7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Konteksto dėmenys stiklo mene

Stiklo meno paroda VDA parodų salėse „Titanikas“

Evelina Januškaitė
Nr. 7 (1159), 2016-02-19
Dailė
Kamilė Stanevičiūtė, „Vienas iš septynių“. 2015 m. Nuotrauka iš VDA KDF Stiklo katedros archyvo
Kamilė Stanevičiūtė, „Vienas iš septynių“. 2015 m. Nuotrauka iš VDA KDF Stiklo katedros archyvo

Vasario 9 d. VDA parodų salių „Titanikas“ pirmame aukšte atidaryta VDA Kauno fakulteto stiklo studijų programos studentų darbų paroda. Parodą lydėjo šiuolaikiškai suformuota reklaminė kampanija: sukurti ir prieš atidarymą kurį laiką viešinti įtaigūs trumpi videoklipai, skleidžiama internetinė reklama, pasitelkiami socialiniai tinklai. Paroda savo turiniu iš dalies retrospektyvinė – eksponuota nemaža dalis pastarųjų metų įdomiausių studentų kursinių ir baigiamųjų darbų. Tačiau parodos kuratoriai stengėsi retrospektyvą atskleisti kiek kitu rakursu, reflektuojančiu šiandieninį stiklo meno kontekstą.

 

Kontekstas šioje parodoje – ir pavadinimas, ir koncepcija, ir raiškos būdas. Paties žodžio etimologija nurodo į struktūros formavimą, sujungimą, turi sąsajų su tekstūra. Anotacijoje pabrėžiama, kad „kontekstas – tai kokio nors fakto ar įvykio sąlygos ar aplinka, leidžianti tiksliau suprasti į ją įeinančių reiškinių prasmę“. Meno lauke sąvoka „kontekstas“ yra labai dažna ir įvairiai artikuliuojama. Imta atsižvelgti ne tik į meno kūrinio vizualumą, bet ir reiškiamas idėjas bei sukūrimo aplinkybes. Nors užuomazgų būta anksčiau, apie kontekstualų meną (kaip meno kryptį) galime kalbėti nuo XX a. vidurio pasaulinės meno praktikos pavyzdžių. Kontekstualaus ir konceptualaus meno kryptys oponuodamos viena kitai formavo to meto meninį diskursą ir dėjo pagrindą šiandieninei meno traktuotei.

 

Ko gero, sąsajų su kontekstualiuoju menu šioje parodoje neverta ieškoti – jau vien dėl to, kad toks menas veikia ne estetikos plotmėje, ko nepasakysi apie stiklo meną. Parodoje kontekstas atskleidžiamas nesiekiant kontekstualizuoti paties stiklo meno. Kuratoriai akcentavo, kad reiškinį siekta apžvelgti ne istoriniu, bet šiandieniniu pjūviu. Savo ruožtu šioje parodoje išskirčiau kelis konteksto aspektus.

 

VDA KF kontekstas. Kauno fakultetas paprastai laikomas labiau tradicine meno edukologijos terpe, nes čia įsteigtos gana fundamentalios meno studijų programos, siekiančios studentus parengti ir kaip puikius technologus. Tačiau pastaruoju metu čia ryškėja konceptualumo tendencijos: stiklas mene „naudojamas“ ne tik kaip medžiaga, bet ir kaip naratyvas. Bendrame VDA kontekste stiklo studijų programa išsiskiria ne tik savo unikalumu, bet ir skirtingais tos pačios medžiagos panaudojimo metodais.

 

Stiklo studijų programos kontekstas. Parodoje eksponuojami skirtingų kartų autorių darbai. Skirtingi darbo vadovai, individualiai pasirinktos temos ir savaip eksperimentuojant modifikuotos technologijos atskleidžia programos turinio įvairovę. Parodoje neišvysime dar prieš keletą metų programoje privalomų stiklo dėžučių, lėkščių ar indų – funkcija šios parodos kontekste neakcentuojama. Daugybė skirtingų sprendimų: pâte de verre, stiklo moliravimas, karšto stiklo liejimas, šlifavimas, sukepimas, netradiciškai instaliuoti vitražai, veidrodintos stiklo plaketės, šilkografija, veidrodžių koliažai, stiklo matinimas ir ėsdinimas – tai tik dalis ekspozicijoje demonstruojamų apdirbimo būdų. Pasitelkiamos ir skaitmeninės technologijos (vaizdo projekcijos, fotografijos), tokie neapibrėžiami meno raiškos elementai kaip šešėliai, atspindžiai, optinės iliuzijos. Nors kuratoriai to ir atsisako, galima įžvelgti linijinį-istorinį konteksto pjūvį, t.y. laiko veikiamas ir formuojamas tendencijas stiklo studentų darbuose.

