7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Tolesnis plastiko gyvenimas

Agnės Narušytės ir Aurelijos Maknytės pokalbis apie latvių menininko Ginto Gabrano parodą „Mutantų atranka“ KKKC

Nr. 6 (1158), 2016-02-12
Tarp disciplinų Dailė
Gintas Gabranas, kadras iš videofilmo. A. Narušytės nuotr.
Gintas Gabranas, kadras iš videofilmo. A. Narušytės nuotr.

Agnė Narušytė: Pasikalbėkime apie Gintą Gabraną, kurio parodą „Mutantų atranka“ matėme Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre. Iš pradžių viskas atrodo labai rimtai: ateini, gauni žalius ir raudonus akinius, pro kuriuos žiūrint projekcijose besisukiojantys objektai atrodo trimačiai, tarsi kybantys toje pačioje tamsoje, po kurią vaikštai ir tu. Jų formos neapibrėžiamos, nors gali interpretuoti kaip debesis, kaip dėmes ant sienos, sakyti, kad čia medūzos ar (kaip sufleruoja parodos pavadinimas) mutantų galvos, o gal kažkokie nepasiekiamų gelmių ar ateities gyviai arba iš kitų planetų nusileidę, čia pagauti ir užkonservuoti ateiviai. Vaizduotė gali pasiūlyti ir įdomesnių vardų, bet neverta šito žaidimo žaisti, juo labiau kad parodos anotacijoje Gabranas labai rimtai aiškina apie kūrinių atranką ir jos ryšį su evoliucijos teorija. Esą jis naudojasi gamtoje aptinkamu „saviorganizacijos principu“ bei selekcija, kai tikslingai atrenkant naudingas mutacijas sukuriamos naujos gyvūnų ar augalų rūšys.

Taigi jis pila išlydytą plastiką į šaltą vandenį – išnaudoja atsitiktinumo principą, ir tada iš gautų „mutantų“ atrenka įdomiausius, juos paskui sukryžmina, skenuoja, filmuoja ar dar kitaip apdoroja ir sukuria naujus, iš jų suformuoja naujas parodas. Anot jo, Klaipėdoje mes matome jau šeštos kartos mutantus. Ta šeštoji karta mane ir suintrigavo, ir prajuokino. Suintrigavo, nes užsimaniau pamatyti tas jau evoliucijos atmestas kartas. Kodėl? Nes ir dabartiniai mutantai atrodo kaip chaotiški plastiko pliūpsniai, tarsi galintys atsirasti savaime, be menininko įsikišimo, nespecialisto akiai nelabai besiskiriantys nuo matomų ekranuose ankstesnių pavidalų, kurie net atrodo įspūdingesni – pirmiausia dydžiais. Tai kokie tuomet buvo dar ankstesnių kartų padarai? Ir kaip jie išnyko?

O prajuokino todėl, kad čia pajutau menininko autoironiją, kaip ir tada, kai jis ragino žiūrovus įsitraukti į mutantų keitimo procesą ir taip jam padėti sukurti naujus kūrinius – patirti kūrybos džiaugsmą atiduodant savo darbo vaisius kitam. Kaip menininkas, jis tarsi pasitraukia, nors iš tiesų pasisavina simbolinį kapitalą. Bet ne tik tai – jis siūlo publikai pačiai pasigaminti savo meną pagal skonį, t.y. neva atsiliepia į laisvosios rinkos reikalavimus kurti tik tai, ką galima parduoti. Taigi Gabranas atitinka šių laikų dvasią, yra teisingas globalaus, neoliberalistinėmis idėjomis gyvenančio pasaulio pilietis. Šis gestas man priminė Igno Kazakevičiaus ir Vido Poškaus parodų kompleksą „Meno terminalas“. Kažkuo panašūs tie totaliniai meno pritaikymo visuomenei problemos sprendimai, mano galva, išreiškiantys ir nebetikėjimą, kad šioje kultūros pertekusioje planetoje dar galima sukurti ką nors nauja. O gal aš klystu? Kaip tau atrodo?

