7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Aplodismentai sugrįžtantiems (II)

„Sugrįžimų“ festivaliui nuaidėjus

Aldona Eleonora Radvilaitė
Nr. 20 (1172), 2016-05-20
Muzika
Karolina Pancernaitė. Organizatorių nuotr.
Karolina Pancernaitė. Organizatorių nuotr.

Pabaiga. Pradžia Nr. 17

 

Malonią staigmeną klausytojams pateikė lietuvaitė pianistė Karolina Pancernaitė, balandžio 26 d. Taikomosios dailės muziejuje pakvietusi kartu griežti du talentingus jaunuolius iš Liuksemburgo – smuikininką Constantiną Riccardi ir violončelininkę Norą Braun, studijuojančius Londone. Karolina Pancernaitė, baigusi Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją (Rimantės Šerkšnytės ir Birutės Kumpikienės klases), šiuo metu, kaip ir C. Riccardi, studijuoja Londono Karališkojoje muzikos akademijoje. N. Braun yra Londono Guildhallo muzikos ir dramos mokyklos ugdytinė.

 

Koncertą soline programa pradėjo ir užbaigė K. Pancernaitė. Atrodė, kad scenoje pianistė jaučiasi laisvai, pasitiki savo galimybėmis. Prieš skambindama pakomentavo Dmitrijaus Šostakovičiaus Preliudo ir fugos c-moll Nr. 20 ir Georgijaus Sviridovo Ostinato, Rečitatyvo ir Triumfo iš Partitos Nr. 1 nuotaikas: „Tai – dramatiška muzika, o „Triumfas“ veikiausiai yra asmenybės tragedija.“ Savo versiją bandė pagrįsti tirštu skambesiu, ryžtu, tylius epizodus skambino jausmingai. Įdomu buvo susipažinti su įspūdinga Sviridovo muzika, kaip ir koncerto pabaigoje, po intymiai ir švelniai paskambinto Balio Dvariono Preliudo B-dur, išgirsti pas mus galbūt dar niekad viešai neatliktą Sergejaus Liapunovo Trancendentinį etiudą Nr. 10 (Lezginka). Jo virtuozines kaskadas Karolina ištvermingai traktavo kokybišku forte, o šviesios muzikos epizodus pateikė lėtai, minkštai.

 

Programos centre nuskambėję du ansamblio atliekami kūriniai nudžiugino gaiviu jaunų, bet jau pakankamai brandžių stygininkų griežimu. Girdėjome Lietuvoje gal dar neskambėjusį Franko Bridge’o (1879–1941) miniatiūrų ciklą, H. 89, ir melomanų pamėgtą Šostakovičiaus Fortepijoninį trio Nr. 2, op. 67. Nuo pat pirmųjų, nuostabiai gražių 1775 m. Carlo Ferdinando Landolfi pagaminto smuiko garsų, besitęsiančių muzikos tėkmės linijų, stilingo muzikos traktavimo tapo aišku, kad Constantinas Riccardi – talentingas jaunuolis, kurio pavardę verta įsidėmėti. Smuiku griežti pradėjęs ketverių, būdamas dešimties jau grojo tarptautiniame Echternacho festivalyje, yra laimėjęs Grand Prix tarptautiniame Kunigaikščio Adolpho konkurse. Su jautriai ir prasmingai violončele griežusia Nora Braun skambėjęs ansamblis jaudino kokybišku susiklausymu, panašiu muzikos suvokimu. Gaila, kad kulminaciniuose epizoduose valingai ir garsiai skambindama fortepijonu su pakeltu dangčiu Karolina Pancernaitė kartais gožė įtaigius savo partnerių skambesius. Įdomu būtų ateityje išgirsti ir kitokios šio trio atliekamos muzikos.

 

Balandžio 27 d. Stasio Vainiūno namuose Vilniuje skambėjo kompozitoriaus Kazimiero Viktoro Banaičio dainos, jas atliko Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokytojų Laimos Domikaitės ir Raimondos Tallat Kelpšaitės bei Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos docentės Ritos Novikaitės jaunieji ugdytiniai: Aušrinė Juodeškaitė, Jekaterina Tretjakova, Jonas Kazimieras Šlepikas, Kamilė Grušnytė, Nora Kalinauskaitė, Augustė Rutkauskaitė, Amanda Puškytė ir Barbora Lazauskytė. Jiems talkino pianistai Joris Sodeika ir Gytis Cinauskas bei Mariaus Pupkovo vadovaujamas „Didysis fleitų ansamblis“. Vakarą parengė ir įdomiai vedė muzikologas Vaclovas Juodpusis, papasakojęs apie Banaičio gyvenimo peripetijas (1937–1940 ir 1941–1943 m. Banaitis vadovavo Kauno konservatorijai, 1944 m. išvyko į Vokietiją, 1949 m. persikėlė į JAV, kur darbavosi kaip pedagogas, chorų dirigentas) bei kūrybą. Veikė šio kompozitoriaus muzikos leidinių, rankraščių, kitų dokumentų, fotografijų paroda. Jaukioje Stasio Vainiūno namų aplinkoje buvo smagu girdėti, kaip moksleiviai ir VDU pirmo kurso studentė Barbora Lazauskytė stengiasi perteikti lietuvių liaudies dvasia alsuojančių paprastų, posminių dainų turinį. Iš dainininkų išsiskyrė gerokai profesionaliau gražų savo balso tembrą atskleidusi, tad gebanti įtaigiau dainuoti Raimondos Tallat Kelpšaitės ugdytinė Augustė Rutkauskaitė bei vienintelis koncerte pasirodęs vaikinas, mokytojos Laimos Domikaitės ugdytinis Jonas Kazimieras Šlepikas. Jo sodrus, žemas bosas bei nuoširdžios pastangos vertė suklusti.

