7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Gera humoro dozė

Pokalbis su Krzysztofu Stanisławskiu apie lenkų animacijos parodą „Kartą gyveno“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Agnė Narušytė
Nr. 13 (1165), 2016-04-01
Tarp disciplinų Dailė
Krzysztof Stanisławski. A. Narušytės nuotr.
Krzysztof Stanisławski. A. Narušytės nuotr.

Su lenkų animacijos parodos „Kartą gyveno“ („Był sobie raz“ / „Once upon a Time“) kuratoriumi Krzysztofu Stanisławskiu susitikome kitą dieną po atidarymo, lietui lyjant, jo draugo tapytojo Jono Gasiūno dirbtuvėje, kuri įsikūrusi „Plastos“ gamykloje. Ten ir pasišnekėjome apsupti paveikslų, juos irgi pakomentuodami.

 

Regis, 60 yra magiškas skaičius, nulėmęs parodos atsiradimą: 60 metų praėjo nuo tada, kai Janas Lenica ir Walerianas Borowczykas sukūrė filmą „Kartą gyveno“ („Był sobie raz“), taip pat 60 – nuo garsiojo animatoriaus Piotro Dumałos gimimo. Kuo šios datos svarbios lenkų animacijai ir kultūrai?

Šiemet minime svarbaus Lenkijai įvykio 60-ąjį jubiliejų, nes jis žymi labai trumpą laikotarpį po stalinizmo, gal kokius dvejus metus, kai komunistų partija šiek tiek atpalaidavo kontrolę. Žmonės patikėjo, kad įmanoma gyventi laisvai, kad valdžia liberalėja ir nebebus politinio spaudimo. Tai labai smarkiai paveikė kultūrą. Prasidėjo trys labai svarbūs reiškiniai. Pirmasis – tai Lenkų kino mokykla. 1957 m. Andrzejus Wajda Kanuose laimėjo specialų žiuri prizą už filmą „Kanalas“ ir tai buvo tarsi naujo reiškinio Lenkijoje manifestacija. Antrasis – tai Lenkų plakato meno mokykla, o trečiasis – Lenkų animacijos mokykla. Bet antrasis ir trečiasis reiškiniai buvo labai susiję, nes tokie menininkai kaip Janas Lenica ir Walerianas Borowczykas buvo puikūs plakato kūrėjai, ypač Lenica, visą gyvenimą visame pasaulyje garsėjęs kaip plakato meistras. 1959 m. jis emigravo į Prancūziją, po to į Vokietiją ir dėstė dizainą daugelyje aukštųjų mokyklų, įskaitant Kaselio universitetą ir Berlyno dailės akademiją. 1956 m. prasidėjo Lenkų animacijos mokykla, pirmasis to judėjimo filmas „Kartą gyveno“ tapo ypatingos animacijos rūšies pradžia: tai buvo lyg esė, lyg vaizdų ir muzikos koliažas, filosofinis eskizas be scenarijaus, be specialios kino studijos įrangos; tai buvo lyg anekdotas, pokštas. Bet taip pat tai buvo labai geras meno kūrinys ir tuo laikotarpiu Lenkijoje tokį dalyką buvo gana nesunku padaryti, nes šitie jauni vyrukai, Lenica ir Borowczykas, sutiko dar vieną vaikiną iš Lenkijos prodiuserių asociacijos ir jam pasakė: turime idėjų. O tas kitas vyrukas sako: gerai, darom. Jokių problemų. Neturite scenarijaus? Dar geriau. Ir per tuos trejus metus jie sukūrė tris labai svarbius filmus: minėtąjį „Kartą gyveno“, „Atlyginti jausmai“ („Nagrodzone uczucia / „Requited Sentiments“) ir „Namas“ („Dom“ / „House“). Tokia ir buvo pradžia. Tai buvo tikra revoliucija, nes niekas nemanė, kad įmanoma padaryti kažką tokio – labai modernaus, labai paprasto, bet labai gero. Pagaliau juk lenkų animacijos tradicija buvo labai stipri. Ji prasidėjo dar XIX a. 9-ajame dešimtmetyje lėlių ir vaikiškų piešinių filmais. Tiesą sakant, Antrojo pasaulinio karo metais Stefanas Themersonas, vėliau dirbęs Londone, kūrė avangardinę animaciją. Bet man svarbiausias momentas buvo Lenicos ir Borowczyko filmas, tad nuo jo ir pradėjau.