Aurelija Maknytė: Tavo klausimas „gal aš klystu?“ man nuskambėjo kaip kokia mutacijos iliustracija (trižodis sinonimas). Mutuodamas organizmas nuolat užduoda sau tą klausimą. Gal ir gamta, rūšiuodama mutacijas į naudingas ir nenaudingas, nuolat užduoda tą patį klausimą, žinoma, jei galima manyti, kad gamta turi abejojimo dovaną. Mutuodamas organizmas nuolat klysta, ir tik išlikimui naudingos klaidos tampa vertybėmis. Man įdomu, kad mutuoti gali tik gyva gamta. Negyva gamta nemutuoja. Ji kinta kitaip – keisdama formą. Tai formos evoliucija, kuri pagrįsta kitais algoritmais. Taigi kyla klausimas – kodėl Gabranui įdomi negyvo plastiko mutacija, kuri vyksta (vykdoma) remiantis gyvos gamtos evoliucijos principais? Beje, žvelgdama į mutantų galvas (šis kūrinys anksčiau ir vadinosi „Heads“), įžvelgiu ir ankstesniuose jo kūriniuose („Going through walls“, „Einant kiaurai sienas“) jaučiamą kinematografinių efektų ar objektų ilgesį. Scenografo akis. Panašu, kad jo mutantai – tai pradinė negyva medžiaga, iš kurios galų gale, po n kartų̃, atsiras gyvas organizmas. Panašiai aiškinama neląstelinės gyvybės formos – viruso kilmė. Taigi galbūt Gabranas dirba virusų evoliucijos srityje?

Man visuomet labai patiko latviškas žodis menui įvardinti – „māksla“. Menininkas – tai „mākslinieks“. Beveik mokslininkas. Gints Gabrans – mākslinieks. Beveik mokslininkas. Dirba, kuria kaip mokslininkas. Šiame žodyje slypi rimtas santykis su tuo, kas kuriama. Tai tarsi mokslas. Jei norite, tyrimas. Paskutiniu metu dažnas kūrybinis veiksmas vadinamas tyrimu. (Kartais galvoju, kad iš tyrimo visuomet tikimasi rezultato, todėl kūrėjui lengviau tirti nei kurti. Kūryba gali būti tiesiog būsena, o tyrimas yra veiksmo, proceso įkaitas.) Bet ką gi tiria Gabranas, dirbdamas su plastiko mutacija? Salėje eksponuojamą 3D instaliaciją papildo 4 dimensija – garsas. Girdžiu Stanley Kubricko „Prisukamo apelsino“ melodijas, jas keičia kažkoks keistai neharmoningas garsas, popsas, dar kažkas... Kodėl garsas? Ką turiu išgirsti? Nerandu paaiškinimo, todėl nurašau garsą į mutavimo proceso atliekas. Jos mutuoja paralelinėje akustinėje erdvėje ir nuveda į kitą salę, kurioje kabantys mutantai meta šešėlius ant piešiniams paruoštos sienos. Mutantai lėtai sukasi, veikiami žiūrovų trajektorijų ir žemės traukos. Jų metami šešėliai tampa medžiaga piešiniams. Dalį jų jau nupiešė latvių menininkas Raidas Kalniņis. Manyčiau, siekdamas palengvinti žiūrovo įtampą, paskatinti piešti jau ne ant tuščio lapo. Tabula rasa jau pilna karikatūriškai grakščių linijų ir intriguojančių siužetų. Ką žiūrovas? Ima ir piešia. Taigi, mutantas tampa piešinio pradžia. Jis išjudina žiūrovo vaizduotę ir vis dėlto grąžina mane prie minties, kad žmogaus fantazija labai ribota. Neįmanoma sukurti to, ko dar nėra buvę. Abstrakti mutanto forma, nuolat kintanti laike, neatpalaiduoja fantazijos... Visi piešiniai – realaus pasaulio šešėliai. Pats abstrakčiausias pasirodė windows has encountered critical error – užrašas mėlyname stačiakampyje. Bet va, ant kitos sienos raguota mitologinė būtybė su taure rankoje ar neraguotas vyrukas, taip pat su taure rankoje, užgulęs nuogakrūtę moterį... atrodo, tik pasiūlyk fantazijai ploto, ir visą plotą užpildo fantazijos trūkumas... Tai kas gi su ta mutacija vyksta? Čia, Agne, prisiminiau tavo minėtą autoironiją...

