos nacionalizmo epochoje, pradėjo suvokti savo tapatybę ir ėmė tyrinėti įvairius jos aspektus. Institutas buvo pirmiausia susijęs su jidiš regionu. Kai prasidėjo diskusijos dėl to, kur turėtų būti įsteigta mokslinė organizacija, tyrinėjanti jidiš kultūrą, buvo nutarta, kad būtent Vilnius tam tinka labiausiai – tiek geografiškai, tiek konceptualiai kaip modernėjantis, augantis miestas, tinkama terpė modernioms idėjoms skleistis. Prieš tai gana ilgai Vilnius buvo vertinamas kaip labai tradicinis, konservatyvus žydų kultūros požiūriu miestas.
L. L.: Zalmanas Reizenas pavadino Vilnių „stipriausia modernaus žydiškumo tvirtove“, o miesto žydų bendruomenės paskutines tragiškas dienas aprašęs Hermanas Krukas – „neišsemiamu šaltiniu“.
O jei rengtumėte trečiąją su YIVO susijusią parodą, ji būtų dar kitokia?
L. L.: Be jokios abejonės! Ir mes jau apie tai galvojame: yra minčių pristatyti šią ekspoziciją Ukrainoje, jau esu atidėjusi šiek tiek medžiagos, kuri pabrėžtų ukrainietišką YIVO veiklos pradą. Beje, tai parodo, kaip vaisingai institutas bendradarbiavo su visu Vidurio ir Rytų Europos regionu: būtų galima parengti parodą Rumunijoje, Vengrijoje ir kitose šalyse.
Geros kelionės!
Kalbino Vlada Kalpokaitė