 

Auditorijos kontekstas. Parodoje stipriai pabrėžiamas ir, sakyčiau, skersinis pjūvis – bendra žiūrovo samprata apie stiklo meną, išskleidžiami įvairūs stereotipai. Prieš parodą buvo filmuojami trumpi interviu, kuriuose žymūs žmonės atsakinėjo į kuratorių sudarytus ir per daugybę metų stiklo studijų programos kontekste susiformavusius stereotipinius klausimus: „kas yra tas stiklo menas? Ką galima sukurti iš stiklo?“ ir pan. Kiekvienas šios programos studentas, ko gero, buvo susidūręs su nuomone, kad stiklininkai išmoksta „gaminti stiklainius ir pjauti langų stiklus“. Todėl nuolatos būdavo ieškoma būdų, kaip pademonstruoti visuomenei plačią stiklo apdirbimo technologijų amplitudę ir estetiką, o šįsyk tai padaryta tikrai šiuolaikiškai.

 

Atidarymo metu taip pat buvo vykdoma apklausa – parodos lankytojai atsakinėjo į tuos pačius klausimus apie stiklo meną. Šios apklausos nėra meno sociologijos tyrimas ar mokslinės studijos pagrindas – tai daugiau manifestas, siekis garsiau išreikšti atsinaujinančią stiklo meno poziciją. Nenuostabu – sulig kiekvienais metais vis mažėjant studentų skaičiui, juntamas stiklo meno bendruomenės susitelkimas. Nedažnomis, bet kokybiškomis manifestacinėmis parodomis siekiama dėmesio, tačiau ta pozityviąja prasme – norint atskleisti galimybes ir perspektyvines gaires.

 

Objektiškumo kontekstas. Šis klausimas visada aktualus stiklo mene. Menui plėtojantis įvairiomis kryptimis, kūrinio materialumas praranda svarbą. Idėją reiškiant įvairiais skaitmeniniais, naratyviniais ar mentaliniais elementais, iškyla objekto ir koncepcijos santykio problema. Galbūt todėl kai kuriuose parodos eksponatuose jaunieji menininkai keičia standartinį objekto pateikimą, pasitelkia vizualines manipuliacijas (pavyzdžiui, veidrodžius) efemeriškam meno kūrinio patyrimui. Vis dėlto tą efemeriškumą lemia tam tikri materialūs meno dėmenys, jis sukuriamas pasitelkiant fizines ir fizikines stiklo savybes. Akivaizdu, kad stiklo mene technologiniai sprendimai ir materija vis dar aktualūs, tačiau nebūtinai tradiciniai.

 

Be abejo, šiandien objektiškumas įgauna kitokių atspalvių. Manyčiau, stiklo studijų programos studentai nesistengia dirbtinai „atmesti“ ir dekonstruoti tradicinio stiklo meno – atvirkščiai, jie įprasmina fundamentalias stiklo meno galimybes novatoriškais sprendimais. Tai formuoja ir noras atsinaujinti, ir bendras Lietuvos bei pasaulio meno kontekstas. Dekonstrukcija stiklo mene pasireiškia skirtingais būdais, tačiau, kaip teigė Jacques’as Derrida, dekonstruojama ne tam, kad būtų išardyta, o tam, kad būtų naujai interpretuota.

 

