Kodėl gi, broli, tas mėnulis taip toli?

Mėnulis nuo senų senovės maitino žmonių vaizduotę, virsdamas tai Saulės vyru, tai gražuole deive, tai grėsminga vilkolakių transformacijos priežastimi ar būtina užkeikimų veikimo sąlyga. Nuo mėnulio priklauso potvyniai ir atoslūgiai; jis trikdo jautrių žmonių miegą, o kai kuriuos paverčia lunatikais. Menininkus veikia dar keisčiau – paskatina raižyti medį ar metalo plokšteles ir įamžinti šį dangaus kūną savo kūriniuose. Kartais iš tokių raižinių gimsta paroda, tiksliau, būsimos didesnės parodos fragmentas. Tai – grafikės Birutės Zokaitytės „Mėnulio laboratorijos“, eksponuojamos galerijoje „Trivium“.

Vos patekus į galeriją, tenka stoti į akistatą su čia pat kabančiu didžiuliu mėnuliu. Jis hipnotizuoja kruopščiai išraižytomis tamsiomis jūromis ir, rodos, spokso savo apvaliomis akimis. Prisimenu vaikystę, kai bijojau mėnulio, mat man atrodydavo, jog jo gyventojai nuolat stebi Žemę ir mane. Todėl naktį stengdavausi aklinai užtraukti užuolaidą. Vieną vidurnaktį, po ilgos nemigos, pakviečiau mėnulį į dvikovą (sekundantų neturėjome). Čiupau artimiausią po ranka buvusį ginklą – pagalvę: pamaniau, gal pavyks jį uždusinti. Turbūt nereikia ir sakyti – pralaimėjau. Mėnulis tebekabėjo danguje kaip buvęs. Visgi po tos nakties atradau ramybę, tad į Zokaitytės mėnulį dabar galiu žvelgti ramiai.

Jaukioje galerijos namų aplinkoje su visais objektais tenka susidurti labai asmeniškai, nėra nei aukštų lubų, nei didelio atsitraukimo nuo eksponatų galimybės. Zokaitytės parodai tai puikiai tinka, nes tik tokioje erdvėje gali būti jauku kaip namuose, atsiskleisti sąsajos su privačiu gyvenimu (užuomina: darbuose ieškokite giminaičių).

Parodoje asmeniškumas ryškėja ir dar vienu būdu – antram gyvenimui prikeliant kitų žmonių rankose gyvenusius daiktus. Lietuvoje tarp šiuolaikinių menininkų šiuo metu populiarios archyvavimo tendencijos, įdomybių ieškojimas sendaikčių turguose. Grafikai šia strategija kol kas naudojasi saikingai, nors visgi ir tarp jų esama tuo užsiimančių. Pavyzdžiui, Vilniaus grafikos centro galerijoje „Kairė–dešinė“ neseniai vyko Vytenio Tolučio paroda, kurioje jis eksponavo senų baldų paviršiaus atspaudus. Kaupiko sindromą, tiesa, kol kas – lengvos formos, turi ir Zokaitytė. Blusturgyje įsigytas senas ofortų klišes ji spaudžia ant senų, nuo drėgmės išsiliejusiu rašalu primargintų dailės mokyklos dienynų puslapių. Šiuos vintažinius atradimus grafikė papildo savo pačios raižiniais. Visi estampai kabinami greta, neakcentuojant naujo ir seno skirties. Taip susijungia keli laiko sluoksniai ir skirtingos kūrybinės praktikos – klasikinės graviūros, sovietmečio dokumentai ir šiuolaikinis menas. Dėl dokumentų buvimo tam tikros rūšies kūriniais, žinoma, galima ginčytis, bet pati Zokaitytė minėjo, jog kai kuriuos iš jų pildė tapytojas Igoris Piekuras. Šiuolaikiniai menininkai visas savo veiklos sritis įgudo traktuoti kaip kūrybą, tad kodėl gi to paties nepadarius retrospektyviai?

Tačiau grįžkime prie pačių „Mėnulio laboratorijos“ eksponatų. Iš skirtingų sluoksnių sudarytoje vaizdų sekoje plėtojasi sapno logika grįsta tvinpyksiška istorija. Juk šviečiant mėnuliui dažnai sapnuojami neramūs sapnai, todėl juose šmėkšteli vizitai pas gydytoją ar tamsūs namų kontūrai. Sapnuose susipina ir seniai pamirštomis aplinkybėmis matyti vaizdai, tad pasitaiko ir sunkiai identifikuojamų tvarkingų klasikinių portretų. Kai kurie iš jų, rodos, stengiasi transformuotis į trimatį vaizdą, todėl dauginasi raudonais ir mėlynais pavidalais. Svarbi visos šios vaizdų sekos savybė yra kinematografinis kadravimas. Dėl tokio menininkės sprendimo daug kas lieka neatskleista, kad ir tas veikėjas, vaizduojamas iki pusės, minantis ratilais (mėnuliais?) margintą kilimą. Tai primena ištrauką iš detektyvo, kuriame nenorima atskleisti nusikaltėlio per anksti. Kaip ir detektyve, šiuose ofortuose Zokaitytė bando sukurti sistemą, kuri leistų atsekti pagrindinę mintį. Tokį vientisumo, tęsinio jausmą kuria lentelės figūrų fone (visoje menininkės kūryboje mėgstama pseudomoksliškumo tema). Šį kartą stengiamasi suklasifikuoti sapnus, sukurti jų karalystes, tipus ir klases ir taip visiškai neracionaliam pradui suteikti racionalumo. Visgi mokslas nepadeda paaiškinti skirtingų vaizdų buvimo greta ryšių, o žiūrovui juos susieti gali padėti tik gebėjimas įžvelgti asociacijas.

Jau aptartus ofortus ir mėnulio atvaizdą idėjiškai jungia medžio raižinys, kuriame juodoje kosmoso tuštumoje plūduriuoja susidvejinęs kūdikis. Čia pat stovi ir klišė, nuo kurios buvo atspaustas šis raižinys, paversta kavos staliuku. Taigi jau keturi kūdikio atvaizdai, nors ir neidentiški, stebi (arba sapnuoja) mėnulį ir kitus vyksmus paveiksluose. Lyg vaikas bandytų perprasti mūsų keistame pasaulyje galiojančias taisykles. Bet ar mes patys esame pajėgūs tai padaryti? Suprasti ryšius tarp kiškio, eskizo audinių raštams, grojimo akordeonu, istorijos ir mūsų vietos visatoje? Galbūt visa tai suvokti padėtų tik grįžimas į vaikystę, pagalvių mūšis su mėnuliu, mąstymo klišių dar nesugadinto savęs atradimas?

Kol kas telieka pavydėti mėnuliui. Tas taikus Žemės palydovas gyvena be karų ir terorizmo, be didelės oro taršos ir šylančio klimato. Kaip dainavo Alina Orlova:

Bet kodėl, kodėl gi, broli,

Tas mėnulis taip toli?

Paroda veikia iki gegužės 1 d.

Aistės Kisarauskaitės namų galerija „Trivium“ (Vilkpėdės g. 7–105, Vilnius)

Aplankyti galima iš anksto susitarus tel. +370 693 58318