7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Atmintis ir vaizduotė

38-asis Paryžiaus dokumentinių filmų festivalis „Cinéma du Réel“

Ieva Kotryna Skirmantaitė
Nr. 14 (1166), 2016-04-08
Kinas
„Pamirštant Vietnamą“
„Pamirštant Vietnamą“

Dokumentinių filmų festivalis „Cinéma du Réel“ Paryžiuje pristatė programą „Rejouer – atkūrimas, atstatymas, pristatymas dokumentiniame kine“. Joje įvykių liudininkai dalyvauja atkuriant filmuose jų istorijas. Virgilo Calotescu „Rekonstrukcija“ („Reconstituirea“) – dar socialistinėje Rumunijoje policijos inicijuotas filmas, kuriame atkuriama 1959 metais įvykdyto Nacionalinio banko apiplėšimo byla. Praėjus pusei metų po apiplėšimo, įvykius, scena po scenos, atkuria ne samdyti aktoriai, bet patys policininkai ir penki nusikaltėliai, žingsnis po žingsnio kartodami tai, ką darė. Kad jie ne aktoriai, akivaizdu – liudininkai bando atlikti viską labai vaizdingai, tik propagandinis prieskonis padaro filmą komišką, ne kartą priversdamas kvatoti visą salę.

 

Ne toks garsus kaip Marselio, Paryžiaus dokumentinių filmų festivalis man pasirodė itin patrauklus bei kompaktiškas – visi seansai vyko Pompidou centre ir poroje salių šalia jo. Nors pavyko užgriebti tik nedidelę filmų dalį, tikrai buvo galima pajusti festivalį bei įžvelgti sąsajas, nors gal kartais jos gimė tik mano galvoje. Festivalio potyriai neatsiejami nuo miesto, sutiktų žmonių. Gal kitas miestas siūlytų kitokias interpretacijas (kur, jei ne Paryžiuje, galėtum eiti į kiną dvi dienas nemokamai, nes streikuoja bilietų pardavėjai?). Apie stiprias miesto sąsajas su mūsų mintimis ir atsiminimais kalba Granto Gee filmas „Nekalti prisiminimai“ (dabar rodo „Kino pavasaris“). Kamera slenka naktinio Stambulo gatvėmis, režisierius vizualizuoja Nobelio premijos laureato, Stambulo dainiumi vadinamo rašytojo Orhano Pamuko įkurtą „Nekaltybės muziejų“, kuris pratęsia jo knygą. Muziejus – vieta, kur materializuojasi laikas. Visas filmas – tai klajonė po naktinį Stambulą, palydėta Pamuko teksto, kartais sargo būdelėje ar vitrinoje aptinkant televizorių, transliuojantį rašytojo interviu. Savo miesto istoriją pasakoja taksi vairuotojai, Bosforo sąsiaurio laivų jūreiviai bei šunys – neatskiriama šio miesto dalis. Pagrindinė viską jungianti linija – romane pasakojama meilės istorija, kuri materializuojasi muziejuje cigarečių nuorūkomis, nosinaitėmis: daiktai kaupia atsiminimus, kaip ir miesto vietos primena su jomis susijusius įvykius. Kai tų vietų nebelieka, kai jos griaunamos, atrodo, kad kartu išnyksta ir atsiminimai. Neabejotinai stipriausia filmo dalis – įtaigus rašytojo tekstas.

 

„Vaizduose telpa istorija (-os)“ – tai žodžiai iš Trinh T. Minh-ha filmo „Pamirštant Vietnamą“ („Forgetting Vietnam“). Filme bandoma at-minti (re-membering) Vietnamo istoriją: ar įmanoma pamiršti karo žalą? Kaip išnyksta atmintis – kaip ir vaikštant Paryžiaus gatvėse išnyksta teroro aktų baimė ir atsiminimai apie juos, nes matai žmones ir matai gyvenimą? Tai, ką pamiršta ar siekia pamiršti žmonės, fiksuoja kamera. „Pamirštant Vietnamą“ jungiami videojuosta nufilmuoti vaizdai su skaitmeniniais HD kadrais – žema ir aukšta vaizdo kokybė – tai lyg skirtingos atminties sistemos. Vaizdas, skirtingos jo fiksavimo priemonės, atitinkama muzika ir teksto šriftas bei spalva paverčia filmą apčiuopiamu audiniu, kurio forma neatsiejama nuo pasakojimo.

