7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Gaudymas už žodžių

Paroda „Per plauką“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Monika Krikštopaitytė
Nr. 7 (1159), 2016-02-19
Dailė
Viktorija Damerell, be pavadinimo. 2016 m. L. Skeisgielos nuotr.
Viktorija Damerell, be pavadinimo. 2016 m. L. Skeisgielos nuotr.

Vieną rytą, tokį patį kaip ir visi kiti, televizoriaus ekrane netyčia užmačiau kalbant jaunus kuratorius ir menininkus. Dėstė intelektualizuotai kaip kokie Deimantai Narkevičiai. Kai kamera pasisukiojo po ekspoziciją, vaizdai priminė Žilvino Landzbergo kūrybą. Gal dėl tos (Onos Juciūtės „Pelenė“) išardytos dalimis kėdės ar (Džiugo Šuklio „1 kubas su ratukais“) kilimo, kuris pas Žilviną tampa ir ritualo vieta, ir namų ribomis, ir dar maža visata, kai to reikia. Kadangi abu minimi autoriai labai skirtingi, susidomėjau. Nusprendžiau nueiti ir išsiaiškinti, kaip taip gali būti.

Parodoje „Per plauką“ prie darbų neradau etikečių ir dėl to visa atrodė tvarkingiau. Užtai yra lapas su kūrinių numeriais ir aprašymais. Kiek mįslingas, bet labai labai norint šį tą galima suprasti. Įvadiniame aprašyme parodos koncepcija kaip brolis dvynys panaši į sausio 6-ąją tik uždarytos parodos „Ne apie žodžius“ Šiuolaikinio meno centre. Ją kuravo Ūla Tornau ir Asta Vaičiulytė.

Norėčiau pabrėžti, kad panašumų radimas nėra vien kritika. Panašumai yra įdomūs kaip simptomai, kurie rodo, kas šiuo metu jauniesiems daro įtaką ir yra vertinama kaip „įdomu“. Jų kryptis man patraukli. Gal tik tas kalbėjimas prasilenkia su rezultatu. Per televizorių girdžiu sakant, kad nėra ten jokių „poetinių metaforų“, o parodoje – pilna poezijos. Daliai žmonių poezija asocijuojasi su mokykla, pelėsiais ir priverstiniais „gražiais“ poezijos skaitymais. Bet poezija – juk tas pats įrankis, kuris leidžia laužyti kalbą norint pasakyti ką nors, ką nėra paprasta paversti į žodžius. Poezija, man rodos, tai daro daug seniau už skulptūrą (dauguma parodos dalyvių – jauni skulptoriai) ir, kaip jie tai vadina, „erdvinius kūnus“.

Galų gale tikroje parodoje buvo visai kas kita. Nei Narkevičiaus, nei Landzbergo. Antrojo tik šiek tiek. Atgarsiai. Viktorijos Damerell videoprojekcijoje be pavadinimo iš arti matome raukšlėtą odą su plaukais, apgamais. Ji juda. Skulptūriškai. Kūrinys man iškart atrodo apie meilę. Nes iš arti ir ilgai stebime. Tuo mielas, net ir žinant, kad kūno paviršiaus, kaip peizažo, suvokimas anaiptol nėra mažai naudota mintis.

Toliau, pirmoje salėje tenka įsijungti nuojautas ir fizinę atmintį, nes kitaip neįmanoma gliaudyti išstatytų objektų. Gabrielės Adomaitytės „Žemėlapis“ juodas ir suaižėjęs, kaip būdinga į ritinį sukamiems žemėlapiams. Priėmiau jį kaip išvirkščią pusę. Objekto taktiliškumas pakankamai iškalbingas, kad nukeltų tiesiai į geografijos kabinetą, kur beveik gali užuosti ten susikaupusias dulkes.

Paslaptinga grupė ar asmuo, pasivadinę ateate (ir labai poetiškai prisistatantys brošiūroje), įrengė mėlyną kambarėlį. Netaisyklingų formų, aptrauktą faktūrine medžiaga. Pavadintą „Totus“ ir dar poetiškiau aprašytą. Jį tikrai verčiau patirti nei aprašinėti, nes, spėju, yra susijęs su ikikalbinėmis patirtimis.

