Garsiausių Lietuvos XX a. antrosios pusės menininkų modernistų parodos Nacionalinėje dailės galerijoje jau tapo tam tikru ekspozicijos etalonu – konceptuali prieiga prie dailininko kūrybos, jos nulemta logika pagrįsta architektūra, tekstai, paaiškinantys ne tik parodos visumą, bet ir atskiras jos dalis. Kitaip tariant, tai ne tik didesnė meninių artefaktų sankaupa, bet ir savarankišką estetinę, edukacinę vertę įgyjantis reiškinys. Parodų rengimo kartelę ypač aukštai iškėlė Teodoro Kazimiero Valaičio, Marijos Teresės Rožanskaitės, Povilo Ričardo Vaitiekūno, Vytauto Šerio kūrybos retrospektyvos ir jas lydintys leidiniai. Tačiau juk NDG – tik vieno didelio organizmo, Lietuvos dailės muziejaus, dalis. Vilniaus paveikslų galerijoje, Radvilų rūmų muziejuje, Taikomosios dailės muziejuje pastaraisiais metais taip pat surengtos didelės Algirdo Petrulio, Galinos Petrovos-Džiaukštienės ir Silvestro Džiaukšto, Leonardo Tuleikio kūrybos parodos. O kaip tik šiuo metu Radvilų rūmų muziejuje veikia vieno ryškiausių chruščiovinio atšilimo laikotarpio tapytojų – Jono Čeponio – kūrybos paroda „Spalvingas žvilgsnis į pasaulį“, skirta dailininko 90-osioms gimimo metinėms (kuratorė – Nijolė Nevčesauskienė).
Gegužės 17 d. „Skalvijoje“ prasidės režisieriaus Gyčio Lukšo filmų retrospektyva, skirta jo 70 metų jubiliejui. Pirmąjį retrospektyvos filmą „Vakar ir visados“ (1984) pristatys pats režisierius. Retrospektyvos programoje – filmai „Mano vaikystės ruduo“ (1977), „Vasara baigiasi rudenį“ (1981), „Žalčio žvilgsnis“ (1990), „Mėnulio Lietuva“ (1997), „Duburys“ (2009). Įėjimas į seansus nemokamas.
![]() |
Pirmadienį, gegužės 9 d., neeilinio Lietuvos fotomenininkų sąjungos suvažiavimo metu išrinktas naujas pirmininkas – Gintaras Česonis, suformuota ir patvirtinta nauja valdyba: Vėtrė Antanavičiūtė-Meškauskienė, Arūnas Baltėnas, Eugenijaus Barzdžius, Eglė Deltuvaitė, Algis Griškevičius, Saulius Jokužys, Mindaugas Kavaliauskas, Alvydas Lukys, Agnė Narušytė, Romualdas Požerskis, Vilma Samulionytė, Petras Saulėnas, Gytis Skudžinskas, Vytautas V. Stanionis, Donatas Stankevičius, Darius Vaičekauskas. Ankstesnis pirmininkas, kartu ir Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis, vadovavęs sąjungai nuo 2009 m., atsistatydino, nes jo veikla nebeatitiko fotografų bendruomenės lūkesčių, sąjunga buvo praradusi autoritetą ir kryptį. Naujojo pirmininko patirtis nuo 2009 m. vadovaujant Kauno skyriui žada esminius pokyčius ir suteikia vilties, kad sąjunga transformuosis į šiuolaikišką, dinamišką organizaciją, atvirą požiūrių įvairovei, naujoms idėjoms ir efektyviai veikiančią tarptautiniame kontekste.
![]() | ![]() |
Jubiliejai švenčiami įvairiai: kas linksminasi iki paryčių, kas pabėga nuo šventės, o kas pasidaro tradicinį balių su daugybe svečių, šokiais, dainomis ir balta mišraine. Būtent toks šiais metais atrodo dvidešimtasis „Naujasis Baltijos šokis“. Čia daug visko, o atlikimo stilių, idėjų ir žanrų įvairovė primena mišrainę.
„Naujasis Baltijos šokis“ per dvidešimt savo gyvavimo metų smarkokai padirbėjo: ne tik Lietuvoje parodė daugybę šiuolaikinio šokio žvaigždžių, bet ir gerokai išaugino šokį žiūrinčių, apie jį galvojančių ir rašančių gretas. Kai kam „Baltijos šokis“ net tapo laukiamiausiu metų festivaliu, kuriame galima pailsėti nuo įprastų darbų ir pasikrauti (profesinio) įkvėpimo ateinantiems metams.
