Melo drama

Istorijos esmė paprasta: ištekėjusi moteris neištikima savo vyrui, viską papasakoja sutuoktiniui, šis kankinasi, bet nenori išsiskirti, todėl kankina ir ją. Istorijos pasakojimo forma: keturios tos moters išpažintys – jos tête-à-tête pokalbiai su kitais veikėjais. Pasakojimo kūrėjai: Vytautas Rumšas, subūręs penkių aktorių kolektyvą, ir... Ingmaras Bergmanas?

Panašu, kad būtent pastarojo menininko vardo magnetu Lietuvos nacionalinis dramos teatras bandys pritraukti žiūrovus į naujausią savo premjerą „Intymūs pokalbiai“. Iš pirmo žvilgsnio švedų kino ir teatro klasiko indėlis į šį spektaklį atrodo neabejotinas – remiantis jo romanu aktorius Vytautas Rumšas sukūrė inscenizaciją ir pastatė spektaklį. Tačiau pažvelgus antrą kartą, atrodo, kad Bergmano spektaklyje iš viso nėra.

Spėju, kad žiūrovai, perkantys bilietus į šį pastatymą dėl kino grando pavardės (ir nelabai kreipiantys dėmesio į Rumšo pavardę), galėtų tikėtis kelių dalykų. Manau, tiems, kurie menkai su Bergmano kūryba susidūrė, kaip ir dideliems jo gerbėjams, tikrai būtų įdomu pamatyti pastatymą, kuriame pateikiamos spektaklio kūrėjų įžvalgos ir vertinimai apie šį pasaulyje pripažintą menininką. Scenos kūrinys „Bergmano stiliumi“ ir/arba kokiu nors būdu komentuojantis jo kūrybą ir braižą, manau, būtų įdomus ir prasmingas iššūkis spektaklio kūrėjams. Arba: žinant, jog Bergmano kūryboje randama nemažai sąsajų su jo biografija, būtų įdomu išvysti, pavyzdžiui, Bergmano tėvų istoriją (spėjama, kad švedų režisierius „Intymiuose pokalbiuose“ rašė kaip tik apie juos), skatinančią susimąstyti ir apie paties Bergmano asmenybę bei jos formavimąsi. Tačiau Rumšo pastatymas byloja, kad jo sumanytojas nenori kalbėti nei apie švedų autorių, nei apie jo kūrinius.

Vis dėlto Bergmano vardo svoris didelis. Todėl tam, kad žiūrovai nesijustų kvailai užkibę ant didelio masalo, skandinavų režisieriaus pavardės atsiradimas teatro afišose, spektaklio kūrėjams atsisakius pasukti minėtuoju keliu, galėtų būti pateisintas ir kitaip. Statydamas „Intymius pokalbius“ Rumšas turėjo puikią progą įsigilinti į romaną, savaip jį interpretuoti ir padiskutuoti su Bergmanu pastarajam svarbiomis temomis. Viena jų – gyvenimas tarp tiesos ir melo, kita – tikėjimas.

Tačiau kiek šios temos domina spektaklio kūrėjus? Religiniai motyvai Rumšo pastatyme egzistuoja tik kaip vaizduojamos situacijos aplinkybės (tiesiog pagrindinės herojės Anos vyras – liuteronų bažnyčios pastorius, o apie savo neištikimybę ji papasakoja savo dėdei, irgi pastoriui). Tikėjimo klausimas spektaklyje nėra išgrynintas, nuosekliai nerutuliojamas. Be to, Rumšas atsisakė romanui labai svarbaus epilogo, kuriame vaizduojamas nuoširdus septyniolikmetės Anos pokalbis su dėde Jakobu: ji suabejoja konfirmacijos reikalingumu, todėl jis neskubėdamas pasakoja jai apie tikėjimo stebuklą (ne Kristaus prisikėlimą, o spartų krikščionybės išplitimą). Vietoj tokio finalo spektaklio kūrėjai tariamai intymių pokalbių seriją nusprendė pabaigti patetišku dėdės Jakobo (Ramutis Rimeikis) monologu – primityviu moralizavimu, kad Dievas yra meilė, o meilė yra Dievas. Kadangi per visą spektaklį tikėjimo tema nebuvo svarbiausia, tai ir toks finalas atrodo dirbtinai prilipdytas, o ne natūraliai iš papasakotos istorijos išplaukiantis apibendrinimas.

