7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Meno garbinimo mechanizmai

Juozo Laivio paroda Šiuolaikinio meno centre

Agnė Narušytė
Nr. 7 (1159), 2016-02-19
Tarp disciplinų Dailė
Juozo Laivio parodos ŠMC fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Juozo Laivio parodos ŠMC fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.

Praėjusią savaitę mūsų skaitytojams rekomendavau aplankyti vieną parodą tokiu tekstu: „Konceptualios Juozo Laivio parodos visada tampa įvykiais – žinoma, ne tais, kuriuos pasigardžiuodama aprašo populiarioji žiniasklaida ar į kuriuos plūsta smalsuolių minios. Tai būna įvykiai žiūrovo galvoje, tylūs ir nepriklausomi – net nuo paties menininko intencijų. Štai ir dabar Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, veikianti paroda „Beaistrio matymo taktika besaikio stebėjimo erdvėje, arba kaip turėtų būti taisomi dantys“ sudaryta tik iš keliolikos gana vienodų, abstrakčiai atrodančių ir nepasakysi, kad niekur nematytų, fotografijų bei audiogido. Tačiau tik į ją nuėjęs pradėsi suprasti, koks galėtų būti tavo asmeninis santykis su nieko aistringai nebegręžiančio žvilgsnio kultūra.“

Visi žinome, kad Juozas Laivys savo kūriniais kvestionuoja institucinę-žodinę-maginę meno abrakadabrą. Jos dalis – ir meno kritika, nuoširdžiai įsitraukianti į menininkų, kuratorių, institucijų iškėlimo ar nuleidimo procesą. Ji tai daro įvykius (1) „apdainuodama“, (2) sukritikuodama (ir abiem atvejais juos įteisindama) ar (3) ciniškai, įžūliai, užmaršiai, metodiškai, atsainiai, tingiai, savikritiškai, nusižeminusiai ar dar kitaip juos nutylėdama (ir išmesdama į istorijos šiukšlyną). Šis straipsnis jau savo buvimu atmeta trečiojo varianto galimybę. Jis patvirtina Laivio, kaip menininko, egzistencijos vertę, kurią jau įsteigė daugybė institucijų ir ankstesnių kritikos straipsnių. Bet ar Laivys juo bus pagarbintas, ar sukritikuotas?

Straipsnio rašymo išvakarėse su Gintaru Zinkevičiumi aptarėme, kaip reikėtų greitai ir trumpai (nes turi tilpti į pusę laikraščio puslapio, kurį netikėtai prireikė „užplombuoti“) recenzuoti Juozo Laivio parodą. Jis pasiūlė tai padaryti įdedant tokią nuotrauką: „Štai jūros peizažas, tipiškas, monotoniškas, pilkokas. Danguje, dešiniame kamputyje, kyšo kažkas neaiškaus, lyg kokia draiskana, lyg trikampėlis, lyg žuvėdra ar burė, o gal plunksninio debesies uodega. Kas tai? Atsakymas: Juozo Laivio barzda.“ Iškart tos nuotraukos užsimaniau. Bet Zinkevičius jos nedavė. Nors ją būtų galima be vargo sukurti fotošopu, ji turėtų atitikti Juozo Laivio kūrybos principus. Tai reiškia, kad jį patį reikėtų nusivežti prie jūros, o tai šiuo metu sunkiai įmanoma. Tad įdedu čia tą nuotrauką žodiniu pavidalu – tikiuosi, patiks. O dabar pereikime prie rimto parodos aptarimo.

