Pačią pirmą dieną, tik išėjusi iš Berlyno metro, anapus gatvės pamačiau angliškai parašytą šūkį: „Putinas nėra jūsų priešas“. Skubėjau į viešbutį ir nestabtelėjau sužinoti, kas ir kodėl pačiame Berlyno centre nusprendė agituoti už Rusijos „carą“. Kitą dieną šūkiais apklijuoto stalelio jau nebebuvo, o aš vis dėlto pavėlavau į atidarymo filmą – brolių Coenų „Šlovė Cezariui!“. Tačiau spėjau išgirsti apie filmą prieštaringų nuomonių. Vienus jis nuvylė, kiti sakosi pamatę gražų meilės kinui prisipažinimą.
Kaip yra iš tikrųjų, šį penktadienį galės įsitikinti ir Lietuvos žiūrovai, o kai rašau šias eilutes, festivalis dar tik įsivažiuoja. Kartais jo siūlymų margumynas atrodo perdėtas, kartais primena atsiminimų vakarą – festivalis pagerbia šiemet mirusius Davidą Bowie, Alaną Rickmaną, Ettore Scolą. Garsiojo „Berlinale Palast“ fojė stovi geltonos dėžės – čia renkamos aukos pabėgėliams, apie juos kalbėta net per „Šlovė Cezariui!“ spaudos konferenciją, kai vienas žurnalistas uždavė su Angela Merkel susitikti panorusiam George’ui Clooney klausimą, ką jis konkrečiai daro, kad padėtų žmonėms.
Aiškių favoritų dar neatsirado, nors pamačiau jau du filmus, kurie „Panoramos“ programos sudarytojams, man regis, atrodo kaip tik tokie. „Panoramą“ šiemet atidarė debiutinis dviejų jaunų čekų režisierių Tomaso Weinrebo ir Petro Kazdos filmas „Aš, Olga Hepnarova“ („Ja, Olga Hepnarova“). Žiūrėdama lenkų operatoriaus Adamo Sikoros (prisimenantiems Piotro Dumalos „Mišką“ jo pristatyti nereikia) meistriškai nufilmuotus nespalvotus kadrus, vis bandžiau įsijausti į pasakojimą apie keistą merginą Olgą, kuri norėdama nubausti visuomenę už tai, kad visąlaik jautėsi atstumta ir nelaiminga, būdama 22 metų nusprendė pati tapti žudike. Iš „geros šeimos“ kilusi Olga (Michalina Olszanska) kaltina artimuosius šaltumu ir nenori būti tokia kaip jie. Olga tampa vairuotoja, gyvena viena ir niekur negali pritapti. Režisieriai nebando aiškinti, esą tokią ją padarė šeima ar visuomenė, o gal psichiatrinė, kurioje Olga atsidūrė po nepavykusios savižudybės, arba nelaiminga meilė gražuolei Jitkai. Jie stebi desperatiškas Olgos pastangas likti savimi, neprisitaikyti. Todėl filmas suskyla į miniatiūrines arba ilgas (pa)stebėjimų scenas – kartais komiškas, kartais – kupinas nevilties ir skausmo. Tačiau visą filmą negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad jie rodo savo veikėją panašiai kaip Jeanas-Lucas Godard’as rodo Naną filme „Gyventi savo gyvenimą“, neatsisakydami net Godard’o filme aiškių nuorodų į Dreyerio „Žanos d’Ark kančias“. Be abejo, filme akivaizdžios ir nuorodos į čekų Naujosios bangos ir Milošo Formano filmus apie jaunimą, o kostiumai ir dekoracijos puikiai perteikia 8-ojo dešimtmečio atmosferą. Atrodytų, reikia tik džiaugtis, kad toks neįprastas filmas atidaro oficialią Berlinalės programą, juolab kad filmų iš Vidurio ir Rytų Europos festivalyje niekad nebūna daug. Tačiau man „Aš, Olga Hepnarova“ greičiau pasirodė bandymas įlipti į 7-ojo ar 8-ojo dešimtmečio kino upę, nors pastarųjų dešimtmečių čekų kino fone nesėkmingu jo tikrai nepavadinsi.
