7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Atgimstantys

Žilvino Landzbergo paroda naujoje projektų erdvėje „Sodų 4“

Agnė Narušytė
Nr. 12 (1164), 2016-03-25
Tarp disciplinų Dailė
Žilvinas Landzbergas, „~*“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, „~*“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.

Kovo 13-ąją, sekmadienį, kartu su Aurelija Maknyte pas Aistę Kisarauskaitę pasiklausiusios Martyno Švėgždos smuikavimo, sėdėjome Sodų gatvės bare „Dėvėti“ ir tęsėme jau su alumi. Kitoje gatvės pusėje vitrininis langas blykčiojo akinama šviesa. Kitiems galėjo būti keista, kad kažkoks suvirintojas dirba sekmadienį. Mes žinojome: tai Žilvinas Landzbergas ruošiasi naujos Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos parodų erdvės atidarymui. Iš Maloniosios g. 6 Žvėryne ji persikėlė į Sodų g. 4 prie stoties, kur dar neseniai veikė vien dėvėtų drabužių, ūkinių ir sekso prekių parduotuvės, kazino, lombardai ir būrėjai. Dabar senosios skurdo iškabos ir seksualinio išnaudojimo, girtuoklystės bei nusikaltimų ženklai tampa turistine atrakcija, šios teritorijos „brendu“, sėkmingai pardavinėjamu „tikro gyvenimo“ patirčių suvenyru. Man, čia gyvenančiai nuo 2000-ųjų, įdomu stebėti šį virsmą iš tikro ir tikrai pavojingo gyvenimo į netikrą, bet malonią pakuotę vartotojams. Menas čia įžengia kaip trūkstamas būsimosios madingo rajono mozaikos elementas. Tuo džiaugiuosi nepaisydama vis didėjančio triukšmo naktiniuose baruose ir perspėjimų apie grobuoniškas verslo užmačias.

 

Užėjusios vidun iškart įsitikinome, kad Landzbergo suvirintas šviesos bokštas sujungia šios vietos praeitį, dabartį ir ateitį. Jo pamatai – rūsyje, jo kūnas puikuojasi iš gatvės matomoje erdvėje su „marmurine“ siena, o viršūnė sminga į dvasinėse aukštumose skendintį Budizmo centrą, iš žemės gelmių jiems nešdama ilgai lauktą prašviesėjimą. Į centrą vedanti laiptinė primena apie buvusią stoties rajono prabangą: aukšta erdvė, palubės aplipdytos gipsiniais žiedlapiais, o grindys dengtos spalvotų plytelių ornamentu. Kiek žinau, XIX a. pabaigoje čia, prie stoties, buvo pastatyti prabangūs viešbučiai, skirti kilmingiems atvykėliams. Sovietmečiu iš buvusios didybės liko tik architektūrinės puošmenos – arkiniai langai, antikinių dievybių veidai virš jų, korintinį orderį primenančios kolonos ir didingos laiptinės. Visa tai absurdiškai nesiderino su čia įkurtais pilkasieliais institutais ir nusmurgusiomis „komunalkėmis“, į kurias buvo sugrūsti atvykėliai iš Sovietų Sąjungos, užėmę išvežtų gyventojų ir per karą sunaikintų žydų namus. Tuos valymus liudija ir žydų valdose išlikę maldos namai, kurių šiapus Pylimo gatvės buvo ketveri, iš jų vieni – Zavelio Germaizės kloizas – kaip tik atitveria naująją galeriją „Sodų 4“ nuo mano langų. Vos prasidėjus kalendoriniam pavasariui, čia vėl ėmė kaukšėti remontų plaktukai, vis atvažiuoja kažko užkelti kranai. Dabar vaizdas pro langą primena lopinį: „degtos žemės“ spalvos stogų dangos lopiniai prisiūti prie puviniais apėjusių čerpių audinio, kur vasarą dar kartą sužels čia jau seniai šaknis suleidę augalai. Tas gamtoje ir drėgmėje tirpstančių architektūros kontūrų vaizdas jau tolsta į praeitį, greičiausiai jo ilgėsiuos, nors ir nelogiškai. Tiesiog bežiūrint ši griuvėsių salelė, kur šalia šiukšliadėžių kasdien išmetami seni foteliai, spintos ir unitazai, įgyja formas, nusibraukia sovietinį snaudulį – ką tik pastatytuose priebučiuose ir palėpėse mano vaizduotė ima kuistis, apstatinėdama interjerus XXI amžiaus biurgerių gyvenimui.

