7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Monika Meilutytė

Monika Meilutytė

Teatras gali žiūrovams atverti jų neišpasakotas patirtis

Pokalbis su teatro režisiere Giedre Kriaučionyte-Vosyliene

Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė – teatro režisierė, Lietuvoje kurianti vis dažniau matomo žanro interaktyvius spektaklius. Baigusi režisūros studijas ji jau kurį laiką dirba užsienio režisierių asistente Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, jame pristato ir savo kūrybą. Taip pat kuria spektaklius kartu su plataus meninio profilio sindikatu „Bad Rabbits“ bei Meno ir mokslo laboratorija. Šiuo metu vilniečiai gali apsilankyti jos sukurtame spektaklyje vaikams „Trijulis aukštyn kojom“, o greitai bus pakviesti į premjerą, kurtą pagal Virginijos Rimkaitės pjesę „Virimo temperatūra 5425“. Vis dėlto šiame pokalbyje dėmesį skyrėme interaktyviam asmeninių žiūrovo patirčių spektakliui „X tavyje“, kuris, nors ir retai, rodomas Vilniaus universiteto planetariumo erdvėse.

Spektaklis „X tavyje“. V. Drazdausko nuotr.
Spektaklis „X tavyje“. V. Drazdausko nuotr.
Spektaklis „X tavyje“. V. Drazdausko nuotr.
Spektaklis „X tavyje“. V. Drazdausko nuotr.
Spektaklis „X tavyje“. V. Drazdausko nuotr.
Spektaklis „X tavyje“. V. Drazdausko nuotr.
Spektaklis „X tavyje“. V. Drazdausko nuotr.
Spektaklis „X tavyje“. V. Drazdausko nuotr.
Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė. D. Matvejevo nuotr.
Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė. D. Matvejevo nuotr.
Monika Meilutytė

Tradicinis teatras – atskaitos taškas?

Pamąstymai apie metafizines teatro erdves

Vasario pradžioje Klaipėdos dramos teatras į sostinę buvo atvežęs Augusto Strindbergo „Tėvą“ (rež. Māra Ķimele), o Jaunimo teatre netrukus po to įvyko Henriko Ibseno dramos „Junas Gabrielis Borkmanas“ (rež. Gintaras Varnas) premjera. Pažiūrėjusi šiuos spektaklius abu įsidėjau į tą pačią atminties dėžutę. Nors pirmasis paliko neblogą įspūdį, o antrasis greičiau nuvylė, abu paskatino stabtelėti ir susimąstyti apie tradicinį teatrą Lietuvoje.

 

Koks teatras šiandien mūsų šalyje tradicinis? Jeigu atliktume žiūrovų apklausą, tikiu, atsakymų būtų įvairių. Įtariu, kad žodžių „tradicinis teatras“ supratimas labai priklauso nuo to, kokius spektaklius kiekvienas esame iki tol matę ir iš kokių pozicijų tą „tradiciškumą“ vertiname.

„Tėvas“. R. Treigio nuotr.
„Tėvas“. R. Treigio nuotr.
„Junas Gabrielis Borkmanas“. D. Matvejevo nuotr.
„Junas Gabrielis Borkmanas“. D. Matvejevo nuotr.
Monika Meilutytė

Pasiaukojimo tema vs. formų įvairovė

„Laimingasis Princas“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Lietuvos nacionalinis dramos teatras ruošiasi premjerai Didžiojoje salėje – režisieriaus Gintaro Varno „Oidipo mitui“. Didžiąją premjerą jau „apšildė“ mažoji – balandžio 9 d. Mažosios salės erdvėje buvo pristatytas Gintaro Varno mokinio, dar tebestudijuojančio režisieriaus Povilo Makausko „Laimingasis Princas“. Kai dėstytojas imasi painių ir „masyvių“ senovės graikų mitų, jo mokinys renkasi kuklią XIX a. pasaką, parašytą labai nekuklaus airių rašytojo – Oscaro Wilde’o. Kuo ši pasaka scenoje galėtų būti aktuali ir įdomi šiandienos žiūrovui?