Stiklo meno kontekstas. Kas tai yra? Koks jis yra? Ar šis kontekstas formuojamas tik VDA KF, ar vis dėlto pasiekia platesnę auditoriją ir užsitikrina deramą vietą Lietuvos mene? Ar mažėjantis šios studijų programos populiarumas tiesiogiai proporcingas jos turiniui? Į panašius klausimus mėginta atsakyti parodoje. Parodos kuratoriai aktualizavo juos parodos sudarymu ir pristatymu. Studentai savo ruožtu prie to prisidėjo būdami reflektuojamo konteksto dalimi. Savo kūryba jie paskatino visuomenę atkreipti dėmesį į šį reiškinį ir net tapti jo dalyviais. Norėdami įvertinti dabartinį stiklo meno kontekstą, probleminius jo pjūvius turėtume padaryti iš laiko atstumo – kol kas galime apžvelgti ganėtinai jaunos, tačiau unikalios studijų programos „pasiūlą“. Nėra objektyvios meno vertinimo formulės, tad sunku pagal dabartinę situaciją numatyti tolesnes perspektyvas. Stiklo menas, deja, vis dar oponuoja jo suvokimui. Turiu paminėti, kad tai galioja tik kalbant apie Lietuvos situaciją – pasaulyje stiklo menas yra priskiriamas „ekskliuzyvinio“, prabangaus meno rūšiai. Kita vertus, šiandien kalbant apie menų samplaiką ir ribų tarp rūšių išnykimą, stiklo menas nelengvai skinasi kelią į šiuolaikinio meno poziciją.

 

Bet kuriuo atveju, VDA KF stiklo studijų programa ir jos vykdytojai suformavo nišinę terpę, kurioje subrandino originaliai kuriančių, daugiau mažiau konceptualiai mąstančių ir profesionaliai savo specialybei atstovaujančių menininkų bendruomenę. Net jei ši programa nėra populiari dėl miglotos profesinės perspektyvos Lietuvoje, niekas neužginčys jos išskirtinumo meno kontekste. Meno diskursą iš esmės formuoja santykis tarp kūrėjo, suvokėjo ir aplinkos. Esant skirtingoms situacijoms, jis suvokiamas skirtingai, tačiau visada labai priklauso nuo bendro konteksto.

 

Stiklo menas nuolatos laviruoja tarp tradicijų ir inovatyvumo, blaškosi tarp komercinių funkcionalių plačiai taikomų objektų ir meno kūrinio. Tokio kūrinio atsiradimas reikalauja stiprių profesinių įgūdžių, technologinių žinių ir materialinės bazės. Įtampa tarp teorinių (kokios yra stiklo apdirbimo galimybės) ir praktinių (kokias galimybes mes realiai turime) stiklo meno galimybių neretai daro įtaką meniniams sprendimams. Turiu omenyje sudėtingas apdirbimui reikalingas bazes ir prabanga tapusias darbo medžiagas. Nesigilinant į šias karčias realijas ir stiklo meno užkulisius, šis menas išlieka netikėtas, pasiūlantis nuostabą ir vizualinį malonumą žiūrovo akiai.

 

Stiklas mūsų aplinkoje yra tapęs įprasta ir neatsiejama aplinkos dalimi, o stiklo meno kūriniai priverčia kitaip pažvelgti į šią medžiagą, (ne)suvokiant gausybę netikėtų meninių sprendimų. Stiklo kūriniai iš esmės yra žavūs, stebinantys, o paroda „Kontekstas“ išsiskiria technologijų ir vizualinių įspūdžių gausa.

 

Paroda veikia iki vasario 27 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–šeštadieniais 12–18 val.

Kamilė Stanevičiūtė, „Vienas iš septynių“. 2015 m. Nuotrauka iš VDA KDF Stiklo katedros archyvo
Kamilė Stanevičiūtė, „Vienas iš septynių“. 2015 m. Nuotrauka iš VDA KDF Stiklo katedros archyvo
Regina Selickaitė, „Ikona“, fragmentas. 2005 m. A. Narušytės nuotr.
Regina Selickaitė, „Ikona“, fragmentas. 2005 m. A. Narušytės nuotr.
Andrius Keturka, „Skęstanti laisvė“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Andrius Keturka, „Skęstanti laisvė“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Sigita Gaučienė, „Silvijos spalvos“, fragmentas. 2011 m. Nuotrauka iš VDA KDF Stiklo katedros archyvo
Sigita Gaučienė, „Silvijos spalvos“, fragmentas. 2011 m. Nuotrauka iš VDA KDF Stiklo katedros archyvo
Jolita Jakštaitė, „Žymės“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Jolita Jakštaitė, „Žymės“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Aida Durneikaitė, „Personos“, fragmentas. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Aida Durneikaitė, „Personos“, fragmentas. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Julija Pociūtė, „Keturios tuščios sienos“, instaliacija. 2007 m. Nuotrauka iš VDA KDF Stiklo katedros archyvo
Julija Pociūtė, „Keturios tuščios sienos“, instaliacija. 2007 m. Nuotrauka iš VDA KDF Stiklo katedros archyvo