„Panorama Special“ atidarė Argentinos režisieriaus Danielio Burmano filmas „El Rey del Once“. Tiesiog virtuoziškai nufilmuotas ir sumontuotas filmas pasakoja iš pirmo žvilgsnio visai banalią istoriją: trisdešimtmetis ekonomistas Arielis iš Niujorko skrenda į Buenos Aires pasimatyti su tėvu ir praleisti kartu kelias dienas prieš Purimo šventę, bet tėvo taip ir nesutinka. Namuose jis ne tik prisimena vaikystę, bet tikrąja to žodžio prasme prisiliečia prie savo šaknų, nes atsiduria pačiame tėvo įkurto žydų labdaros fondo ir žydų bendruomenės epicentre. Tėvas filme pasiekiamas tik telefonu, bet ilgainiui pradedi įtarti, kad jis sumanė gudrų planą, kaip susigrąžinti sūnų. Iš pradžių tik laukęs tėvo, pamažu Arielis vis labiau įsitraukia į fondo veiklą, susidraugauja su nebylia mergina, kuri nekalba ne todėl, kad negali, o todėl, kad neturi ko pasakyti kitiems, ir net pradeda dalyvauti sinagogos ritualuose. Visą gyvenimą negalėjęs atleisti tėvui, kad šis sūnaus šventę mokykloje išmainė į laidotuves, filmo pabaigoje Arielis ir pats skuba į laidotuves, nes ten trūksta vieno žydo, kad jos galėtų įvykti.
„El Rey del Once“ iškart panardina į nesibaigiantį triukšmą, kai vienu metu kalba dešimt ar daugiau žmonių, o fone skamba muzika ir garsiai rėkiama į telefono ragelį, į ankštas Buenos Airių žydų kvartalo gatveles, dar ankštesnius jo butus ar krautuvėles. Čia skamba iš senų rusų filmų pažįstamos melodijos ar žodžiai, pavyzdžiui, „žarkoje“, „čiort“, kurių prasmės sakantieji tuos žodžius jau nebesupranta, bet tai ne taip svarbu. Daug svarbiau bendruomenės ir atsakomybės už savus jausmas. Pasirodo, tėtis Ušeris apie tai ir norėjo priminti sūnui. Scena, kai Arielis tai suvokia, nufilmuota dokumentiškai, tikroje šventėje, kai bendruomenė per Purimą sėdi prie ilgų stalų, vaišinasi, dainuoja. Senų žmonių veidai ar gestai čia itin iškalbingi.
Prancūzų režisierės Mios Hansen-Love konkursinio filmo pavadinimas – „Ateitis“ („L’ avenir“) – lyg raktas į filmo temą. Ko gero, tik Prancūzijoje dar gali gimti toks žavus ir nepataikaujantis naujųjų laikų madoms filmas apie laisvę rinktis savo ateitį ar laisvę būti savimi, kurio herojai gyvena tarp knygų ir nelinkę pasikliauti dar Freudo išrastomis formulėmis bei paaiškinimais. Vis dėlto neįtikėtinas, bet gana primirštas malonumas filme klausytis pokalbių apie knygas ar diskusijų apie anarchizmą, Adorno filosofiją, Rousseau laimės sąvoką ir panašias temas. Filmo herojė yra penkiasdešimtmetė Natali (Isabelle Huppert), kuri dėsto filosofiją viename Paryžiaus licėjuje. Staiga įprastas jos gyvenimas pradeda griūti – vyras išeina pas kitą moterį, suaugę vaikai palieka namus, miršta motina. Moteris pasijunta visiškai laisva – taip ji niekad anksčiau nesijautė, bet atsiranda vienatvės pojūtis.
Kažkuriuo momentu pradėjau bijoti, kad herojė puls ant kaklo talentingam mokiniui, kuris pasirinko savo ateitį – fermą kalnuose ir rašymą, arba susirgs sunkia liga. Bet režisierė sėkmingai išvengė panašių banalybių, gal todėl „Ateitis“ primena Erico Rohmero filmus, kuriuose didžiausia filosofijos pamoka visada buvo mokėjimas suprasti save ir savo norus.
Berlynas, vasario 13 d.