Šiųmetėje programoje taip pat yra tokių spektaklių. Deja, tenka apgailestauti, kad jubiliejinis festivalis nebuvo sudėliotas konceptualiai ir nepakvietė žiūrovų į teminę, kruopščiai suplanuotą šventę, įdomią ne paskirais rodomais darbais, bet ir savirefleksyviu pasakojimu. Tiesa, kad ir nedaug, savirefleksijos šiame festivalyje yra. Tokį toną uždavė jau atidarymo spektaklis – Jo Strømgreno „Ten“. Po penkiolikos metų grįžęs į Vilnių, spektaklis dabar atrodo kiek pavargęs. Nors dviejų šokėjų ir dviejų aktorių atlikimu džiaugtis nesunku, pats kūrinys, jame vartota netikra kalba, scenoje ir tarp personažų tvyranti tamsa bei finale rodomas viltingas ir kartu gąsdinantis išvažiavimas traukiniu atrodė pasenę, neaktualūs. Ir tai dar kartą įrodė, kad teatras – tikrai laikinis menas, kurio suvokimui svarbus kontekstas. Tačiau šis spektaklis, parodytas 2016 m. kaip žaidimas atmintimi ir patirtimis, atrodo įdomus eksperimentas, nors veikti, regis, gali tik tuos, kurie jį matė dar 2001-aisiais.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Ne vienas iš X tarptautinio Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų žiuri narių pabrėžė, kad įvertinti pradedančius savo kelią jaunus muzikantus – didelė atsakomybė, jautrus ir subtilus reikalas. O ypač – pačius mažiausius, kurių konkurse netrūko. Regis, šį darbą žiuri nariai atliko sąžiningai ir atsakingai. Kalbėdama su dalyviais ir vertintojais jaučiau, kad konkursu liko patenkinti visi – ir apdovanotieji, ir apdovanojimų negavę. Pastarieji, spėju, tvirtai pasiryžę jų siekti ateityje. Vilniuje susipažinęs tolimų užsienio šalių jaunimas aktyviai keitėsi adresais. Juos stebint širdį glostė malonus jausmas: juk šios pažintys užsimezgė Vilniuje, tad mūsų miesto jaunieji muzikantai tikrai neužmirš, kaip ir Balio Dvariono muzikos, kuri juos suvedė. Šiais metais konkurse dalyvavo per šimtą pianistų ir smuikininkų iš dvidešimt trijų šalių. Palyginti su ankstesniais, dalyvių ir šalių skaičius konkurse plečiasi, tad ir konkurencija didėja. Kad laimėtum, kad būtum pastebėtas ir įvertintas, reikia kaskart geriau pasirengti. Konkurso dalyviai skirstomi į tris amžiaus grupes: patys mažiausi – A (iki 12 metų), vyresnieji – B (iki 16 metų) ir C (iki 20 metų). Pirmų dviejų grupių pasirodymas baigiamas antrame ture, trečioji groja tris turus.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Lietuvoje rodomas Joachimo Triero filmas „Garsiau už bombas“ („Louder than Bombs“, Norvegija, Prancūzija, Danija, 2015). Jo premjera įvyko pernai Kanuose, pagrindiniame festivalio konkurse. Danijoje 1974 m. gimusio norvegų režisieriaus tėvai bei senelis – taip pat kinematografininkai. Kino Trieras mokėsi Danijoje ir Londone. Jis išgarsėjo 2006-aisiais po keliuose kino festivaliuose apdovanoto filmo „Reprise“. Antrasis filmas „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ sulaukė Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ apdovanojimo. Pateikiame Piotro Czerkawskio pokalbio su režisieriumi, išspausdinto žurnale „Kino“, fragmentus.
![]() | ![]() | ![]() |
Gegužės 19 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Mažojoje salėje įvyks paskutinė 76-ojo sezono premjera. Spektaklį „Timonas“ pagal Williamo Shakespeareʼo pjesę „Timonas Atėnietis“ pristatys jauna režisierė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos režisūros ketvirtakursė Kamilė Gudmonaitė. Ji 2014 m. LNDT debiutavo spektakliu „Sapnas“ pagal to paties pavadinimo Augusto Strindbergo pjesės ištraukas.
„Nors pjesėje kalbama apie pinigus ir keliamas klausimas, ar egzistuoja žmonių tarpusavio santykiai, negrįsti asmenine nauda, man, visų pirma, tai kūrinys apie universalios, amžinos meilės paieškas, žmogaus, nusivylusio susvetimėjusiu ir pinigams tarnaujančiu pasauliu, tikrosios meilės atradimą. Tai žmogaus išlaisvėjimo istorija. „Timonas“ – tarsi archetipinė pasaka apie nūdieną, šiandienos mitas apie priklausomybę, laisvę ir meilę“, – sako režisierė.