O Dumała yra tarsi tų animatorių vaikaitis. Juokingas sutapimas, kad 2001 m. Lenica sukūrė filmą „Sala R. O.“ („Wyspa R.O. / RO Island“) jungdamas pilnametražį fabula grįstą filmą su animacija ir paprašė Piotro Dumałos jame vaidinti. Tai buvo paskutinis Lenicos filmas. Didžiulis projektas. Man jis svarbus, nes parodo, kad Lenica taip pat supranta, jog Dumała yra jo „vaikaitis“, nes Dumałos filmų šaknys glūdi Lenicos tradicijoje. Ne technikos požiūriu, nes Dumała kuria tradicinius piešinius, bet mąstymo požiūriu. Jo animacija taip pat yra tarsi esė ar eilėraščiai. Tai nėra lengvi filmai.

 

Akivaizdžiai – ne masėms skirta animacija. Ne tai, ką žmonės paprastai žiūri pramogai. Bet gal Lenkijos Liaudies Respublikos laikais tokie filmai buvo svarbūs ir plačiajai visuomenei kaip laisvės ženklai? Čia ieškau analogijos su Lietuvos teatro populiarumu, kai spektakliuose būdavo iškeliamos nacionalinės temos.

Net tada Lenkija turėjo didžiulę animacijos industriją, tokius gerai žinomus serialus kaip „Liolekas ir Bolekas“. Tad Piotro Dumałos ar Jerzy Kucios filmai yra marginalinis reiškinys kine, jie priklauso meno sferai. Šie menininkai kuria festivaliams, įvairioms peržiūroms, galerijoms, muziejams – kitokiai publikai. Tai tik 5 procentai visos lenkų animacijos produkcijos.

 

Lietuvoje jus žinome kaip XIII tarptautinės Lietuvos tapybos trienalės (2007) ir dabar Kaune, Mykolo Žilinsko dailės galerijoje, veikiančios lenkų dailės parodos „Laiko ženklai“ kuratorių, o štai Vilniuje pristatote lenkų animaciją. Kaip susidomėjote šia ir kine, ir mene marginaline sritimi?

Savo tekstus pradėjau publikuoti 1977 metais. Visą gyvenimą negaliu apsispręsti, kas įdomiau: dailė ar kinas? Parašiau monografijų apie kino režisierius Wernerį Herzogą, Andrzejų Wajdą, Volkerį Schlӧndorffą, Hansą-Jürgeną Syberbergą. Bet man visada padėdavo intuicija, nes pasirenku tik menininkus, kuriančius ir dailės, ir kino srityje. Toks mano interesų laukas. Ši lenkų animacijos paroda yra dailės kūrinių paroda: plakatų, tapybos, grafikos, skulptūros. Tikiu, kad labai svarbu su šia menininkų veikla susipažinti, jei norime suprasti jų filmus.

 

Kodėl?

Nes tai tas pats autorius – viena galva, viena intuicija ir vienas mąstymo būdas. Ir labai svarbu pamatyti, kaip skirtingos sritys veikia viena kitą, kaip menininkas vartoja skirtingas kalbas norėdamas pasakyti tuos pačius dalykus. Norėdami išreikšti savo idėjas menininkai kartais kuria skulptūras, kartais – filmus. Pavyzdžiui, Jonas Gasiūnas, – dabar mes esame jo studijoje. Mėginau jam paaiškinti, kad jis turi imtis animacijos, nes taip tiesiog reikia, ypač turint omenyje, kad dabar gyvename multimedijų laikais. Dabar tai yra tiesiog dar viena kalba.

 

Ką animacija duotų tokiems menininkams kaip Gasiūnas?

Judėjimą. Kai žiūriu į jo paveikslus, matau, kad kiekviename yra istorija. Ir manau, kad animatoriai pradeda tame pačiame taške. Pavyzdžiui, parodoje yra Janeko Kozos piešiniai laikraščiui. Kartais tai vienas piešinys, kartais trys ar keturi. Tai tarsi filmo pradžia. Ant sienos rodome ir jo filmus. Tai tas pats, tai – lyg piešinių naudojimas animacijoje. O, pavyzdžiui, Sylwesteris Ambroziakas sukūrė skulptūras specialiam 3D skeneriui. Jo draugas animatorius sukūrė skaitmeninį vaizdą panaudodamas kiekvieną detalę, ir tos skulptūros tapo medžiaga jo filmams. Tai – kas kita nei kurti kompiuteriu. Filmas prasidėjo nuo šio medžiagos gabalo: kartais silikono, kartais plastiko.