Bet kas gi tada svarbiausia pastatymo autoriams? Prieš premjerą Rumšas kalbėjo: „Žmonės saugosi, vieni kitais nepasitiki, todėl nešioja įvairias kaukes. Bet taip besielgdami žmonės ir praranda savo tapatybę, jie nesuvokia, kas tokie yra.“ (Šabasevičienė, Daiva, Bergmaną reikia nuolat „ištraukti“. Menų faktūra, 2016-02-07.) Atrodo, spektaklyje turėtų būti gilinamasi į tai, kiek nuoširdūs esame kitiems ir patiems sau, o kiek apsimetame ir vaidiname. Kitaip tariant, kaip gyvename tarp melo ir tiesos.

Iš tiesų Bergmano romanas „Intymūs pokalbiai“ labai tinkamas tirti tokią temą. Istorija prasideda nuo to, kad Ana (Adrija Čepaitė) atsiveria dėdei Jakobui ir papasakoja jam tiesą – ji neištikima savo vyrui Henrikui (Remigijus Bučius), susitikinėja su kitu. Pastorius jai liepia šią tiesą atskleisti savo sutuoktiniui. Iš pradžių ji priešinasi tokiai minčiai, tačiau grįžusi namo vis dėlto tai padaro. Vėliau iš Anos pokalbio su jos Motina (Dalia Storyk) sužinome, kad Henrikas ėmė elgtis neįprastai – pašaliniams yra malonus, o Anai ir vaikams – šiurkštus ir netgi agresyvus, ir nežinia, ar jis tiesiog pamišęs, ar sąmoningai taip keršija Anai. Galiausiai po kelerių metų Ana aplanko mirštantį Jakobą. Šiam labai rūpi, kaip sutuoktiniams sekėsi gyventi po to, kai Ana papasakojo savo vyrui tiesą. Henrikas mane suprato ir man atleido, mes gražiai sugyvenam, – taip Ana pameluoja dėdei. Akivaizdu, kad Bergmanas, kaip neretai daro savo filmuose, taip ir šiame romane kelia filosofinius klausimus. Šįkart jis abejoja tiesa ir jos reikalingumu, svarsto apie melo neišvengiamumą mūsų gyvenime ir skaudžias pasekmes, kurias galime patirti būdami nuoširdūs.

Tačiau tam, kad tokios mintys scenoje netaptų lėkštais ir primityviais pamokymais, o sukeltų filosofavimą skatinančias abejones, būtina nepriekaištinga aktorių vaidyba. Bergmano tekstas – puiki dirva įdomiems, turiningiems ir prasmingiems vaidmenims auginti. Panašu, kad Rumšas pasiilgo „didelių“ vaidmenų ir spektaklių, kuriuose pagrindinis dėmesys tektų aktorių kūrybai, o ne režisūriniams „kaprizams“. Tai nėra blogai. Manau, žiūrovai to irgi pasiilgsta. Tačiau spektaklyje „Intymūs pokalbiai“ aktoriams tenkanti užduotis sudėtinga: reikia ne tik sukurti vaidmens interpretaciją, bet ir būti nuoširdiems scenoje arba žiūrovus įtikinti savo veikėjo nuoširdumu.

Deja, Rumšo suburtam aktorių penketukui nepavyksta atskleisti tiesos dramos, vykstančios „Intymiuose pokalbiuose“, nes pirmiausia meluoja patys aktoriai. Pavyzdžiui, per paskutinį Anos ir Jakobo pokalbį Ramutis Rimeikis „groja fanfaromis“, trykšta energija ir patosu, vos ne strykčioja nuo krėslo, kuriame, sprendžiant iš jo žmonos žodžių, atrodo, turėtų sėdėti išsekęs. Ramunė Skardžiūnaitė Jakobo žmoną Mariją vaizduoja kaip nuolat taikingai besišypsančią, vidinės ramybės ir harmonijos perpildytą moterį, joje sunku įžiūrėti net šešėlį skausmo (o juk jos vyras kankinasi ir miršta nuo vėžio), todėl sunku patikėti ir jos žodžiais, kad jos ir Jakobo santuoka buvo laiminga (o atrodo, kad norėta pasakyti būtent tai).

