7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Mes žiūrime į juos

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 14 (1166), 2016-04-08
Kinas Rodo TV
„Neramios širdys“
„Neramios širdys“

Praėjusią savaitę per LRT Kultūrą pasižiūrėjau dvi ceremonijas: vienoje buvo teikiami „Auksiniai scenos kryžiai“, kitoje – atidaromas „Kino pavasaris“. Tai turėjo būti šventės gražiose ir iškilmingose Filharmonijos ir Operos teatro salėse susirinkusiems žmonėms, bet kai kamera rodė žiūrovų eiles, atmintyje kažkodėl iškart iškildavo gerokai primirštas vaizdas – komunistų partijos suvažiavimai. Sėdinčiųjų veidai buvo be jokios išraiškos, kaip ir klausantis Leonido Iljičiaus kalbų. Juose neįžvelgsi jokių emocijų – nei nuobodžio, nei džiaugsmo. Todėl abi šventės paliko gana fantasmagorišką įspūdį. Svarstau, ar todėl, kad Marijus Žiedas visą laiką scenoje maivėsi lyg infantilus mokinukas, ar kad su „Kino pavasario“ svečiais bandžiusi kaip su politikais kalbėtis Ugnė Galadauskaitė (kažkodėl stilizuota a la lėlytė Barbė) nuolat painiojo žodį „filmai“ su Kinijos gyventojais. Bet tarp svečių kinų nepastebėjau. Kita vertus, į popierius nosis įkniaubę vedėjai, keistų balsų ir manierų atlikėjai, matyt, atspindi naujųjų lietuvių skonį ir dar kartą primena – esu atsilikęs ir nesuprantu, kas vyksta lietuvių kultūroje.

 

Užtat šįkart rekomenduosiu du filmus, kurie gali pasirodyti senamadiški, nes prabyla apie jausmus, dvejones ir socialines klases. Pirmasis – prancūzų kino klasiko, kuris iki pat mirties 2014-aisiais išliko vienu novatoriškiausių dabarties kino režisierių. Tai vienas Naujosios bangos pradininkų Alainas Resnais. 2006 m. jo filmą „Neramios širdys“ parodys LRT (9 d. 22.45). Resnais perkėlė į ekraną savo mėgstamo anglų dramaturgo Alano Ayckbourno pjesę „Asmeniškos baimės viešuose vietose“.

 

Veiksmas rutuliojasi magiškai apsnigtame Paryžiuje, kur šeši personažai (Laura Morante, Sabine Azéma, Lambert Wilson, André Dussollier, Pierre Arditi, Isabelle Carré) ieško meilės. Kartu filmas – lyg meditacija apie praradimą, nepasitikėjimą, baimę likti vienam. Resnais stebi, kaip vyrai ir moterys pasiduoda konvencijoms, veidmainystei, kaip sutinka gyventi pasaulyje be meilės ir tampa marionetėmis, bet „Neramios širdys“ kupinos išminties, kurią žino tik kino mohikanai.

 

Gyvenimo išminties sklidina ir brazilų režisierės Annos Mulyaert tragikomedija „Antra mama“ (LRT Kultūra, 13 d. 22.30). Jo herojė – tarnaitė Val (Regina Casé), kuri paliko savo dukterį auklėti giminėms, kad galėtų užsidirbti turtinguose San Paulo namuose. Žiniasklaidos žvaigždė Barbara ir jos paklusnus vyras, prisistatantis buvusiu tapytoju, regis, nepastebi, kad jų septyniolikmetis sūnus Fabinjo vis dar sekioja Val kaip veršelis. Fabinjo gauna iš tarnaitės tai, ko jam neduoda tėvai, – meilę, supratimą, net susižavėjimą. Val puikiai žino ribas, kurių nedera peržengti, todėl elgiasi su šeimininkais pabrėžtinai pagarbiai. Tačiau netrukus namų tvarką sudrums studijuoti į miestą atvykusi Val duktė Džesika. Ji šokiruoja mamą pasitikėjimu savimi ir nenoru taikstytis su tarnaitės dukters padėtimi. Bet kartu Džesika tampa ir savotišku veidrodžiu, kuriame kiekvienas namų gyventojas iš naujo pamato save. Taip filme prasideda dar viena svarbi tema – padalijimas į klases, kuris pirmiausia egzistuoja personažų, bet tik ne Džesikos, galvose.

 

„Antra mama“ – filmas tiems, kurie iš kino vis dar laukia tikros pasakos, bet ne persaldinto disnėjiško greito maisto produkto. Režisierė ne tik kalba apie motinystę, yrančius šeimos ryšius, ji šaiposi iš klasinių, tautinių skirtumų bei streotipų, kurie egzistuoja visose geografinėse platumose. Įrodymas, kad jie egzistuoja, yra ir šis mano tekstas, prasidedantis pastabomis apie naujųjų lietuvių šventes bei jų stilistus.

 

Jūsų –

Jonas Ūbis

„Neramios širdys“
„Neramios širdys“
„Antra mama“
„Antra mama“