7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Faustiški skambesiai teatre

Daiva Šabasevičienė, Rasa Vasinauskaitė. Muzika kaip teatras. Kompozitorius Faustas Latėnas. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2015.

Agnė Pulokaitė
Nr. 13 (1165), 2016-04-01
Teatras Knygos

Knygų apie lietuvių teatro ir kino vyrus nei pastaraisiais metais, nei anksčiau, regis, netrūkdavo (įdomu, kad daugumos jų, su keletu išimčių, autorės yra moterys): vien 2015-aisiais aprašyti lėlių teatro režisierius ir dailininkas Vitalijus Mazūras, dailininkas ir scenografas Liudas Truikys (šis ne tik aprašytas, bet ir nepaprastai apipavidalintas – albumas pateko tarp gražiausių 2015 metų knygų), pasirodė knygos apie aktorių Juozą Budraitį ir kompozitorių Faustą Latėną. Besižvalgant po šį derlių, Margaritos Matulytės knygos apie Juozą Budraitį „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ pavadinimas regisi ypač tikslus – šis pasaulis išties priklausė (vis dar priklauso?) vyrams.

 

Daivos Šabasevičienės ir Rasos Vasinauskaitės sumanymas imtis knygos apie teatro kompozitorių – drąsus, kreipiantis žvilgsnį į paprastai mažiau aptariamą teatro elementą: muziką. Antrindama Daliai Karatajienei, rašiusiai apie Audronės Girdzijauskaitės knygą „Vitalijaus Mazūro aukso amžius“, sakyčiau, kad spektaklio muzika, kaip ir scenografija, dažnai atsiduria tarsi kryžkelėje: muzikologai ir muzikos kritikai retai skiria dėmesio teatro muzikai, o teatrologai apsiriboja tik keliomis mintimis apie spektaklio garsinę faktūrą. Tad knyga, vedanti šiuo dar nenuvalkiotu teatrinės kritikos maršrutu, juolab skirta turbūt reikšmingiausiam lietuvių teatro kompozitoriui, prašosi paimama į rankas ir, kaip paaiškėja beskaitant, – visai ne be reikalo.

 

Knyga, sakytum, dvisluoksnė: viena jos dalis menotyrinė, kritinė, kita – asmeniškesnė. Pradžioje pateikiamos muzikologo Viktoro Gerulaičio įžvalgos apie F. Latėno ne tik teatrui kurtą muziką, taip pat abiejų knygos autorių teatrologių kritinė kompozitoriaus kūrybos analizė. Vėliau pasakojimas tampa subjektyvesnis, autobiografinis: čia ir paties F. Latėno pabraidžiojimai po praėjusį laiką, sudėlioti į poetiškus, eseistinius etiudus, taip pat artimųjų, kolegų, bendražygių mintys apie F. Latėną, kaip kūrėją ir žmogų, sugulusios į interviu arba trumpučius prisiminimų sekretus. Turint omenyje knygoje įvairiais rakursais dažnai suskambančią mintį apie kandoką, šaltą muzikologų požiūrį į F. Latėno muziką, konceptualu atrodo tai, kad pirmajam prabilti vis dėlto leidžiama ne kam kitam, o būtent muzikologui Viktorui Gerulaičiui. Šis pasirodo esąs ne tik didelis muzikos žinovas, bet ir puikus žodžių žonglierius: jo sklandus, muzikuojantis, žaismės ir išmonės prisodrintas tekstas lengvai palytėdamas apskrieja svarbiausius F. Latėno kūrybos pasireiškimus, nepalikdamas nuošalyje nei akademinės, nei teatro muzikos, nei kontekstinių bei teorinių pastabų, visa tai supindamas į tekstą, kuris tampa ne šalta akademiška analize, o su muzikos profesionalo ir smalsaus biografo gyslele aprašyta berniuko iš Dusetų gyvenimo ir kūrybos istorija.

 

Antrame skyriuje „Muzika kaip jausmų teatras“ teatrologės D. Šabasevičienė ir R. Vasinauskaitė narplioja F. Latėno teatrui kurtos muzikos tekstus ir kontekstus. Jų pasakojimas susiveria į tris chronologines istorijas: kompozitoriaus kūrybinius duetus su lėlių teatro dailininku ir režisieriumi Vitalijumi Mazūru, taip pat dviem dramos teatro korifėjais – Eimuntu Nekrošiumi ir Rimu Tuminu. Šis skyrius vertingas ne tik tuo, kad čia paeiliui prisiliečiama prie daugelio šių trijų tandemų kurtų spektaklių, nepaliekant nuošalyje ir atgarsių kultūrinėje Lietuvos ir užsienio spaudoje, tačiau ir tuo, kad per F. Latėno kūrybinę biografiją skleidžiasi ir reikšmingi Lietuvos teatro istorijos tarpsniai, kurių dalyviu jis tapo: vadinamojo „Mazūro teatro“ suklestėjimas, prie kurio asociatyvaus prado ir metafizinės gelmės daug prisidėjo ir F. Latėno kurta muzika; spalvingas Jaunimo teatro istorijos puslapis, kuriame įrašyti ir pirmieji reikšmingi E. Nekrošiaus spektakliai, nuo kurių prasidėjo jo ir F. Latėno kūrybinis bendradarbiavimas; Rimo Tumino teatras ir jo kartu su bendraminčiais užaugintas Mažojo teatro projektas. Be abejo, tai netampa išsamia to laikotarpio Lietuvos teatro analize, nes ir tikslas čia ne tas, tačiau toks plačiai po horizontą besidairantis žvilgsnis praturtina vieno kūrėjo istoriją, įpina ją į didesnį naratyvą.