 

Šventiškai pakiliai skambėjo vargonų muzika gegužės 1 d. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Pasaulinių šedevrų programą atliko Maskvoje gimusi Mona Roždestvenskytė. Ji šešerių pradėjo groti fortepijonu Maskvos M. Balakirevo menų mokykloje, o po poros metų ėmė lankyti ir vargonų klasę. 2012 m. bažnytinę muziką pradėjo studijuoti Detmoldo (Vokietija) aukštojoje muzikos mokykloje profesorių Martino Sandero ir Adamo Nowako klasėse, kitų žymių pedagogų meistriškumo kursuose, sėkmingai dalyvavo ir tapo laureate J. Naujalio, J. Žuko bei įvairiuose tarptautiniuose vargonininkų konkursuose. 2015 m. nugalėjo M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurse Vilniuje. Nuo tų pačių metų ji yra Vokietijos „Cusanuswerk“ stipendininkė. Tarp vargonininkės labai profesionaliai ir subtiliai atliekamų kūrinių du kartus buvo įterptos klausytojams gerai žinomos gražios giesmės – Bacho–Gounod „Ave Maria“, Vidmanto Bartulio „Muzika“ bei Andrew Lloydo Webberio „Pie Jesu“ ir Franzo Schuberto „Ave Maria“. Tik, deja, pasijautė dar nestabilus, nekokybiškas jaunos vokalistės Austėjos Lukaitės bandymas jausmingumu patikti publikai. Dainininkei patikimai vargonais pritarė patyręs meistras Bernardas Vasiliauskas. M. Roždestvenskytė vargonavo subtiliai, spalvingai, įtaigiai, vientisai, neforsuodama garso, iš ko buvo aišku, jog ji supranta bažnyčios akustikos ypatybes. Atlikėja puikiai pateikė polifoninius klodus. Įtikino visų autorių – ir senųjų (Dietericho Buxtehude’s, Augusto Gottfriedo Rittero, Čiurlionio), ir šiuolaikinių (Petro Ebeno, Fausto Latėno) – skirtingos muzikinės kalbos traktuotės.

 

Tarptautinis muzikos festivalis „Sugrįžimai“ baigėsi gegužės 10 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Koncerto globėja ir meno vadovė Raminta Lampsatis (lietuvių kilmės pianistė, mokslininkė, pedagogė, gimusi Čikagoje, o dabar dirbanti Berlyne ir Hamburge) klausytojams pateikė tam tikrą vokalistų ugdymo panoramą – nuo pradžios iki brandos, taip pat kaip atrodo jau į aukščiausią karjeros tarpsnį įkopę dainininkai, ugdantys jaunąją atlikėjų kartą. Koncerto pirmąją ir antrąją dalis pradėjo jauniausieji. Druskininkų M.K. Čiurlionio meno mokyklos II kl. moksleivė Austėja Katčenkaitė (mokyt. G. Vosylienės kl., fortepijonu jai akompanavo Danas Juškevičius) vos girdimai didelėje salėje padainavo Giedriaus Kuprevičiaus „Skriski, skriski Lietuvėlėn“ iš miuziklo „Devynbėdžiai“, o Ramintos Lampsatis giminaitė, klaipėdietė Ugnė Lamsaitytė jausmingai, artistiškai, gana sklandžiai paskambino Fryderyko Chopino Polonezą gis-moll, op. posth., ir Balio Dvariono „Pirmąsias snaiges“ iš siuitos „Žiemos eskizai“. Kitą vokalo pradžiamokslio laiptelį trimis kūriniais –Leporelo arija „Notte e giorno faticar“ iš Mozarto operos „Don Žuanas“, Ernesto arija „Per la gloria d’adorarvi“ iš Giovanni Bononcini operos „Griselda“ ir Algimanto Raudonikio „Kur balti keliai“ pademonstravo septyniolikmetis šiaulietis, bosas-baritonas Paulius Užgalis, nuo šių metų pradėsiantis studijuoti Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje (profesorių Marko Tuckerio ir R. Lampsatis kl.). Jam pavyko švariai intonuoti muzikinį tekstą.