Pirmiausia – fotografijos. Tai ploni, tiesiai ant sienų priklijuoti lakštai, pro kuriuos prasikiša sienų paviršius, t.y. fotografijos persiima dažų pūslelėmis, grūdeliais, bangelėmis, sandūromis – išryškina lygiai atrodančių baltų sienų nelygumus, kartais, regis, pulsuodamos tiesiai iš sienoje atsivėrusios žaizdos. Visose fotografijose iš esmės tas pats vaizdas – kažkas besisukantis, kaskart vis kitas daiktas, kurio fizinė forma, galimi atsikišimai, spalvos, faktūros susilieja į spiralės sriegius, o centras... Centras žiba ateities viltimi, blykčioja šviesos lūžiais, išsilieja tinklainėje baltu unitazo formos pavidalu, gręžia smegenis arba įtraukia žvilgsnį į gramzdinantį skalbyklės sūkurį. Kūrinių poveikis priklausys nuo to, su kokia nuostata ateisi. Jei būsi grynas vizualistas, čia gali pasivaidenti dar vienas optinio meno variantas, nes vaizdas paverčia tikrus sienų nelygumus netikrais, o paprasčiausius plokščio paviršiaus patamsėjimus ir pašviesėjimus – tikrais, šie atsiplėšia nuo plokštumos ir puola tave gręžti. Man šie sūkuriai sužadino vaikystės prisiminimus, kai vieną dieną su draugais Klaipėdoje ant mažyčio motoriuko dėjome popieriaus skrituliukus, juos sukome, paviršių vis liestelėdami flomasteriais, užburti greitai tirštėjančių spalvų. Bet nuostabiausia būdavo tada, kai norėdami pakeisti užpildytą popierėlį kitu sustabdydavome motoriuką ir pamatydavome tik štrichų draiskanas, iš kurių judėjimas ką tik buvo sukūręs užburiančią iliuziją. Vaikštant po parodą vien su šiais dviem prisiminimais galima, sustojant prie kiekvienos stacijos, pasimelsi savo vaikystei ir dailės istorijai.

Bet anotacijoje tos fotografijos vadinamos paslaptingu žodžiu „postprodukcija“, vadinasi, tai ne patys kūriniai, o jau kažkas perdirbta, kažkas „post“. Kas perdirbta? Į šį klausimą tarsi turėtų atsakyti audiogidas. Jame moters balsas pasakoja apie dvylika ankstesnių Juozo Laivio kūrinių, dargi pasidalindamas asmeniniais prisiminimais ir savo kartos jausenomis. Galima spėti, kad tai – kuratorė Neringa Krikščiūnaitė, kuri atrinko kūrinius parodai: „Baidyklę“, „Druską“, serijas Nr. 2, 3 ir 4, „Art History“, „Lėlę iš vidaus“, „Metro stotelę“, „Paskutinį kūrinį“, performansą „Tai buvo menas“, „Plaktuką“ ir „ŠMC direktoriaus Kęstučio Kuizino plauką“. Kiekvienas kūrinys – tai menininko diskusija su šiuolaikinio meno konstantomis, nuostatomis, aksiomomis, kurias jis paverčia klausimais: kada paprasčiausias buities daiktas tampa meno kūriniu? Kada fotografija yra dokumentacija, o kada – kūrinys? Kas yra tikrasis kūrinio autorius, jei vienas Juozas Laivys yra kito Juozo Laivio autorius? Kaip pagerbti ir išsaugoti ateičiai į jokius istorinius dokumentus nepatekusius praeities menininkus, kad jie ir toliau išliktų nepatekę? Kaip aptikti po Vilniumi išsiraizgiusią, sunkiai suvokiamą menininkų metro grybienos sistemą? Ar nekuriančio menininko gyvenimas yra menas? Kokio pasakojimo reikia, kad paprastas, be Dievo įsikišimo (ne)nukritęs plaukas taptų legenda?

