7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Liūtas ir balandis

Nauji filmai – „Mariupolis“

Gediminas Kukta
Nr. 20 (1172), 2016-05-20
Kinas
„Mariupolis“
„Mariupolis“

Mariupolio zoologijos sodas. Už grotų – du liūtai. Kamerai statiškai filmuojant, į aikštelę šalia narvo nutupia baltas balandis, po akimirkos – kitas. Vienas iš liūtų nervingai pasimuisto. Ši scena man tapo metafora šiaip jau visai nemetaforiškame Manto Kvedaravičiaus filme „Mariupolis“ (Prancūzija, Lietuva, Ukraina, Vokietija, 2016).

 

Liūtai – tai valdžia, grėsmė ir pavojus. Balandžiai – banalu, bet taika, viltis ir pats gyvenimas. Kalbant tiesiogiai, žvėrys – Rusija, balandžiai – Mariupolis ir jo žmonės. Metafora galėjo ir negimti, jei balandžiai nebūtų įskridę į kadrą. Tačiau dokumentikoje daug ko neįmanoma nuspėti. Kaip dažnai negali nuspėti, ką pamatys ir kokias išvadas pasidarys žiūrovas. Ypač tokiame nieko atvirai neteigiančiame filme kaip „Mariupolis“. Tačiau faktas, kad režisierius neiškirpo kadro su liūtais ir balandžiais, verčia manyti, kad tam jis ir buvo skirtas – metaforai.

 

Tiesa, liūtai įkalinti už grotų. Taip, kaip Rusija ir jos veiksmai visą filmą „įkalinti“ už kadro rėmų, t.y. nerodomi. Girdime, kaip kažkur griaudžia pabūklai, žmonės kalba apie dingusius šeimos narius, radijas praneša apie žuvusiuosius, patys Mariupolio gyventojai užtaiso automatus, kareiviai dalyvauja pratybose. Tačiau karas jau buvo. Liko jo padarytos žaizdos, nuojauta, kad viskas gali pasikartoti, ir kasdienybė, kuri ir yra režisieriaus dėmesio centre.

 

Filme rodomos Mariupolio dienos po konflikto su Rusija. Tos dienos beveik niekuo neypatingos. Ryte į trasą išvažiuoja tramvajai, duktė su tėvu išplaukia žvejoti, batsiuvys taiso batus, kultūros namuose vyksta spektaklio repeticijos. Tačiau tas „beveik“ – esminis. Beveik ramu, beveik nieko nevyksta, beveik kasdienybė. Visgi jaučiama įtampa. Lyg gyvenimas bet kurią minutę galėtų pasikeisti, o trapi ramybė subyrėti it kortų namelis.

 

Šią būseną Kvedaravičiui, matyt, ir buvo svarbiausia (nors po filmo vis dėlto norėtųsi sakyti – įdomiausia) užfiksuoti. Jis nesikiša į filmuojamą realybę, nekalbina žmonių, nevertina.

 

Tačiau seanso metu ne kartą uždaviau sau klausimą, kodėl buvo svarbu vykti į konfliktinę teritoriją ir ten sukurti filmą? O jei svarbu, kodėl filme neformuluojama aiškesnė mintis, tik anemiškai rodoma tai, ką galima užfiksuoti bene kiekvienoje nuo karo nukentėjusioje teritorijoje – miesto gyvenimas, nors ir po didelių sukrėtimų, tęsiasi, žmonės bando grįžti į kasdienybę ir t.t.

 

Nesinorėtų sakyti, kad režisierius vaikosi mados (Ukrainos ir Rusijos konfliktas jau suteikė medžiagos ne vienam filmui), tačiau, kitaip nei ankstesnio jo filmo „Barzakh“, rodžiusio sunkią Čečėnijos kasdienybę, „Mariupolio“ tema atrodo būtent tokia, t.y. madinga, „ant bangos“. Gaila, kad Kvedaravičius nesuteikė filmui aiškesnės struktūros, režisūriškai nesuveržė medžiagos ir nepasirinko aštresnio rakurso į įvykius (juk tai nebūtinai žurnalistinės dokumentikos taktika).

 

Žinoma, apsisprendimas filme nieko atvirai neteigti – taip pat pozicija. Ir ši pozicija rodomų įvykių atžvilgiu autoriui, matyt, atrodė vienintelė galima ir priimtina. Nes visa kita įmanoma lengvai pavadinti politikavimu.

 

Tačiau po peržiūros „Mariupolis“ palieka tik probėgšmais sudurstytų vaizdų rinkinio įspūdį, nors ir turėjo potencialo virsti įžvalgia antropologine studija apie konflikto zoną ir joje įkliuvusius žmones. Ar bent jau kontroversišku portretu miesto, kuris ką tik nukentėjo nuo Rusijos, tačiau čia pat švenčia Antrojo pasaulinio karo pergalės dieną, gyventojams pasipuošus Georgijaus juostelėmis.

 

Rodos, turės praeiti dar keleri metai, kol liūtas galiausiai nugaiš, balandžių aikštėje bus ne vienas ir ne du ir atsiras režisierius, kuris iš tikrųjų norės papasakoti, kas dėjosi ir dedasi Mariupolio gyventojų (ir visos Ukrainos) sąmonėje, pasąmonėje ir savimonėje. Spėju, tas režisierius nebus iš Lietuvos.

„Mariupolis“
„Mariupolis“
„Mariupolis“
„Mariupolis“