 

Taigi, Landzbergas prisijungė prie stoties rajono perstatymo darbų, tik, aišku, nukrypdamas nuo praeities restauravimo į erdvės poetiką. Šiuos du žodžius užrašius, ranka automatiškai tiesiasi į lentyną, kur jau nuo 1993 m. stovi Gastono Bachelard’o knyga „Svajonių džiaugsmas“ žaliais viršeliais. Namas, sako filosofas, yra „stabilumo pagrindus ar iliuzijas teikiančių vaizdų kūnas“ ir „visus vaizdus išryškinti – reikštų suformuoti namo sielą, atskleisti jo tikrąją psichologiją“ (p. 333). Manau, jau nemažai ir atskleidžiau – akivaizdu, kad stoties rajono namuose galima rasti tik stabilumo iliuzijų ir kur kas daugiau – jo trūkumo įrodymų. Bet leiskimės į „Sodų 4“ rūsį. Ten – Landzbergo bokšto apačia. Rūsys, anot Bachelard’o, tai – iracionalumo erdvė, „tamsioji namo būtis“, kur tarpsta baimė, nes „svajotojas žino, kad rūsio sienos – giliai žemėje, turi tik vienintelę pertvarą, jog už jų – visa žemė“ (p. 335). „Sodų 4“ nuo „visos žemės“ skirianti pertvara – tai akmeninis mūras, tikriausiai iš tų laikų, kai miestas dar tik kūrėsi už jo gynybinės sienos plytinčiuose laukuose. Todėl man tie akmenys išryškina nežinomos, neištirtos, neaprašytos, neapipintos legendomis teritorijos, dar tik būsimos vietos vaizdinį, kuriame pasaulį galima sugalvoti iš naujo, „pamirštant“ nupiešti jo neteisybes ir nelaimes. Šioje vaikiško iracionalumo zonoje Landzbergas augina ne baimę, o gyvybę ir šviesą, nes jo bokštas pasirodo besąs šiltnamis, kuriame priglobti sodinukai paslaptingais pavadinimais „Capral“, „Karamba“ ir t.t. Čia pagreitintai vyksta visos žemės darbai, lauke dar nematomi po susidėvėjusių lapų, šiukšlių ir šunų kakučių sluoksniu. Tarsi šiam atgimimo dievui kviečianti melstis ikona kybo lentynėlė su mediniu lapu ir skrybėle – medine Antoine’o de Saint-Exupéry dramblio, ryjančio smauglį, piešinio transformacija, kuri primena apie šiurpias paslaptis ir stebuklus, glūdinčius matomuose ir iki kaulo įgrisusiuose kasdienybės kiaukutuose.

 

Nors čia gal jau mano svajonė, radusi kur įsikūnyti, dar viršutinėje erdvėje pamačius virš kalnuotos įlankos skriejantį Mažąjį Princą su špaga, kuri taip pat kybo ant sienos. Čia ant staliuko po lempa irgi šildosi nukarpytuose pieno indeliuose sudygę augalai – Kisarauskaitės Landzbergui patikėti pomidorai. Jie – tikras būsimas derlius. O štai iš požemių iškilusio bokšto stiklas ir sienos marmuras – netikri, tik iš pigių medžiagų sukurta prabangos ir tvirtumo iliuzija. Tarsi ironiškai imituojanti aplinkui restauruojamą prabangą, atvirukiniais paviršiais skubiai uždangstančią tinke įsigėrusias nusikaltėlių veiklos istorijas. Bet kartu iš vėsiųjų žemės gelmių, iš iracionalaus rūsio fantazijų besiveržiantis šviesos bokštas augina tikro atgimimo želmenis, įtikinėja kaip saulutė viename mano vaikystės animaciniame filmuke: „Kai nuobodu, visada reikia kviesti pavasarį!“ (1971, http://www.pasakos.lt/senoji-animacija/kaip-mes-kvieteme-pavasari/). Prie to prisideda ir paankstintos Velykos, sukuriančios malonią iliuziją, kad pavasaris jau čia. Kelkis, Gamta, kelkis, Dieve, greičiau, greičiau, greičiau! Mums jau nusibodo laukti, kol jūs ten, savigraužos rūsiuose, lindėdami sielositės, užteks.

 

Pasakas, augalus, erdvės poetiką priminęs Landzbergo kūrinys man atrodo prasmingas ir dabarties subjurusio politinio klimato kontekste, kai menininkai vadinami išlaikytiniais, o visa profesionalioji kultūra – bereikalinga prabanga. Juk šis bokštas išdygo vietoje, kuri dar neseniai visiems asocijavosi tik su kriminalais, sekso industrija, alkoholizmu ir turgaus prekyba. Jis visa tai perveria šviesos pleištu, uždegina žaizdas, sprogdina blogį iš vidaus, varo stingulį lauk, simboliškai augina ateitį. Kitaip tariant, jei visi aplink mus besisukiojantys veikėjai tik ir rūpinasi, kaip kuo daugiau prisigrobti sau, menininkas, priešingai, ima elektros energiją tik tam, kad gerokai daugiau atiduotų: istorijos vaizduotę, atgimimo pažadą, svajones.

 

Paroda veikia iki balandžio 6 d.

Projektų erdvė „Sodų 4“ (Vilnius)

Dirba ketvirtadieniais–šeštadieniais 12–20 val.

Žilvinas Landzbergas, „~*“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, „~*“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, „~*“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, „~*“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, „~*“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, „~*“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, „~*“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, „~*“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, „~*“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, „~*“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, „~*“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, „~*“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.