7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Daug nostalgijos

Pavasarinio „Kino“ skaitymo malonumai

Jonas Ūbis
Nr. 12 (1164), 2016-03-25
Kinas

Kai įvairiuose lietuviško interneto šiukšlynuose po kiekvienos premjeros režisieriai giriasi savo nauju komerciniu „kūriniu“, ne tik jiems sveika atsiversti naują „Kiną“ ir paskaityti, ką prancūzai rašo apie Šarūną Bartą. Neringa Kažukauskaitė parengė pluoštą žiniasklaidos atsiliepimų apie Paryžiaus Pompidou centre surengtą režisieriaus kūrybos retrospektyvą. Susižavėjimas begalinis. Ji taip pat pateikia žurnalo „Chaos reigns“ anketą. Atsakydamas į ją Bartas netiesiogiai liudija, kas formavo jo kinematografinį skonį. Daug ką galima buvo ir nuspėti, bet kad filmas, padalijęs gyvenimą į „iki ir po“, būtų Romano Balajano „Skrydžiai sapnuose ir tikrovėje“, niekad nebūčiau pagalvojęs.

 

Jei pavargote nuo kino teatrų siūlomo repertuaro, balandį galima pabėgti į „Kino pavasarį“. Jo programai skirti keli žurnalo straipsniai: Santa Lingevičiūtė atkreipia dėmesį į programos filmus, kurių negalima praleisti, Aistė Račaitytė pristato Shakespeare’o ekranizacijų retrospektyvą, Mantė Valiūnaitė – Raimondą Vabalą, kurio ankstyvųjų filmų retrospektyva taip pat laukia festivalio žiūrovų, Živilė Pipinytė „iš arčiau“ pristato rusų režisierių Aleksandrą Sokurovą – jo naujausią filmą „Frankofonija“ taip pat rodys „Kino pavasaris“, Izolda Keidošiūtė rašo apie lenkų kino ir teatro aktorę Magdaleną Cielecką, kurią bus galima pamatyti dviejuose konkursiniuose festivalio filmuose – „Šokių aikštelės dukterys“ ir „Jungtinės meilės valstijos“.

 

Festivaliai dažnai yra vienintelė galimybė pamatyti vertingus filmus. Bet ar jų organizatoriams meninė vertė – vienintelis atrankos kriterijus? Tuo savo straipsniuose apie vasario gale pasibaigusią Berlinalę abejoja Valiūnaitė ir Pipinytė. Joms atrodo, kad rengėjai pernelyg pasiduoda politkorektiškumui ar tiesiog madoms. Nors kartais tos mados visai naudingos, nes primena filmus ar kinematografijas, kuriems iki tol skirta mažai dėmesio. Būtent tokia man pasirodė šio numerio tema – JAV juodaodžių kinas. Tikėjausi, kad straipsnio autorius Narius Kairys prisimins vieną „Blaxploitation“ kino pradininkų – intelektualą Melviną van Peeblesą ir jo sūnų Mario, kurių filmai savaime yra juodaodžių kino manifestas, ar mano mėgstamą Johną Singletoną, atgaivinusį vieną šio kino legendų, policininką Šaftą, ir sukūrusį savotišką atsaką „Vėjo nublokštiems“ – epišką pasakojimą apie 1923-iųjų žudynes Floridoje „Rouzvudas“. Deja, net Spike’as Lee nesulaukė tiek Kairio dėmesio, kiek naujausias Quentino Tarantino filmas.

 

Vis dėlto turiu pripažinti, kad straipsnis kupinas patoso ir pasvarstymų, kurių nepasigėdytų ir dabartiniai Amerikos kino akademijos reformuotojai. Kad ir tokių: „Štai jau 14 metų, kaip durys atsivėrusios, tačiau už pagrindinius vaidmenis apdovanojamos tik baltaodės“ arba „Kiek juodaodžių režisierių turėjo sukurti filmų, kad Steve’as McQueenas laimėtų „Oskarą“? Kiek juodaodžių aktorių turės dar suvaidinti, kad būtų pagaliau pasakyta: velniai griebtų, bet juk jie gali vaidinti.“

 

Žurnalo „Kino teatro“ rubrika kaip tik ir pristato šiųmetinius „Oskaro“ laureatus – Gediminas Kukta recenzuoja Alejandro Gonzálezo Iñárritu „Hju Glaso legendą“, Ramūnas Pronckus – Tarantino „Grėsmingąjį aštuonetą“, Račaitytė – Adamo McKay’aus „Didžiąją skolą“, Agnė Mackevičiūtė – Tomo McCarty „Sensaciją“, Monika Gimbutaitė – Jay’aus Roacho „Poną Trumbo“. „Namų kine“ Pronckus aptaria Danny Boyle’o filmą „Steve Jobs“, Ridley Scotto „Marsietį“, Johno Wellso „Nudegusį“.

 

„Lietuvių filmoteka“ šįkart kuklesnė. Ieva Kotryna Skirmantaitė recenzuoja Maxì Dejoie ir Virginijos Vareikytės dokumentinį filmą „Aš už tave pakalbėsiu“. Audrius Dambrauskas rašo apie Sonatos Žalneravičiūtės knygą „Vilniaus iliuzionai: miesto kino teatrų istorijos“. Istoriko įžvalgas ir dalykines pastabas papildo Linos Kaminskaitės-Jančorienės pasvarstymai apie kinui skirtas parodas – NDG surengtą „Kinas eina per miestą“ ir veikusias Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, skirtas aktoriaus Juozo Budraičio ir fotografo Audriaus Zavadskio jubiliejams. Lietuviškai kino kultūrai skirtas ir Pipinytės feljetonas „Laukiant stebuklo“.

 

Nesena kino istorija iškyla ir Lino Vildžiūno straipsnyje, skirtame italų režisieriaus Ettore’s Scolos atminimui. Jis buvo vienas iš tų režisierių, kurio filmai („Kaip mes mylėjome vienas kitą“ ar „Balius“) iki šiol žadina vyresniųjų žiūrovų nostalgiją. Apie nostalgiją (tik šiek tiek kitokią) su šių metų „Vokiško kino dienų“ svečiu, režisieriumi Andreasu Dresenu kalbėjosi Auksė Kancerevičiūtė. Beje, skaitymas ir mąstymas apie kiną taip pat svarbi kultūros dalis.

 

Jūsų –

Jonas Ūbis