 

Wilde’o pasakoje auksu ir brangakmeniais žiba miesto aikštėje iškilusi Laimingojo Princo skulptūra, o, pavyzdžiui, Vilniaus katedros pašonėje stūkso niūraus metalo Gedimino paminklas. Pasakoje Princą aplanko Kregždžiukas, o paminklai Lietuvos miestuose neatsikrato balandžių. Pasakoje daug miesto gyventojų vos suduria galą su galu ir todėl Princas jiems išdalina save – savo auksinius šarvus, savo akis-brangakmenius. O šiandienos realybėje?..

Princas (Dovydas Stončius), Kregždžiukas (Arnas Danusas). D. Matvejevo nuotr.
Princas (Dovydas Stončius), Kregždžiukas (Arnas Danusas). D. Matvejevo nuotr.
Princas (Dovydas Stončius). D. Matvejevo nuotr.
Princas (Dovydas Stončius). D. Matvejevo nuotr.
Kregždžiukas (Arnas Danusas), Princas (Dovydas Stončius). D. Matvejevo nuotr.
Kregždžiukas (Arnas Danusas), Princas (Dovydas Stončius). D. Matvejevo nuotr.
Monika Meilutytė

Melo drama

„Intymūs pokalbiai“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Istorijos esmė paprasta: ištekėjusi moteris neištikima savo vyrui, viską papasakoja sutuoktiniui, šis kankinasi, bet nenori išsiskirti, todėl kankina ir ją. Istorijos pasakojimo forma: keturios tos moters išpažintys – jos tête-à-tête pokalbiai su kitais veikėjais. Pasakojimo kūrėjai: Vytautas Rumšas, subūręs penkių aktorių kolektyvą, ir... Ingmaras Bergmanas?

 

Panašu, kad būtent pastarojo menininko vardo magnetu Lietuvos nacionalinis dramos teatras bandys pritraukti žiūrovus į naujausią savo premjerą „Intymūs pokalbiai“. Iš pirmo žvilgsnio švedų kino ir teatro klasiko indėlis į šį spektaklį atrodo neabejotinas – remiantis jo romanu aktorius Vytautas Rumšas sukūrė inscenizaciją ir pastatė spektaklį. Tačiau pažvelgus antrą kartą, atrodo, kad Bergmano spektaklyje iš viso nėra.

 

Spėju, kad žiūrovai, perkantys bilietus į šį pastatymą dėl kino grando pavardės (ir nelabai kreipiantys dėmesio į Rumšo pavardę), galėtų tikėtis kelių dalykų. Manau, tiems, kurie menkai su Bergmano kūryba susidūrė, kaip ir dideliems jo gerbėjams, tikrai būtų įdomu pamatyti pastatymą, kuriame pateikiamos spektaklio kūrėjų įžvalgos ir vertinimai apie šį pasaulyje pripažintą menininką. Scenos kūrinys „Bergmano stiliumi“ ir/arba kokiu nors būdu komentuojantis jo kūrybą ir braižą, manau, būtų įdomus ir prasmingas iššūkis spektaklio kūrėjams. Arba: žinant, jog Bergmano kūryboje randama nemažai sąsajų su jo biografija, būtų įdomu išvysti, pavyzdžiui, Bergmano tėvų istoriją (spėjama, kad švedų režisierius „Intymiuose pokalbiuose“ rašė kaip tik apie juos), skatinančią susimąstyti ir apie paties Bergmano asmenybę bei jos formavimąsi. Tačiau Rumšo pastatymas byloja, kad jo sumanytojas nenori kalbėti nei apie švedų autorių, nei apie jo kūrinius.

Adrija Čepaitė (Ana). D. Matvejevo nuotr.
Adrija Čepaitė (Ana). D. Matvejevo nuotr.
Ramutis Rimeikis (Jakobas) ir Adrija Čepaitė (Ana). D. Matvejevo nuotr.
Ramutis Rimeikis (Jakobas) ir Adrija Čepaitė (Ana). D. Matvejevo nuotr.
Remigijus Bučius (Henrikas) ir Adrija Čepaitė (Ana). D. Matvejevo nuotr.
Remigijus Bučius (Henrikas) ir Adrija Čepaitė (Ana). D. Matvejevo nuotr.