Tų pačių autorių kūrinys „Nevaržomas dreifas saulės link“ sienos kišenėje – tai du ekranai, kur rodomi du epizodai. Du raguoti gal jakų patinai lekia didžiuliu greičiu vienas į kitą, bet susidūrimo akimirką išnyksta. Peizažas akimirkai lieka tuščias. Ir vėl iš naujo. Antrame ekrane – susidūrimo momentas. Ta dalis sekundės, kai gyvūnų plaukai kresteli nuo smūgio. Čia galima pajusti kūrėjo galią formuluoti pasakojimą. Atimti ir duoti „saldainį“. Šis darbas man saldus ir toks truputį edukacinis.

Praleidusi kelis kūrinius, kurie į mane patys neprabilo, nuėjau į antrą salę, kuri savo prietema visada žada projekcijas ir įdomesnį apšvietimą. Iškart nusprendžiau, kad trumpas epizodas ant sienos (ateate „Sugrįžimas“), kur matome mažą berniuką, smagiai žaidžiantį su beveik abstrakčiu žaisliniu automobiliu, yra visos parodos skaitymo raktas. Vaikui užtenka rankenėlės, kad jis galėtų įsivaizduoti visa kita. Kaip senuose filmuose lazdelė atstoja įsivaizduojamą žirgą. Šalia šio kūrybiško požiūrio į „erdvinius objektus“ nebesikankini nei su puse gulinčio lėktuvo priekio (Vykintas Šorys, „Laiko konceptas“), nei su iš (turbūt) linoleumo išriesta forma (Ona Juciūtė, be pavadinimo) ar išardyta kėde. Šypsantis berniukas padeda į viską pažiūrėti paprasčiau ir pamiršti tuos rimčiausiu tonu išdėstytus rebusus, kurie mane čia atvijo.

Bendras parodos vaizdas gana sklandus. Ir nepaminėtieji kūriniai savaip įdomūs. Noriu tikėti, kad į autoritetus pasirėmus bus atsispirta. Ir tai, ką reikėjo atėjus atknisti, pamatysime / išgirsime iškart. Šiaip ar taip, silpna parodos nepavadinsi.

 

Paroda veikia iki vasario 28 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–šeštadieniais 12–18 val.

Viktorija Damerell, be pavadinimo. 2016 m. L. Skeisgielos nuotr.
Viktorija Damerell, be pavadinimo. 2016 m. L. Skeisgielos nuotr.
Ona Juciūtė, „Pelenė“. L. Skeisgielos nuotr.
Ona Juciūtė, „Pelenė“. L. Skeisgielos nuotr.
Džiugas Šuklys, „1 kubas su ratukais“. L. Skeisgielos nuotr.
Džiugas Šuklys, „1 kubas su ratukais“. L. Skeisgielos nuotr.
Gabrielė Adomaitytė, „Žemėlapis“. L. Skeisgielos nuotr.
Gabrielė Adomaitytė, „Žemėlapis“. L. Skeisgielos nuotr.
<i>ateate</i>, „Totus“. 2016 m. L. Skeisgielos nuotr.
ateate, „Totus“. 2016 m. L. Skeisgielos nuotr.
<i>ateate</i>, „Nevaržomas dreifas saulės link“. L. Skeisgielos nuotr.
ateate, „Nevaržomas dreifas saulės link“. L. Skeisgielos nuotr.
<i>ateate</i>, „Sugrįžimas“
ateate, „Sugrįžimas“
Vykintas Šorys, „Laiko konceptas“. L. Skeisgielos nuotr.
Vykintas Šorys, „Laiko konceptas“. L. Skeisgielos nuotr.
Ona Juciūtė, be pavadinimo. L. Skeisgielos nuotr.
Ona Juciūtė, be pavadinimo. L. Skeisgielos nuotr.