 

Pakalbėkime ir apie Piotro Dumałos parodą parodoje. Kodėl įdėjote jo piešinius į kartonines dėžes?

Nespalvotos plokštelės yra iš filmo „Kafka“; spalvotos – iš Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“. O dėžės buvo mano idėja. Iš pradžių ketinome pakabinti įrėmintas plastikines plokšteles ant sienų kaip paveikslus. Bet man to nepakako. Pagalvojau: tai ne paveikslai, tai 3D objektai. Pagalvokime, kaip kitaip juos galima pristatyti. Pamėginkime sukurti instaliaciją, kad į tai būtų galima pažiūrėti ypatingu būdu. Ne tik pamatyti sieną su daugybe paveikslų. Reikia sukurti labai intymų kontaktą su žiūrovu. Ar žinote, kas sukėlė daugiausia rūpesčio? Šviesos spalva. Iš pradžių užsakiau LED lemputes, nes jos labai modernios ir ekologiškos. Bet ta šviesa buvo mėlyna – kaip prekybos centre. Dumała sako: ne ne, tai neįmanoma. Prieš kelias savaites jo studijoje išbandėme kelias tradicines lemputes – mums patiko 7-ojo dešimtmečio lemputė. Taigi Vilniuje mudu su Jonu nupirkome tradicinių, ne LED, ne halogeninių, bet 25 vatų lempučių, įsukome jas viduje, ir jos tiko. Tai panašu į Christianą Boltanskį, bet jis naudoja 15 vatų lemputes.

 

Jums tikrai pavyko sukurti intymią atmosferą. Žiūrėjimo patirtis primena pirmuosius kino žiūrėjimo įrenginius, pavyzdžiui, Thomo Edisono kinetoskopą. Žmonės žiūrėdavo trumpus filmukus individualiai, pro skylutę dėžėje. O kalbant apie technologijas, šioje parodoje jų yra visas spektras. Pavyzdžiui, Julianas Józefas Antoniszas naudojo savo paties išrastas mašinas.

Antoniszas mirė 1987 m., bet jis parengė specialų savo technikos paaiškinimą. Man tai buvo labai svarbu, nes jo estetika – unikali. Jis baigė dailės akademiją, taip pat ir muzikos mokyklą, tad jis pats kūrė muziką savo filmams. Jo pirmieji filmai buvo dokumentikos ir animacijos junginys. Jis naudojo animacijos elementus dokumentiniuose filmuose, taip pat – dažus, netgi ugnį. Jis išrado labai įdomų būdą parodyti kalbančius žmones: uždėdavo cigaretę ant kino juostos ir tai atrodydavo kaip judanti burna. Jis prigalvojo daug naujovių ir savo filmams pagamino specialias mašinas – kūrė ne tiktai kinematografinius vaizdus, bet ir specialias garsų sistemas muzikai. Tai labai ilga istorija. Jis buvo didis animacijos novatorius. Jo filmai pilni humoro. Jis naudojo tradicines dainas, pavyzdžiui, pakviesdavo seną dainininką perskaityti tekstą jo filmui. Ir tai labai juokinga. Parodoje yra šeši jo filmai: nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos iki paskutinio 1987 m. sukurto filmo. Jie tik lenkiški, versijos kitomis kalbomis neegzistuoja, nes jų neįmanoma išversti. Bet nelabai svarbu suprasti kalbą, nes viską pasako vaizdai. Jo tekstai – tik garsas, prasmė nesvarbi. Nors suprantantiems lenkų kalbą skamba juokingai.

 

Juokas, regis, labai svarbus elementas lenkų animacijoje. Tai susiję su karikatūrų kultūra?

Taip, Lenica pradėjo nuo to, kad piešė karikatūras savaitiniam satyriniam žurnalui „Szpilki“. Manau, gerai maišyti juoką su rimtumu. Pavyzdžiui, „Kartą gyveno“ yra ir pokštas, ir labai įdomi esė apie šiuolaikinį meną – tai pasakojimas apie Joano Miró paveikslo fragmento kelionę per kultūrą.