 

Ne vienas „Cinéma du Réel“ filmas pasižymi kitoniška ir laisva – esė, vizualinės poemos forma. Kaip ir itin įsiminęs brazilų režisierės Anos Vaz filmas „Ha Terra!“ (pažodžiui išvertus „Čia yra žemė“), laimėjęs trumpametražių filmų konkursą. Tai vaizdo (filmuota 16 mm juosta), nardančio tarp žolių ir sekant filmo veikėją, bei itin ryškaus garso koliažas. Tai santykis tarp personažo ir žemės, tarp medžiotojo ir grobio, tarp kolonijinės praeities ir jos atminimo. Kalbant apie trumpo metražo filmų konkursinę programą, man patiko sprendimas rodyti ne atskiras trumpametražių filmų programas, bet jungti filmus po vieną į seansą su ilgesniu filmu. Taip trumpametražis filmas įgauna daugiau erdvės ir dėmesio.

 

Kolonijinę praeitį primena ir filmas, laimėjęs „Neapčiuopiamo paveldo“ („The intangible heritage award“) apdovanojimą – Juano Manuelio Sepúlvedos „Openhaimerio parko baladė“ („The Ballad of Oppenheimer Park“). Kamera fiksuoja Vankuverio Openhaimerio parke (kadaise jo vietoje buvo indėnų kapinės) gyvenančius indėnus, – alkoholikus, narkomanus, benamius, – tapusius savo istorijos įkaitais: tampančius po parką popierinę tipinio indėno iškarpą, imituojančius kliše tapusius „indėniškus“ veiksmus – vaizdas itin ironiškas ir graudus. Tačiau pats filmas nepasirodė įdomus, nes viską pasako jau pirmais kadrais, todėl ilgainiui virsta tampymusi po parką su šiais benamiais ir jų neaiškiomis mintimis. Jis priminė pas mus vienu metu itin pamėgtą „žanrą“ – tipinį „bomžų“ filmą.

 

Užtat tris valandas trunkantis naujausias Fredericko Wisemano filmas „In Jackson Heights“, – vienas iš festivalio viršūnių – tikrai neprailgo. Tikriausiai niekas taip puikiai nesugeba įsiskverbti į atskiras bendruomenes ar institucijas ir likti nepastebėtas kaip Wisemanas. Šį kartą jis fiksuoja vieno Niujorko kvartalo – Džeksono aukštumų (Jackson Heights) gyvenimą. Tai daugiasluoksnis ir daugiakultūris rajonas, jame pilna emigrantų iš Pietų Amerikos bei kitų šalių, įvairių seksualinių orientacijų atstovų. Džeksono Aukštumų bendruomenės namuose po vienu stogu savo susirinkimus rengia daugybė religinių, socialinių ir kitokių žmonių grupių. Stebime, kaip smulkiojo verslo atstovai bando išspręsti finansines problemas, siekdami rajono parduotuves paversti unikaliomis ir tik čia egzistuojančiomis – taip bandoma atsilaikyti prieš didžiuosius parduotuvių tinklus. Itin liberalus kvartalo seniūnas siekia spręsti lytinės nelygybės problemas, o gėjų parade pirmą kartą dalyvauja Niujorko miesto meras. Porą valandų visiškai pasineriame į šio kvartalo gyvenimą ir problemas, bet įdomiausia stebėti nepaprastai spalvingus šio kvartalo gyventojus. Išėjus iš seanso džiaugiausi, kad esu Paryžiuje, kurio tokia pat spalvinga gatvių įvairovė toliau palaikė filmo atmosferą.