A. N.: Vadinasi, mutacija nuo išeities taško pajuda netoli, laikosi pirmavaizdžių. Gal mūsų sąmonė tik ir stengiasi išsaugoti status quo? Įsikabiname pirmojo pamatyto veido, pirmosios geros patirties, skleidžiančios saugumo jausmą. Vadovaujamės idėjomis, suteikiančiomis prasmę fizinei egzistencijai Žemėje, kur, jei pažvelgsi į visą gamtos evoliuciją (ir jos mutacijas), esame tik raidė begalinėje istorijoje. Esame tik tam, kad mus išsiskaidžiusių mineralų pavidalu suvartotų kiti gyviai. Kaip visa tai šalta. Todėl sukuriame savo išskirtinumo iliuziją įtvirtinančio Kūrėjo figūrą, įkurdiname ją laikų pradžioje ir apsistatome paveikslais, pirmavaizdžiais, kurių nevalia keisti (tai garantuoja įvairūs tabu), kartojant daryti klaidas, nes jos skatintų idėjų mutacijas – erezijas. Man rodos, Gabranas šaiposi ir iš to. Jis – irgi Kūrėjas iš didžiosios raidės, visa plastikinių mutantų kūrinija jam tarnauja, o žiūrovai melsdamiesi Kūrėjui nekeičia nei jo paties, nei jo kūrinijos paveikslo. Jie tik todėl ir dalyvauja jo žaidime, kad tiki jo išskirtinumu, juk jis – Menininkas – šiam jų vakarui suteikia prasmę. Bent šiokią tokią, kurios jie gal net ir nelinkę pripažinti.

Tai štai kur mane atvedė tavo klausimas. O skaitydama tavo tekstą apie mutacijų, kaip klaidų, procesą prisiminiau evoliucinio biologo Richardo Dawkinso knygą „Savanaudis genas“ („The Selfish Gene“), kurią nuvažiavusi į Londoną nusipirkau, kad galėčiau tęsti šį mūsų pokalbį iš ten. Toje knygoje Dawkinsas jau prieš keturiasdešimt metų pažvelgė į mutacijas ne iš organizmo, bet iš geno pozicijų. Genas yra „savanaudis“, nes nori išlikti, ir tik todėl evoliucijos pradžioje pasigamino kūną (tavo ar mano – genui nesvarbu) kaip išlikimo mašiną. Iš čia Dawkinsas kildina paradoksaliai atrodantį altruizmą – gana aukštą tų pačių genų procentą turintiems giminaičiams kartais prasminga paaukoti save vardan kito, kad juos siejantys genai turėtų kuo daugiau šansų išlikti daugybėje kopijų ir pasisėti pasaulyje. Todėl ir tuos pačius genus nešiojančios bendruomenės praktikuoja tokį gyvenimo būdą, tokią kultūrą, kuri padeda apsisaugoti nuo tęstinumui žalingų mutacijų ir išlaikyti status quo. Tai vadinama „evoliuciškai stabilia strategija“, kuri reiškia ir tai, kad kiekvieną alternatyvą dauguma numalšina kaip galinčią išklibinti jau patikrintą išgyvenimo mechanizmą. Tai kažką primena, ar ne? Latviai, kaip ir lietuviai, yra linkę į uždarumą ir konservatyvumą – sovietmečiu mes tuo net didžiuodavomės, kai girdavomės išsaugoję seniausią indoeuropiečių kalbą, papročius ir folkloro tradicijas, nepaisant istorinių kataklizmų atneštų mutacijų. Galbūt į Gabrano pasiūlymą piešti jam naujus mutantus galima pažvelgti kaip į norą išsiveržti iš stabilumą garantuojančios, bet kartu ir mąstymą siaurinančios tautiškumo ideologijos, įsileidžiant kitokius kaip tolesnę evoliuciją skatinančią alternatyvą?

Kita vertus, tai nėra Gabrano mintys ar intencijos. Jį buvo taip glaudžiai apsupę žurnalistai, o paskui į atidarymą atvažiavę latviai, kad neteko su juo pasikalbėti. Gali būti, kad jis norėjo pasakyti ir ką nors priešinga. Apie tai pagalvojau žiūrėdama filmą apatinėje salėje. Ten matome tarsi kokias kompiuterinių tomogramų atliejas – plastikinio mutanto, žmogaus (paties Gabrano?), namo. Matome jų vidų – kaulus, namo griaučius. Matome, kaip jie lipdosi iš skiautelės, iš nieko. Matome, kaip tarsi nupjaunamas viršutinis sluoksnis ir žvilgsnis gali eiti vis gylyn, gylyn, gylyn, bet galų gale vėl atsimuša į tokį patį plastikinį-plastelininį paviršių, plokščią, baltą. O įterptuose kadruose iš milžiniško kubilo veržiasi putos, teka, bėga, ritasi bangomis į peizažą, primenantį Nidos pušynus. Tai tikriausiai Latvijos pušynai, bet ekologinės katastrofos vaizdas nedviprasmiškai bendras. Ir tuomet visi tie plastikiniai namai ir žmonės, visi įstabieji gyviai viršuje ima rodytis kaip postapokaliptinio pasaulio gyventojai, mutavę dėl cheminio ar atominio sprogimo, galima mūsų ateitis, gal net būdas išlikti? Šias mintis greičiausiai sukėlė tavo identifikuota muzika iš Kubricko filmo. Pagalvojau apie kitą jo filmą „2001 metų kosminė odisėja“, kur gyvoji gamta, Žemė – jau nutolusios, nebepasiekiamos, ta evoliucija, kuri mus sukūrė, jau užsibaigusi, evoliucionuoja mašinos, įgyjančios sąmonę ir savarankišką galią – mutavęs plastikas. Beje, ši mintis kilo bandant įrašyti į parodos naratyvą dar vieną jos fragmentą, kurio nė viena kol kas nepaminėjome – Gabrano kartu su mikrobiologu Janiu Liepiniu atliktą savo skrandžio tyrimą, kuriant bakterijas, kurios virškintų celiuliozę, tarsi ruošiantis ekologinei katastrofai...