![]() |
Nacionaliniame Kauno dramos teatre gegužę laukiamos dar dvi premjeros – netradicinis spektaklis–instruktažas spalvotųjų revoliucijų tema „Maištas“ bei populiarios britų dramaturgės Caryl Churchill žmogiškosios tapatybės tyrimas „Skaičius“.
„Maištas“ – spalvotosios revoliucijos instruktažas
Netradicinio vienos dalies pasirodymo „Maištas“ idėją Agniui Jankevičiui padiktavo spalvotųjų revoliucijų fenomenas. Be abejo, dauguma girdėjo apie Buldozerių revoliuciją (Jugoslavija, 2000 m.), Rožių revoliuciją (Gruzija, 2003), Oranžinę revoliuciją (Kijevas, 2004), Tulpių revoliuciją ( Kirgizija, 2005), Arabų pavasarį (Tunisas, Egiptas 2010/2011), Euromaidaną (Ukraina, 2014) ir kitas. „Mes gyvename iliuzijų pasaulyje, manydami, kad šios revoliucijos gimė iš bendrystės, masinio protesto.
![]() | ![]() |
Festivalis „Kaunas Jazz“ turbūt atviriausias visiems, norintiems pasiklausyti muzikos. Čia grojama visur – miesto gatvėse, skveruose, lauko scenose, klubuose, kavinėse, bažnyčiose, salėse, o prie „Metropolio“ restorano buvo pastatytas pianinas, jei pats norėtum parodyti savo neribotus muzikinius gebėjimus. Kas ir vyko – daužė tą vargšelį kas netingėjo. Beje, šiemet festivalio koncertai nusidriekė ir į kitų miestų scenas. Na, o atidaryti festivalį Kauno rotušės scenoje buvo patikėta turbūt patiems jauniausiems džiazo propaguotojams – dainininkei Kotrynai Juodzevičiūtei ir pianistui Domui Žeromskui. Kotryna yra nepaprastai plataus stilistinio diapazono atlikėja, neseniai laimėjusi „Lietuvos balsą“, dabar mokosi klasikinio dainavimo, dalyvauja Donatui Montvydui šių metų „Eurovizijoje“ pritariančioje grupėje. Graži karjeros pradžia. Su Domu jau keleri metai muzikuoja duetu ir grupėje „Silent Blast“, kuriai vadovauja Vytautas Labutis. Šią grupę taip pat išgirdome lauko scenoje, tiesa, merkiant stipriam lietui.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Bet koks muzikinis konkursas pirmiausia yra šventė. Tik su tokia nuotaika jo erdves turi palikti dalyviai, jų mokytojai ir publika. Išsaugoti džiugią, meilės muzikai kupiną nuotaiką ypač svarbu, kai pasidalinti savo augančiu talentu renkasi patys jauniausi, daugelis kurių gal dar tik svarstantys, ar muzika taps jų pasirinkimu, ar tik malonia pakeleive, su kuria dabar jie bando artimiau susipažinti. Manau, kad po neseniai prabėgusio X tarptautinio Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų konkurso, vykusio paskutiniąją balandžio savaitę, visa jo bendruomenė išsinešė daug gražių prisiminimų, užgožusių konkurencines nuotaikas. Visi, be abejo, išsinešė ir gražią muzikinę patirtį – įsimintinas interpretacijas, unikalius pasirodymus, pastebėtus pražystančius talentus.
Ankstesnių B. Dvariono konkursų taip intensyviai stebėti nėra tekę, todėl dalyvių atlikimo lygio pokyčius tevertina tie, kurie šiuo muzikiniu įvykiu gyvena ne vienus metus. Tačiau bandant sudėti visa, ką teko girdėti per I ir II pianistų turus, manau, tikrai niekas nesakys, kad konkurso lygis buvo žemas. Net ir patys mažiausieji, A grupės atlikėjai, parodė šaunų muzikinį pasiruošimą. Abiejų turų metu sužavėjo pats jauniausias konkurso dalyvis – iš Šilutės meno mokyklos atvykęs Pijus Pirogovas (mokytoja Liudmila Kašėtienė). Jis I turo perklausą pradėjo skambindamas ne tik nepaprastai tvarkingai, bet ir, savo amžiui, išties muzikaliai ir rafinuotai. II ture neabejotinai sužavėjo tai, jog viena atliktų pjesių buvo jo paties sukurta. Toks kūrybingumas rodo, jog šis vaikas muzika domisi ne todėl, kad tėvai ar mokytojai liepia, o todėl, kad jam pačiam įdomu.
![]() | ![]() | ![]() |