Vienintelė spektaklyje įtikinamesnė ir įdomesnė Dalios Storyk Motina. Galbūt todėl, kad tai – sukauptas, tarsi aktorės viduje „užrakintas“ vaidmuo. Anos Motina – uždara moteris, ji neatrodo šalta, tačiau sunku nuspėti jos jausmus, o apie tvirtą charakterį ir valdingumą leidžia suprasti tik aktorės balsas. Remigijaus Bučiaus Henrikas, priešingai, atrodo minkšto charakterio, geraširdis, tačiau kai aktorius stengiasi parodyti, kad jo herojus myli ir geidžia Anos, jo vaidyba neįtikina, taip pat nelengva įžiūrėti, kaip Henriką veikia Anos prisipažinimas. Aktorių duetas sutuoktinių santykius vaizduoja gana paprastai: Henrikas myli Aną, ji jo – ne, sužinojęs apie Anos neištikimybę iš pradžių jos vyras ramus, tik vėliau pasimato jo pyktis. Tačiau būtent šiame pokalbyje aktorių vaidyba žiūrovams galėtų atskleisti daugiau. Kokia tokios situacijos priešistorė? Kokie sutuoktinių tikrieji santykiai? Ar tai, ką Ana pasakoja kitiems apie savo santuoką, yra tiesa? O galbūt tai – tik jos subjektyvus ir klaidingas požiūris?

Adrijos Čepaitės vaidmuo – šio spektaklio ašis, nuo jos labai daug kas priklauso. Deja, Ana dar toli gražu neišbaigta, daug jos teksto neįprasminta, nesurasta tinkamų intonacijų. Aktorei nepavyksta herojės „įsileisti“ į save, todėl vaidmuo atrodo sukurtas paviršutiniškai, dažnai išlenda aktoriniai štampai. Pažiūrėjus visą spektaklį neaišku, kodėl išvis Ana dėdei Jakobui prisipažino esanti neištikima. Tiksliau, atsakymą galima numanyti iš Bergmano papasakotos istorijos, bet aktorės vaidyba to neatskleidžia. O, pavyzdžiui, Bergmano filmuose vaidinusios Liv Ullmann sukurtoje ekranizacijoje (Enskilda samtal, 1996) aktorės Pernillos August Anos paveikslas liudija, kad herojė nusivylusi gyvenimu, nebetikinti ateitimi, pavargusi būti nebe savimi. Kadangi Čepaitė dėsto būsimiems aktoriams, manau, viena iš įdomių ir naudingų užduočių jiems būtų palyginti aktorių vaidybą „Intymiuose pokalbiuose“ ir, pavyzdžiui, Oskaro Koršunovo režisuotoje „Žuvėdroje“. Galbūt studentai išspręstų ilgaamžį galvosūkį: kur glūdi žiūrovus įtikinančios vaidybos paslaptis.

Kadangi aktoriai neįtikina savo veikėjų nuoširdumu, pokalbiai, vaizduojami scenoje, neatrodo intymūs. Bergmano romane veikėjai sugeba įveikti tarp jų esančias nematomas apsaugines sienas, tampa atviri ir ima sakyti tiesą. Tačiau spektaklyje išpažinties atmosfera nesusiformuoja pirmiausia dėl neįveiktų barjerų tarp pačių aktorių. Gali būti, kad juos įveikti trukdo jų (galbūt nesąmoningas) įprotis „vaidinti“, kitaip tariant, nesugebėjimas atsikratyti teatrališkumo.

Scenoje teatrališkumą, beje, paryškina (bet įtikinantį veikėjų nuoširdumą tikriausiai slopintų) puošnūs ir stilingi aktorių kostiumai bei daili scenografija (spektaklio dailininkė Virginija Idzelytė): mėlynos grindys, baltos indaujos su baltais indais, ilgas baltas stalas, medinių laiptų pakopos, balti akmenėliai ir t.t. (tokios scenografijos raktažodžiu greičiausiai galėtų būti „Ikea“). Antano Kučinsko spektakliui parinkta muzika turi kelias paskirtis, bet įdomu, kad tam tikromis akimirkomis ji byloja apie Rumšo režisūrines intencijas. Turiu omeny epizodus, kai lyriška ar romantiška melodija „nugesina“ arba sušvelnina Bergmano tekste iškylantį dramatiškumą. Kitaip tariant, turėdamas galimybę pastatyti filosofines mintis sukeliančią dramą, Rumšas „teišspaudžia“ tik melodramatišką istoriją.

Gaila, bet žiūrovai spektaklyje „Intymūs pokalbiai“ neišvysta melo (ir tiesos) dramos, kurią savo romane papasakojo Bergmanas. Vietoj jos jiems tenka pamatyti aktorių melo dramą. Todėl tiems, kurie norėtų geriau susipažinti su švedų režisieriaus kūryba, paprasčiau būtų tiesiog pasižiūrėti jo filmų ar paskaityti romanų, užuot ieškojus Bergmano pėdsakų šiame spektaklyje.