A. M.: Na, man, tiesą pasakius, tie celiuliozės naudą ir maisto trūkumo problemos sprendimą iliustruojantys griozdiški moliniai infografikos paminklai sukėlė prieštaringų minčių. Vaizdo elegancija, lengvumas, jaučiamas kitose salėse, ypač ekrane, čia, molio akivaizdoje, prarado galią. Nors gal tai tik formos poveikis... Ką sako molyje įkalinta informacija? Šiandienos pasaulyje dažniau siekiame sumažinti kalorijų kiekį, čia gi atvirkščiai – Gabranas iš kalorijos siūlo išspausti kuo didesnę naudą. Bet įdomiau tai, kad menininkas siūlo naudoti būtent savo skrandžio bakteriją. Galbūt kaip medžiagą, kuri, pakliuvusi ant biochemiko laboratorijos stalo, virs tuo, kas išgelbės ekologinės katastrofos aukas. Norisi tuo ir tikėti, prisimenant įkvepiančią Henriettos Lacks istoriją – 1951 m. dėl iš jos kūno paimtų ir tyrimo tikslais kultivuojamų nemirtingų piktybinio auglio ląstelių kova su vėžiu įgavo visiškai kitą pagreitį (apie tai pasakoja Rebecca Skloot knygoje „Nemirtingas Henrietos Laks gyvenimas“, „The Immortal Life of Henrietta Lacks“, 2011).

Gaila tik, kad visos tos realios, ne laboratorinės mutacijos vyksta lėtai... Taip lėtai, kad net kai kurie mokslininkai ima abejoti evoliucijos idėja. Žvelgiu šiuo metu į vėsų Islandijos dangų, galvoju apie tai, kad čia evoliucija visuomet turėjo nedaug šansų – tai statiško peizažo kraštas, čia beveik nėra gyvos gamtos. Bet švysteli žalsva pašvaistė ir vėl susimąstau apie gamtos vaizduotę.

 

Paroda veikia iki vasario 14 d.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (Didžioji Vandens g. 2)

Dirba trečiadieniais–sekmadieniais 11–19 val.

Gintas Gabranas, kadras iš videofilmo. A. Narušytės nuotr.
Gintas Gabranas, kadras iš videofilmo. A. Narušytės nuotr.
Gintas Gabranas, „Mutantų atranka“. 2016 m. N. Jankausko nuotr.
Gintas Gabranas, „Mutantų atranka“. 2016 m. N. Jankausko nuotr.
Gintas Gabranas, „Mutantų atranka“, ekspozicijos fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Gintas Gabranas, „Mutantų atranka“, ekspozicijos fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Gintas Gabranas, „Mutantų atranka“, ekspozicijos fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Gintas Gabranas, „Mutantų atranka“, ekspozicijos fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Gintas Gabranas, „Mutantų atranka“, ekspozicijos fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Gintas Gabranas, „Mutantų atranka“, ekspozicijos fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Gintas Gabranas, „Mutantų atranka“, ekspozicijos fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Gintas Gabranas, „Mutantų atranka“, ekspozicijos fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Gintas Gabranas, „Mutantų atranka“, ekspozicijos fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Gintas Gabranas, „Mutantų atranka“, ekspozicijos fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Gintas Gabranas, „Mutantų atranka“, žiūrovai padeda kurti mutantus. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Gintas Gabranas, „Mutantų atranka“, žiūrovai padeda kurti mutantus. 2016 m. A. Narušytės nuotr.