 

Mes čia daug kalbame apie lenkų meninės animacijos pradžią. O kas vyksta dabar? Kaip meninė animacija pasikeitė, koks jos santykis su šiuolaikine kultūra?

Daugelis lenkų vizualiųjų menų kūrėjų užsiima ir animacija. Taip yra todėl, kad daugelis Lenkijos dailės akademijų turi animacijos katedras. O trečioje šio projekto dalyje Latvijoje norėčiau pristatyti jaunosios animatorių kartos naujus – šių ir praėjusių metų – kūrinius. Pavyzdžiui, Wojciechas Bąkowskis sukūrė garso instaliacijas – jis yra menininkas, roko muzikantas ir animatorius. Ir jam puikiai sekasi – jo filmai sulaukia palankių recenzijų visame pasaulyje. „Titanike“ rodau tik kelis animatorius, bet Šiuolaikinio meno centre galima buvo pamatyti naujų jaunosios kartos kūrinių. Mano nuomone, lenkų animacijoje yra dvi įdomios tendencijos. Pirmoji – tai aukštųjų technologijų animacija, sukurta globaliai rinkai, bet ne vaikams. O antroji – labai meniška animacija, sukurta tapytojų, vizualaus meno kūrėjų, tokių kaip Dumała, Kucia. Pavyzdžiui, Dumałos filmas „Hipopotamai“ („Hipopotamy“ / „Hippos“, 2014) per pastaruosius dvejus metus pristatytas dviejuose šimtuose festivalių. Jis laimėjo 16 prizų, įskaitant ir „Oskaro“ nominaciją. Dumała tą filmą kūrė ketverius metus. Dabar jis – jau meistras. Šis naujasis lenkų animacijos judėjimas ir jo rezultatai turbūt susiję su tuo, kad Lenkijos kino institute yra speciali animacijos finansavimo programa. Tai – puiki mintis. O parodoje, jei norite pamatyti visus filmus, turite praleisti dvi valandas. Tai sunki programa, edukacinė, nors joje daug humoro. Gera humoro dozė šiais niūriais laikais.

 

Kalbino Agnė Narušytė

 

Paroda veikia iki balandžio 2 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–šeštadieniais 12–18 val.

Krzysztof Stanisławski. A. Narušytės nuotr.
Krzysztof Stanisławski. A. Narušytės nuotr.
Jan Lenica, Walerian Borowczyk, „Kartą gyveno“. 1956 m.
Jan Lenica, Walerian Borowczyk, „Kartą gyveno“. 1956 m.
Jan Lenica, „Adomas 2“. 1968 m.
Jan Lenica, „Adomas 2“. 1968 m.
Sylwesterio Ambroziako skulptūros animacijai. A. Narušytės nuotr.
Sylwesterio Ambroziako skulptūros animacijai. A. Narušytės nuotr.
Alexander Sroczyński, „Vice versa“. 1983 m. A. Narušytės nuotr.
Alexander Sroczyński, „Vice versa“. 1983 m. A. Narušytės nuotr.
Zbigniew Rybczyński, „Tango“. 1981 m.
Zbigniew Rybczyński, „Tango“. 1981 m.
Jano Kozos ekspozicijos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Jano Kozos ekspozicijos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Krzysztofo Kiwerskio paveikslas. A. Narušytės nuotr.
Krzysztofo Kiwerskio paveikslas. A. Narušytės nuotr.
Juliano Józefo Antoniszo paveikslas. 1963 m. A. Narušytės nuotr.
Juliano Józefo Antoniszo paveikslas. 1963 m. A. Narušytės nuotr.
Tomasz Bagiński, trumpametražio filmo „Kritęs menas“ plakatas. 2004 m.
Tomasz Bagiński, trumpametražio filmo „Kritęs menas“ plakatas. 2004 m.
Andrzej Klimowki, plakatas Larso von Triero flmui „The Boss of It All“. 2006 m.
Andrzej Klimowki, plakatas Larso von Triero flmui „The Boss of It All“. 2006 m.
Piotr Dumała, kadras iš filmo „Nusikaltimas ir bausmė“, instaliacija. 2000 m. A. Narušytės nuotr.
Piotr Dumała, kadras iš filmo „Nusikaltimas ir bausmė“, instaliacija. 2000 m. A. Narušytės nuotr.