Jei nuosekliai eitum nuo stacijos prie stacijos, ausyse meldžiantis audiogido moters balsui, išeitų, kad kiekviename sūkuryje turėtum įžvelgti jos pasakojamą kūrinį. Ir jį visai nesunku įžvelgti, nes juk daiktui sukantis viskas susilieja, padriki brūkšniai virsta raibuliuojančiu bangavimu. Tik bėda ta, kad nežinia, nuo kurio sūkurio pradėti. Tuomet kiekvienas sūkurys gali įgyti žodžiais pasakojamo kūrinio kontūrus, tarsi tai būtų būtent to besisukančio daikto fotografija. Taip man ir atsitiko. Žiūrint į kiekvieną kūrinį. Net ir sukeitus pasakojimus ir fotografijas vietomis. Tačiau, žinoma, sukosi ne daiktai, o mintys. Gręžė ironiškais Laivio paradoksais tol, kol paklusau menininko nurodymui elgtis lyg pradėjus suktis odontologo grąžtui: užsimerkti, kad nematytum proceso. Menas, kaip ir dantų taisymas, telieka mįslė. Tuo gražiau jis paskui mums tešviečia. Ir gundo.

Kaip ir visada, Laivio instrukcijos ir teiginiai – tik dar vienas žaidimo žiūrovo lūkesčiais elementas. Juk ir šįkart jis spaudai išplatino tokį pranešimą: „Nebekuriančio menininko Juozo Laivio paroda „Beaistrio matymo taktika besaikio stebėjimo erdvėje arba kaip turėtų būti taisomi dantys“.“ Kurioje vietoje čia baigiasi šiaip informacija ir prasideda parodos pavadinimas? Ir ką reiškia „nebekuriančio“? Audiogidas tai lyg ir paaiškina primindamas apie ankstesnius menininko gestus: esą Laivys paskelbė pasitraukiąs iš aktyvios kūrybos, atsisveikinąs su publika gogenišku fotoportretu, įrėmintu čiurlioniška vinjete, pasitraukiąs į Narvaišų kaimą Plungės rajone ir pasirodysiąs tik po keturiolikos metų – tas pats, bet jau pasikeitęs, su kiek ilgesne barzda. Ir nieko nekūręs. Bet kada jis tai paskelbė? 2015 m. rudenį. O ar nėra ši paroda kūrinys? Yra. Ar menininkas neišlaikė žodžio? Nežinau. Nes juk čia – postprodukcija, padaryta pagal kuratorės atrinktus kūrinius. Taigi – ir kūryba, ir ne. Ar tai – politinė menininko pozicija, išreiškianti pasipriešinimą mąstančius žmones naikinančiai neoliberalistinei valstybės politikai, siauraprotei, meno nesuvokiančiai ir nevertinančiai visuomenei, kaip kadaise nusivylęs pasakė Paulis Gauguine’as? O gal vienišo genijaus panirimas į čiurlionišką beprotybę? O gal nusivylimas ekraninių vaizdų perpildytos tikrovės spaudimu nieko nebepatirti, nebekeliauti, nebeskaityti, nebemylėti ir – svarbiausia – nebekurti? Visko gali būti. Tačiau nebūčiau tuo tokia tikra, kai turime reikalą su Juozu Laiviu. Bet man jis iškrėtė vieną tikrą pokštą: pasiūlęs dvylika kartų žiūrėti į akis gręžiančioms postfotografijoms, suko šiuolaikinio meno „tiesų“ plokštelę tol, kol susipratau, jog jau metas išmesti tas sugedusias plokšteles ir imtis kažko kito. Kažko, kas man asmeniškai sava ir tikra. Tik tada liausis skaudėjęs ma(e)no egzistencinis dantis.

 

Paroda veikia iki kovo 9 d.

Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)

Dirba antradieniais–sekmadieniais 12–20 val.

Juozo Laivio parodos ŠMC fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Juozo Laivio parodos ŠMC fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Juozo Laivio parodos ŠMC fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Juozo Laivio parodos ŠMC fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Juozo Laivio parodos ŠMC fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Juozo Laivio parodos ŠMC fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Juozo Laivio parodos ŠMC fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Juozo Laivio parodos ŠMC fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Juozo Laivio parodos ŠMC fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Juozo Laivio parodos ŠMC fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Juozo Laivio parodos ŠMC fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Juozo Laivio parodos ŠMC fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.