 

Dar vienas įsiminęs filmas – austrų režisieriaus Nikolauso Geyrhalterio „Homo Sapiens“. Tai naujausias šio režisieriaus darbas (kiti žinomi jo darbai – „Pripetė“ apie gyvenimą po Černobylio katastrofos, pramoninę maisto gamybą nagrinėjanti „Mūsų kasdienė duona“). „Homo Sapiens“ naudoja, atrodo, jau daug kur videofilmuose ar fotografijoje matytą principą – 90 minučių stebime įvairias žmonių apleistas vietas, į kurias po truputį veržiasi gamta. Filmas – tarsi meditacija, jis įtraukia į pasaulį, kuriame nebeegzistuoja žmonės, liko tik jų pėdsakai, vis labiau gožiami faunos ir floros. „Homo Sapiens“ skatina suvokti, kas yra erdvės patyrimas – nuo apleistų prekybos centrų iki kino teatrų, ligoninių bei biurų su paliktais besimėtančiais daiktais. Ilgi statiški kadrai, kuriuose juda tik lietaus lašai, vėjo paliesti daiktai arba pasikeitęs apšvietimas, leidžia žiūrovui projektuoti savo istorijas: kodėl ši vieta apleista, kas čia buvo prieš tai, kodėl liko visi daiktai ir t.t. Kitas filmas, sukeliantis keistą erdvės patyrimą bei primenantis realybės klastojimo problematiką, – Sašos Litvincevos „Exile Exotic“. Režisierės mama pasakoja apie savo tremtį iš Sovietų Rusijos, prasidėjusią Turkijoje esančiame viešbutyje – visiškoje Kremliaus kopijoje. Tačiau netoli Kremliaus kadaise stovėjusi cerkvė, nugriauta sovietų, dabar atstatyta identiškai, tarsi nieko nebūtų nutikę. Atmintis, istorija, jos klastojimas ir atkūrimas, riba tarp faktų ir vaizduotės – tai ne viename festivalio filme pasikartojančios mintys.

 

Festivalis taip pat paminėjo ir neseniai išėjusią režisierę Chantal Akerman, parodydamas dokumentinį jos filmą „Iš rytų“, labai tikusį bendrai festivalio programai. Be žodžių, tik istoriniais vaizdais, žmonių veidais atsiskleidžia pirmosios gyvenimo posovietinėje erdvėje dienos. „Istorija per vaizdus“ – taip vadinosi ir Albanijos nacionalinio kino archyvo programa. Deja, nepavyko jos pamatyti, nors neabejoju, kad kai kurie filmukai būtų priminę „Tarybų Lietuvos“ kronikas ir mūsų sovietinę dokumentiką. Viena iš retrospektyvų buvo skirta italų dokumentininkui Franco Piavoli, tapusiam mano atradimu. Įdomiausi buvo senieji jo darbai – grynoji eksperimentinė dokumentika. Piavoli stebi žmones stotyje, darbe, futbolo rungtynėse, visa tai montuojama į ritmišką vaizdų ir garsų junginį. Nemažai dėmesio festivalyje buvo skirta ir arabų menininkui Akramui Zaatari. Jo filmai balansuoja tarp šiuolaikinio meno ir kino, kalba apie oficialią ir neoficialią istoriją bei vyraujančius tabu.

 

Festivalio organizatoriai jau nuo seno daug dėmesio skiria filmams iš šalių, kuriose varžoma minties ir kūrybos laisvė. Jau rodę darbus iš Rusijos, Kinijos, Irano ir Sirijos, šiemet „Arrested Cinema“ seansą jie skyrė filmui iš Palestinos. Tai dar nebaigtas Raedo Andoni filmas, paremtas jo asmeniniais išgyvenimais Izraelio slaptųjų tarnybų tardymo kalėjime. Bandydamas nugalėti praeities šmėklas ir atsiminti, kas buvo tikri išgyvenimai, o kur įsijungė sužalotos sąmonės vaizdiniai, režisierius plyname lauke, padedamas buvusių kalinių, atkuria kankinimų scenas.

 

Nors yra daug filmų, kurie atima įkvėpimą rašyti ar mąstyti apie kiną, pakanka ir jį sugrąžinančių. „Cinéma du Réel“ dar kartą leido pamąstyti apie tai, kad būtent dokumentikoje dabar dažnai vyksta patys įdomiausi atradimai ir eksperimentai. Tai filmai, kuriuos vis sunkiau apibrėžti kaip dokumentinius ar vaidybinius, todėl džiaugiuosi nauja jiems skirta „Kino pavasario“ programa „Aš esu hibridas“ (tiesa, pavadinimas galėtų būti ir kiek subtilesnis)

„Pamirštant Vietnamą“
„Pamirštant Vietnamą“
„Rekonstrukcija“
„Rekonstrukcija“
„In Jackson Heights“
„In Jackson Heights“