 

Bene gražiausia, gyvenimo išmintimi kvėpuojanti yra trečioji knygos dalis, kurioje prabyla pats tylusis (dėl to ji tik dar vertingesnė!) kompozitorius, lyg pasaką sekdamas savo gyvenimą nuo basom kojom per rasą išvaikščiotos vaikystės kaime, iš kur – ir tas ilgesys, ir tas tylus jautrumas ir atvirumas pasauliui, apie gyvenimo suvestus ir jam padovanotus tėvus, mokslus „gruodelkoj“ ir konservatorijoj pas du talentingus pedagogus ir kūrėjus Giedrių Kuprevičių ir Eduardą Balsį, jį užbūrusią ir pasiglemžusią teatro magiją, režisierius, su kuriais teko dirbti, mažorinį liūdesį ir minorinį džiaugsmą, triukšme gimstančią muziką, vos apčiuopiamą ribą tarp juoko ir ašarų. Tekstas skrajojantis, poetiškas, bet ne beformis; teikiantis didžiulį malonumą, už kurį turbūt reikėtų dėkoti ne vien šių minčių autoriui, bet ir jas užrašiusio, atrinkusio ir taip į trumputes noveles sudėliojusio asmens literatūrinei klausai. Subjektyvią liniją pratęsia kolegų mintys apie F. Latėną, dėl ko pasakojimas tampa daugiabalsis, daugiabriaunis. Vis dėlto, nors kalbėtojų daug, knyga sukuria labai vientisą F. Latėno – kaip žmogaus ir kūrėjo – portretą. Dar vaikystėje susiformavusių pamatinių vertybių, iš ten atsinešto ilgesio, besižvalgant po pasaulį užgimusio ironijos atspalvio, tylaus įsiklausymo, jautrumo paženklinta gyvenimiška ir kūrybinė menininko laikysena jo bendražygių bei kolegų akyse skamba veikiau unisonu, ne kontrapunktu, ir jauti, kad tai nesumeluota, nors kartais ir atrodo per daug tobula, jog būtų tikra.

 

Vis dėlto, kad knyga neatrodytų pernelyg tobula, o būtų tikra, vertėtų pasakyti, jog joje esama ir šiokio tokio disonanso, kuris galbūt ir nėra esminis, tačiau pastaruoju metu knygų pasaulyje tampa lyg ir tokiu charakteringu bruožu (kai kuriais atvejais – neprofesionalumu ir nesupratimu, kas vis dėlto yra knygos autorius ir kam priklauso autorystė, taigi ir sprendimo teisė). Knyga „Muzika kaip teatras“ yra gražiai sumaketuota, spalviškai, tipografiškai švari ir tvarkinga, tačiau joje pritrūko tvirtesnio (įdomesnio, originalesnio, natūralesnio?) teksto ir vaizdo ryšio (dail. Jokūbas Jacovskis). Tekstas daugiausia iliustruojamas spektaklių nuotraukomis (išskyrus autobiografinį skyrių, kuriame spausdinamos kelios vaikystės ir jaunystės nuotraukos), kas savaime nėra blogai, tačiau tai nesukuria jokių papildomų meninių sąsajų, vizualiai neįprasmina teksto. Vis dėlto knyga juk ne apie režisierių ar aktorių, o apie kompozitorių, todėl ir norėjosi muzikalesnio knygos apipavidalinimo, kai galbūt vietoj ne itin iškalbingų režisierių portretų ar spektaklių nuotraukų sušmėžuotų spektaklių, kuriems F. Latėnas kūrė muziką, eskizai, gal net užrašai ar partitūros, juolab kad pats kompozitorius ne kartą užsimena apie scenovaizdžio, kostiumų, spektaklio vaizdinės tekstūros svarbą kuriant muziką; arba tuomet, priešingai, – visiškos vaizdinės tylos, sukuriančios erdvę skleistis tekstui ir muzikai. Kitas trūkumas (tik šiuo atveju trūkumas ne kaip „yda, defektas“, o tai, ko ilgu, ko labai norėjosi, bet pritrūko) – kita vertus, puikiai suprantu finansines ir leidybines to priežastis, – kad knygos nepapildė kompaktinė plokštelė su F. Latėno spektakliams kurtos muzikos rinkiniu, juk kaip pats F. Latėnas sako: „Man svarbu, kad muzika nemirtų drauge su spektakliu, (...) kad ji toliau galėtų skambėti savarankiškai.“