 

Jau pažengę atrodė du jauni vokalistai, nuo 2015 m. studijuojantys Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje (prof. Carolyn Grace James kl.) – bosas Joris Rubinovas ir sopranas Gabrielė Jocaitė. Kaunietis, tarptautinių ir respublikinių konkursų laureatas Joris gražaus tembro balsu tvarkingai padainavo Franzo Schuberto dainas „Keliauninkas“ ir „Rylininkas“ iš ciklo „Žiemos kelionė“, stengėsi dramatiškai traktuoti Fiesko ariją iš Verdi operos „Simonas Bokanegra“. Gabrielė dainavimo mokėsi Kauno J. Gruodžio konservatorijoje, 2015 m. baigė VDU Muzikos akademiją (Birutės Sodaitytės kl.). Ji per du pasirodymus scenoje saldžiai, švelniai skambančiu balsu, vis laisviau besijausdama, atliko dvi operečių arijas – Klivijos iš Nico Dostalio operetės „Klivia“ ir Džuditos iš Franzo Leháro „Džudita“ – bei Balio Dvariono „Žvaigždutę“.

 

Festivalio viešnia, turkų tautybės sopranas Burcu Hanci ir dvi pedagogės, daugelio tarptautinių konkursų laureatės – mecosopranas iš Prancūzijos Florence Katz ir Kaune gimusi, o nuo 2012 m. Hamburgo aukštosios muzikos ir teatro akademijos vokalinio ir sceninio skyriaus docentė Vilija Mozūraitytė – publiką džiugino pasirodydamos scenoje po du kartus. Vyravo nuoširdaus, atviro jausmų perteikimo nuotaika, sklindanti ir iš publikos, džiaugsmingai reaguojančios į jų dainavimą, deja, ne visada vykusį.

 

Burcu Hanci gana sklandžiai, gražiu balsu atliko ariją iš Gaetano Donizetti operos „Liučija di Lamermur“, visai neblogai padainavo Nakties karalienės ariją iš Mozarto „Užburtosios fleitos“ bei apžavėjo klausytojus lietuviškai dainuodama Dalios ariją iš Dvariono operos „Dalia“. Florence Katz prancūzų kompozitorių Jeano-Paulo-Égide’o Martini, Gabrielio Fauré ir Franciso Poulenco dainas iš pradžių traktavo tyliai, smulkiai frazuodama, o emociškai įsismarkavusi – garsiai, šaižiai, su nepavykusiais melodiniais ir dinaminiais šuoliais. Kiek kitaip atrodė vėliau žaismingai, lietuviškai padainuotos dvi Stasio Šimkaus harmonizuotos liaudies dainos „Pas močiutę augau“, „Pas tėvelį“ bei temperamentinga Georges’o Bizet Segidilija iš operos „Karmen“, nors jos pabaiga taip pat nesužavėjo. Vilijai Mozūraitytei nesisekė intonuoti forsuotu garsu atliekamų Broniaus Budriūno harmonizuotos lietuvių liaudies dainos „Oi, kas sodai“, Richardo Strausso dainų „Sapnas temstant“ ir „Vėlinės“ bei Santucos arijos iš Pietro Mascagni operos „Kaimo garbė“. Koncerto pabaigai dainininkė dar pridėjo temperamentingos aistros Leonoros arijai iš Donizetti operos „Favoritė“, tuo sužavėjusi daugumą pakiliai nusiteikusios publikos. Bisui Florence Katz su Burcu Hanci, nežymiai pritariant Pauliui Užgaliui ir Joriui Rubinovui bei visą vakarą atsargiai, kukliai fortepijonu akompanavusiai Ramintai Lampsatis, švelniai ir švariai padainavo „Barkarolę“ iš Jacqueso Offenbacho operos „Hofmano pasakos“. Tiesa, kad nebūtų per maža geros nuotaikos, koncerto pabaigoje Vitalija Mozūraitytė garsiai, žvaliai užplėšė Juozo Gruodžio dainą „Alaus, alaus“, privertusi pasijusti tarsi smagioje provincijos šventėje.

   

Šių metų festivalis „Sugrįžimai“ pateikė daug mielų atradimų ir džiaugsmo melomanams, išvykusiųjų giminėms, draugams, mokytojams bei patiems ateities muzikams. Susidomėję lauksime festivalio koncertų kitais metais, tikėdamiesi, jog jį finansiškai parems ir daugiau mecenatų.

Karolina Pancernaitė. Organizatorių nuotr.
Karolina Pancernaitė. Organizatorių nuotr.
Mona Roždestvenskytė. Organizatorių nuotr.
Mona Roždestvenskytė. Organizatorių nuotr.